Vyrų akys, išlepintos dar prieš kelias dienas vykusių Realas-Barcelona varžybų dinamikos, tiesa pasakius gal kiek ir apsiblaususios, pašaudančios ir aplinkui, tačiau senjoros ir senjoritos tiesiog sąla nuo regimų vaizdų. Galėtų ir Dalia mūsiškiams panašią šventę iškelt.
Pirmoji naujos kelionės para, vos atsidūrus Messi žemėje, susiklostė stebėtinai sėkmingai. Arba bent jau pradžia nebloga. Besitikint visiško, pietų Amerikai būdingo vietinio atsipalaidavimo ir be sustojimo kartojamo žodžio manana ( ramiai, rytoj ir panašios reikšmės), teko maloniai nustebti.
Beveik pusę metų ieškojus kelionei tinkamo automobilio ir derinus su tuo susijusius reikalus internetu, jau besėdant į lėktuvą atrodė, kad niekas nepasistūmėjo į priekį dar nuo Kalėdų. Ruošiau save ir panašių atvejų ištampytą bei sužalotą kantrybę darbui nuo išeities taško. Lyg atkeliaučiau be namų darbų.
Tačiau mūsų draugas Marcelo, trečios kartos lietuvis Argentinoje, pats abejodamas rezultato sėkme, paskambino ir pakvietė kartu apžiūrėti galimo pirkinio.
Keisčiausia, kad jo šeimininkas neištarė magiškojo „rytoj“. Automobilis saugiai stovi šalia sostinės. Atvažiuokit. Šalia - tai kaip iki Kauno. Bet 15 milijonų miesto atstumais tai išties ypatingo atskiro pasiruošimo nereikalaujantis įvykis. Manau, kad net mano mama, sulaukusi 68-erių ir šią žiemą išsilaikiusi vairavimo egzaminą, laisvai su tokia užduotimi susidorotų.
Buenos Airių priemiestis - subtilus. Reikalaujantis kitokios draugystės, nei megapolio centre. Jausmas, lyg nekviestas patektum į svetimo rajono mokyklos šokius. Maža to, dar turi įžūlumo gvieštis vietinės gražuolės. Tiesa - keturiais ratais.
Jos „tėvas“, paprastai, bet švariai apsirengęs ir kruopščiai susišukavęs penkiasdešimtmetis, iš pradžių nepatikliai pasitiko mus nurodytoje degalinėje, nužvelgė ar verta prasidėt, ar nekeliam grėsmės.
Pirmą pažinties lygį įveikėm, tad pakvietė sekti paskui. Įvažiavus į surūdijusia tvora apjuostą namo teritoriją, primenančią kolektyvinių sodų klestėjimo laikus, mus pasitiko tingus šuo ir įtariai į akis žvelgianti močiutė.
Tiesa pasakius, nuo pat pirmųjų sekundžių iki atsisveikinimo ji į mus žvelgė priešiškai: norimas „VW Kombi“ (oficialus automobilio pavadinimas „Volkswagen Transporter T2“) yra jos neseniai mirusio vyro puoselėtas autobusiukas, kuris, pasak jos sūnaus, kelia per daug graudžius prisiminimus.
Nors žinant, kad kai kurie vyrai ir pas mus garaže praleidžia daugiau laiko, nei žmonos kompanijoje, panašu, kad čia galėjo glūdėti ir gilesni, neapykanta, konkurencija ir meilę sumišę jausmai. Bet kokiu atveju šeima, spėsiu - labiau jos galva tapęs sūnus, nusprendė našlaitę parduoti. Tačiau ne bet kam.
Jie nori žinoti, į kieno rankas po stogu ir dideliais skudurais pastaruosius metus praleidęs turtas bus atiduotas. Sūnui ypatingo priešiškumo mūsų kompanija visiškai nekėlė. Skirtingai nei mamai. Jis noriai bendravo, stengėsi ir buvo labai geranoriškai nusiteikęs.
Pradinis atsargumas dingo. Apžiūra, derybos ir reikšmingi galvų kinkavimai, būdingi tokiam svarbiam procesui, truko vos pusvalandį. Paėmęs rankpinigius šeimininkas žadėjo per dvi dienas kartu su kaimynu, garsiu vietos auto mechaniku, sutvarkyti nežymius automobilio trūkumus ir reikiamus dokumentus. Po to šuva nusliūkino ieškoti naujo stogo virš galvos, o senelė tyliai atsisveikinusi, pasišalino į namus. Matyt kiek paverks.
Šį kartą mėnesį keliaudami kiek pačiupinėsime Pietų Ameriką. Labiau pietinę jos pusę, Patagoniją. Gal kokį savim patenkintą pingviną pamatysim (visiems ramiau būtų, jei jie nesidemonstruoja ant važiuojamosios dalies, kaip kupranugariai Uzbekijoje ar mulai Mauritanijoje).
Keistai mūsų ausiai skamba formuluotė, kad vyksti į pietus, kur šalta. Čia dabar ruduo. Kol kas sostinėje apie tai, bent jau mūsų ilgos žiemos išvargintiems kūneliams, jokių šio metų laiko ženklų. Nebent pageltę, krintantys lapai. Nors net ir šis procesas nelabai įtikina, kad toks oras gali būti spalio mėnesį.
Tradiciškai, nusprendus kokiu maršrutu keliausime, suprantame, kad visuomet iš jo originaliosios versijos lieka vos didesnė pusė. Visa kita - kasdienybės diktuojama improvizacija. Tad jai dar neprasidėjus pasidalinam į dvi komandas.
Vytaras, kaip vyresnis ir solidžiau atrodantis mučačio lieka Buenos Airese, prižiūrėti automobilinio popierizmo, ryšių su išeivija ir vietinės virtuvės, bei šokio subtilybių. Aš kelioms dienoms skrendu į Rio.
Martynas Starkus, Buenos Aires 2011 m.
Daugiau apie siuos nuotykius jau rugpjuti per TV3!
