Paguodos žiedelis
Kai mano vyras pasipiršo, tą pačią akimirką jis pasakė ir vestuvių datą – tiesiai, šviesiai tariant, griebė jautį už ragų. Ir dar uždavė ne vieną, kaip yra įprasta klausimą, o du: „Would you marry me?“ (liet. Ar tekėsi už manęs?) ir „Are you ready to be my wife?“ (liet. Ar tu esi pasiruošusi būti mano žmona?).
Mano širdžiai tikrai tai buvo labai malonu girdėti, jausti vyro meilę ir pagarbą vienareikšmiškai. Taip turėtų elgtis ir visi šiuolaikiniai jaunikiai, bet, deja, deja... Dovanoja žiedelį ir apie vestuves pamiršta ilgam, o gal net ir visam laikui. Vienas vaikinas perką tą „aksesuarą“ ir sako draugui: „Ai, padovanosiu, gal nustos zysti“. Tai čia dabar kaip išeina, kad tai tik mažas paguodos prizas, ar kas?
Kai vyras myli moterį, jai nei zysti, nei prašyti nereikia, kad ją vestų. Jis tiesiog nori tą moterį vadinti žmona, o ne sugyventine ir garbingai įteikti tą, visų išsvajotą, žėrintį žiedelį. Ir koks skirtumas, kokiame amžiuje gyvename – visais laikais moters statusas buvo labai svarbus visos visuomenės akivaizdoje.
Dar liūdniau, kai merginos pradeda gimdyti vieną po kito vaikus ir vis dar laukia tos datos, nes „jaunikis“ sako, jog neturi vestuvėms pinigų, nesuranda laiko, o gal abejoja? Va čia, toms merginoms ir reikėtų labai rimtai susimąstyti, o gal bėgti kuo toliau nuo tokio pažaduko ir ieškoti meilės iš naujo?
Ir netikiu tomis moterimis, kurios sako, kad joms tai nesvarbu ir jos nenori tekėti, na, netikiu ir tiek. Joms, paprasčiausiai, niekas tekėti ir nesiūlo. Čia tik savęs teisinimas ir guodimas gaunasi.
Žinau porą, kurios jau ir vaikai užaugo, ir patys paseno, pasipiršo pagaliau „jaunikis“ po 20 metų, iškėlė vestuves, bet nuotaka tokia liūdna buvo, be spindesio, be šarmo, jau ir pavardės keisti nenorėjo ir tos baltos suknelės nereikėjo...
Visada sakau, kad viskas turi būti savo laiku: laiku mokslai baigti, nes vėliau atmintis jau nebe ta, laiku tekėti, nes juokingai 60-metės su baltomis suknelėmis atrodo, laiku vaikus gimdyti, nes sunku jau pensininkams į atžalų išleistuves ateiti būna...
Todėl ir tas žiedelis, laiku ir iš širdies padovanotas, kiek laimės gali atnešti!
Ir sūnui savo sakau, kad iš šito gražaus papročio parodijos nedarytų – piršiesi ir datą jau nusprendęs šventės turi būti, nes dabar atrodo, kad Lietuva – tai amžinų „jaunikių“ ir pažadukų šalis esanti!
