„Jauku, kaip namie“, – sėsdamasi ant minkšto krėslo restorane šypteli V. Javtokienė.
Kiek anksčiau lygiai toje pačioje vietoje buvo įsikūręs „Hooters“ baras, kurį dar šiemet teko uždaryti. Amerikietišką dvasią lietuviams tąkart pasiūlė Gintarė ir Darius Songailos. Naują nišą porai padėjo puoselėti ir Javtokų pora. Verslui žlugus G. ir D. Songailos savo gyvenimą ėmė kurti JAV, o Vilma ir Robertas nusprendė nenuleisti rankų ir toje pačioje vietoje dar kartą išmėginti savo sėkmę.
„Tuomet mes verslą kūrėme kartu, bet po visko, kas nutiko, mums teko perimti valdymą ir kažką su tuo daryti. Sugalvojome visiškai pakeisti konceptą. Padaryti jaukesnį restoraną, tokį, kuris būtų arčiau širdies. Aišku, antrame aukšte mes ir toliau palikome gyvuoti sporto barą, kadangi mes nuo jo toli pabėgti negalime. Mes ir patys ten apsilankome stebėti varžybų. O čia, pirmame aukšte, viskas kitaip, viskas ramiau“, – DELFI pasakoja pašnekovė.
Keturių vaikų mama šeimos restorane praleidžia kiekvieną dieną, čia ji užsiima rinkodaros reikalais.
„Man net nebuvo progos prieš vaikus padirbėti, – prisipažįsta Vilma. – Atėjau padėti vyrui, nes jis vienas nesuspėja. Man tai atrodo normalu, kadangi tai šeimos verslas. Nežinau, kodėl daugeliui tai tapo staigmena. Man prie verslo Vilniuje prisidėti lengviau, kadangi vyrui tenka dėl darbo reikalų ilgą laiką būti Kaune. Tiesa, aš vis dar mokausi šių pareigų. Kiekviena diena kupina naujų iššūkių, bet viską darome su meile.“
– Vilma, ar nebuvo minties ir toliau likti namuose su vaikais, kurstyti namų židinį. Gal visgi būti tik mama ar žmona jums neužtenka?
– Toli nuo žmonos ir mamos pareigų tikrai nepabėgau. Kadangi man labai padeda mūsų su Robertu tėvai, kurie, reikalui esant, prižiūri vaikus, galiu čia dirbti. Visgi, tai yra šeimos restoranas, todėl nutinka ir taip, kad čia būnu su visais keturiais mūsų vaikais. Tiesa, norėčiau pabrėžti, kad šiame restorane aš nevadovauju, tam yra paskirtas visai kitas žmogus, aš užsiimu reklama, sklaida, turiu ir kitų užduočių. Man dar viskas nauja, todėl negaliu ateiti ir iškart visiems vadovauti, aš puikiai suprantu, kad turiu dar daug ko išmokti.
Nėra blogai auginti vaikus, tik aš galvoju, kad jie vis tiek vieną dieną užaugs. Nenorėčiau, kad kai jie manęs paklaus „Mama, o kuo užsiimi tu?“ neturėčiau atsakymo. Noriu būti įdomi mama, noriu nepamesti savęs. Nutiko taip, kad aš pagaliau galiu save realizuoti, nežinau, ar bebus geresnis šansas. Tai mano naujas etapas.
– Turite du mokyklinio amžiaus vaikus – Gretą (12) bei Simą (10) ir du mažylius – Domą (3) bei Smiltę (7 mėn.), ar nebuvo sunku juos palikti ir grįžti į darbo rinką?
– Smiltę aš iki šiol maitinu – kiekvieną rytą prieš darbą ir po. O dieną ji jau valgo mėsą, pavyzdžiui, žvėrieną. Kadangi per pietus vaikai daug laiko leidžia lauke, mamos kaip ir nereikia. Manęs užtenka naktį, ryte ir vakare. Dirbti pradedu nuo 12 valandos, todėl visą rytą prabūnu su savo mažyliais. Bandau visur išlaikyti harmoniją ir kol kas puikiai su viskuo susitvarkome.
Mūsų vaikai yra nuostabūs. Trečiasis ir ketvirtasis mūsų vaikai auga patys, atrodo, kad nesijaučia papildomas vargas, nes vyresnieji labai padeda. Beje, po mokyklos jie dažnai čia atbėga. Vaikams smagu čia būti, jie padeda padavėjams. Noriu, kad vaikai matytų, kaip yra uždirbami pinigai, kad tai nėra lengva, jog reikia stengtis, nes ne viskas taip paprasta. Bet įmanoma, jeigu yra noro.
– Kaip šiuos pokyčius jūsų gyvenime priėmė vyras?
– Sunku dar vertinti, kai dar nėra realių rezultatų. Bet, žinoma, kad jis džiaugiasi. Jam malonu, kad aš padedu, vienam jam būtų daug sunkiau. Be to, ir man yra labai sveika pakeisti aplinką. Aš labai pasiilgau bendravimo, o dabar visi susitikimai su artimaisiais ar bičiuliais vyksta būtent čia.
Be to, restorane patiekiame šviežią žvėrieną – medžioti yra vienas aistringiausių mano vyro hobių. Taip sutapo, kad mūsų šeima labai mėgsta tokią mėsą, net mūsų mažoji ją puikiai valgo.
– Ar po nesėkmės su „Hooters“ baru nebuvo baisu ir vėl bristi į restorano verslą?
– Buvo baisu. Ir dabar dar kol kas nedrąsiai viskuo džiaugiamės. Savas verslas reiškia darbą 24 valandas per parą. Tai užima labai daug laiko. Bet, mano nuomone, jau geriau daryti, negu iškart nuleisti rankas. Nepaisant to, restoranų verslas, ko gero, yra vienas sunkiausių, reikalauja išmanyti daug skirtingų sričių. Tai tarsi loterijos bilietas – arba išloši, arba ne. Kartais sunku pasakyti, nuo ko priklauso restorano sėkmė. Mums tik belieka daryti viską, kas mūsų jėgoms, kad viskas pasisektų. Net jei ir ne, bet kokia patirtis yra gerai. Juk iš klaidų ir mokomės. Nepabandysi – nesužinosi, todėl ir bandome.
– Ar klientai atpažįsta, kad restorane sukasi Roberto Javtoko žmona?
– Tiesą sakant, to dar nepastebėjau. Gal dabar labiau atkreips dėmesį, tikiu, kad iki tol nežinojo, jog aš čia iš tiesų dirbu. Gal kažkas pamanė, kad aš čia tiesiog pietauju ir tiek. Tačiau aš su visais draugiškai galiu pabendrauti, net jei klientas ateitų tik iš smalsumo.
– Visuomenėje vyrauja mitas, kad krepšininkų žmonos turi būti dailios ir mėgautis geru gyvenimu, o kaip yra iš tiesų?
– Nežinau, kodėl galvojama, kad krepšininkų žmonos turi lengvą gyvenimą. Mano nuomone, ne kiekviena moteris iškentėtų tai, ką joms tenka patirti. Ne viskas yra taip gražu ir gera, kaip gali atrodyti iš šono. Krepšininko karjera yra laikina, žmonos ir vaikai dažnai nemato savo vyrų, sunku planuoti šventes, kadangi išvykstama į komandiruotes, kitas šalis. Sportininko žmona turi būti labai tvirtas žmogus. Sunku pasakyti, kodėl tas stereotipas vis dar vyrauja, kad neva krepšininko žmona yra graži, viskuo aprūpinta ir visada namuose. Mes, kaip ir visi kiti, taip pat susiduriame su sunkumais. Aš lygiai taip pat auginu vaikus, pavargstu, būnu pikta. Man atrodo, kad toks gyvenimas retkarčiais gali būti sudėtingesnis, nei įprastų porų, kurios po darbų iškart gali skubėti namo.
