aA
Kiek vaidmenų Gražina Baikštytė bekeistų, svarbiausi išliks šie: žmona, mama ir močiutė. Kažkada Gražina Baikštytė dirbo fotomodeliu. Pamatęs jos nuotrauką režisierius žavią merginą pakvietė filmuotis ir ji tapo viena žymiausių Lietuvos kino aktorių. Vėliau, po penkiasdešimties, visiškai naujas žurnalistės darbas. Dabar Gražina – jau rašytoja, išleidusi dvi knygas ir rengianti trečiąją.
Gražina Baikštytė ir jos šeima /Foto: Adas Vasiliauskas

Ši fotosesija – tiesiog ypatinga. Gražinos dukra Viktorija jau netrukus antrąsyk taps mama. Šalia – pusketvirtų metų anūkė Gabrielė, o fotografuoja Adas Vasiliauskas – žentas ir tėtis.

Fotosesija vyksta kalėdiškai išpuoštuose vyresnėlės Gražinos dukros Marijos namuose, kur kvepia kava ir ką tik iš orkaitės ištrauktu moliūgų pyragu.

Ir ši akimirka nėra išskirtinė: kad galėtų visi susitikti, jie Kalėdų nelaukia. Bendri pietūs ir pašnekesiai laimingai šeimai tiesiog būtini. „Eurovaistinės“ geros savijautos žurnalui Gražina pasakoja apie šeimą ir skirtingus gyvenimo vaidmenis.

- Su dukromis esate labai artimos. Netrukus Viktorija padovanos jau antrą anūkę. Kokių spalvų į gyvenimą atnešė vaikai ir kaip jaučiatės tapusi močiute?

- Kažkada aktorė Eugenija Pleškytė man sakė: „Gražina, gimdyk dar, ką tu čia vieną dukrą turi? Kinas, teatras, vyrai – viskas ateina ir išeina, paskui lieka vaikai.“

Susilaukus dukrų, gyvenimas visiškai pasikeitė, tarytum užsipildė. Daug mačiau pasišventusių menui moterų aktorių. Ir kas iš to? Eugenija buvo teisi: su metais vis labiau vertini šeimą ir supranti, kad vaikai – tai geriausia, kas tau galėjo nutikti. Su anūkais jau kitaip. Viktorija ir Marija buvo tik mano ir vyro (kino operatoriaus Algimanto Mikutėno) vaikai. O Gabrielė jau turi ir tėvus, ir kitą močiutę – ja tenka dalintis.

- Kiek jūs prisidedate prie Gabrielės auginimo?

- Nesu ta močiutė, kuri visada būtų kartu. Juk yra mama ir tėtis, Gabrielė lanko darželį, taigi tikrai kasdien pas juos netupiu ir neįkyriu. Juk ir aš savo reikalų turiu: rašymas, interviu. Dabar, kai Viktorija laukiasi, ateinu dažniau ir valgyti pagaminu, padedu buityje. Šeima man visada bus pirmoje vietoje. Jeigu tik dukroms manęs reikia, visada ateisiu, nesvarbu, kuo būsiu užsiėmusi – knygos palauks.

- Gabrielė turbūt jau auga visai kitaip, nei jūs kažkada auginote savo dukras.

- Mariją auginau pagal Bendžamino Spokos knygą „Vaikas ir jo priežiūra“. Kitos literatūros nebuvo. Viską dariau tiksliai taip, kaip parašyta. Po šešerių metų, gimus Viktorijai, jau atsipalaidavau: supratau, kad nebūtina jau taip visko paraidžiui daryti. Bet vis tiek, atsimenu, išvažiuoju filmuotis, o vyrui viskas smulkiai nurodyta: kelintą valandą maitinti ir ką tiksliai duoti. Grįžtu namo – niekas išvis nepasikeitę, lyg net nebūčiau išvykusi. Vyrai su vaikais puikiai susitvarko, tik reikia jiems netrukdyti.

Dabartiniai vaikai, žinoma, kad auga kitaip. Juk kai tapau mama, net sauskelnių nebuvo. Nuskrendu į Maskvą, kalbuosi su kolegomis. Pasirodo, ir jų kasdienybė tokia kaip mano – vystyklų skalbimas ir lyginimas iš abiejų pusių. Visi perėjo per tą patį, net ryškiausios žvaigždės. Kartais teta iš Vokietijos atsiųsdavo sauskelnių, bet jas naudodavau tik ypatingomis progomis, nes kasdienai tikrai neužtekdavo.

- Ar Viktorija klauso jūsų patarimų apie vaikų auginimą?

- Iš pradžių bandžiau patarinėti, bet paskui supratau, kad Viktorija vis tiek elgsis taip, kaip norės pati, ir jokių patarimų jai nereikia. Geriau jau sriubą išvirsiu, vaikui pasaką paseksiu, pabendrausiu. Dabar, kai dukra laukiasi, stengiuosi kuo daugiau padėti, bet šiaip Viktorija su Adu savo vaiku ir patys puikiai rūpinasi: domisi, skaito, net į tėvų paskaitas vaikšto – mano laikais tokių dalykų nebuvo.

Pamenu, kažkas yra klausęs dukrų, kaip mes su Algimantu jas auklėjome. O jos atsakė: „Mūsų neauklėjo!“ Tai nereiškia, kad palikome vaikus likimo valiai, bet ir nekontroliavome, nepykdavome, jei nepasisekdavo, todėl jos neslėpdavo pažymių knygelių, atvirai su mumis kalbėdavosi. Kai jau paaugo ir pradėjo vaikščioti į pasimatymus, visada paklausdavau, kur eina, su kuo, kada grįš, bet nei Viktorija, nei Marija nebuvo problemiški vaikai. Visada gerai sutarėme.

- Pabaigusi aktorės karjerą, ėmėtės visiškai naujos veiklos – tapote žurnaliste, jau išleidote dvi knygas. Kaip išgyvenote šį pokytį?

- Prieš tai vaidinusi daugiausiai Rusijoje, po Nepriklausomybės paskelbimo staiga ten tapau užsienio aktore. Atrodo, dar vakar galėjau sėsti į lėktuvą ir atskristi į bandymus, o paskui jau reikėjo vizų, darbo leidimų, net gavus vaidmenį nepavykdavo iki galo susitarti. Nuotaikos tikrai buvo nekokios. Bandžiau pati ieškoti vaidmenų, bet kuo daugiau stengiausi, tuo prasčiau sekėsi. Veikiausiai vaidmuo – kaip meilė. Ateina, kai mažiausiai to tikiesi. Reikėjo galvoti, ką darysiu toliau. Mano draugė Ligita Juknevičiūtė pasiūlė rašyti straipsnius žurnalui apie kosmetiką. Nuo to viskas ir prasidėjo.

- Kai ėmėtės rašymo, jums buvo jau apie penkiasdešimt metų. Turbūt sunku tokio amžiaus įvaldyti visiškai naują profesiją.

- Niekada nenurašiau savęs kaip aktorės. Jei tik kas pasiūlydavo vaidmenį, mielai jo imdavausi. Imčiausi ir dabar, tikrai aktorystės kryžiumi neužbraukiau. O rašymo daugėjo po truputį. Pradėjau nuo vertimų. Tada kalbinau su grožio sritimi susijusius žmones: ekspertus, plastikos chirurgus. Pamenu, kartą Renaldo Vaičiūno paprašiau suleisti man botulino, kad padarytume nuotraukas „prieš“ ir „po“. Jis griežtai atsisakė ir nuo to laiko man net nekyla mintis, kad galėčiau kažką leistis ar operuotis. Tegu būna tos mano raukšlės. Taigi iš tų interviu gavau ir naudos.

Žinoma, rašyti vien grožio temomis jau būtų pabodę, todėl pradėjau kalbinti teatro ir kino žvaigždes. Straipsniai išeidavo be galo ilgi, redaktorės vargdavo trumpindamos, tad pagalvojau, kodėl neparašius knygos. Ilgai svarsčiau, apie ką ji galėtų būti. Tada vyras pasiūlė rašyti apie Rimą Tuminą. Skridau į Maskvą, kalbėjomės su Rimu ir jo kolegomis. Knygą „Rimo Tumino sodas“ gyrė net teatro kritikės, tai įkvėpė stengtis toliau.

- Galbūt pasikeitė ne tik darbas, bet ir jūs pati?

- Žinoma, kad pasikeičiau. Pavyzdžiui, anksčiau daug keliaudavau po kino festivalius. Per atidarymą visi dalija vizitines korteles, režisieriai sako, kad pas mus filmuosiesi, bet niekada niekas taip ir nepaskambino. Nė karto! Nusibodo ten su vyno taure stovėti. Manau, jau galiu sau leisti daryti tai, ko iš tiesų noriu. Dabar, kai rašau knygas, esu pati sau šeimininkė.

Nenoriu nuskambėti kaip valstybinę pensiją gaunanti poniutė, kuri rašinėja savo malonumui, bet iš knygų daug neuždirbsi. Tiesiog radau užsiėmimą, kuris mano gyvenimą padaro įdomų. Dabar renku medžiagą knygai apie Šarūną Bartą. Greitai skrisiu į Paryžių kalbinti jo kolegų. Reikia ruoštis, planuoti. Jeigu to nebūtų, mane apimtų blogos mintys, pati savęs gailėčiau, gal ir depresija užeitų, kad niekas vaidinti nebekviečia, kad pensija maža.

- Vyresni žmonės dažnai skundžiasi, kad su amžiumi draugai nutolsta ir ateina vienatvė. Galbūt dokumentinių knygų rašymas jums – ir būdas prasiblaškyti?

- Tikrai nerašau knygų tam, kad nesijausčiau vieniša, nes tokia nesu: turiu šeimą, porą artimų draugų ir man to užtenka. Bet geras pokalbis visada yra didžiulis malonumas. Smagiausia, kai susitinki dėl interviu, o paskui išjungi diktofoną ir dar valandą kalbiesi. Šiaip juk neskambinsi režsieriui ir nesakysi: „Seniai nesimatėm, gal susibėgam?“ O čia aš ateinu imti interviu knygai apie Šarūną Bartą. Tai puiki proga ne tik susitikti, bet ir nuveikti kažką vertingo.

Mane dažnai kviečia ir į renginius, bet atsirenku, kur eiti ir kur ne. Arba tai bus man asmeniškai įdomu, arba kokia draugų šventė. Tikrai nebenoriu šiaip sau prie fotosienelių stovėti. Be to, pastebėjau, kad jau labiau mėgstu būti ne kadre, o už kadro – imti interviu tapo daug maloniau negu duoti. Artimieji žino, kokia aš uždara. Vasarą dar lengviau, bet žiemą labai sunkiai prisiverčiu išeiti iš namų. Tiesiog nenoriu. Kai jau išeinu, džiaugiuosi, viskas gerai. Bet vis tiek mieliau man su šeima pabūti, dukras aplankyti. Tada jaučiuosi geriausiai.

- Jūsų feisbuko paskyroje daug kelionių nuotraukų. Esate rašytoja, bet nieko ten nerašote. Kodėl?

- Feisbukas niekada neatstos gyvo bendravimo. Visą dieną praleidusi prie knygų nenoriu ten rašyti ar diskutuoti su nepažįstamais žmonėmis. Bet nuotraukas dėti patinka: atrenku jas, susisteminu. Ir fotografuotis vis dar mėgstu. Juk kažkada nuo Liudo Ruiko nuotraukos „Gražina“ prasidėjo mano aktorės karjera: fotografija pateko ant žurnalo „Nemunas“ viršelio, apkeliavo daug tarptautinių parodų, o galiausiai ją pamatęs režisierius pakvietė mane vaidinti savo filme.

Bet tos fotosesijos ne prie sienelės turi būti, o meniškos, išradingos. Pavyzdžiui, kaip šiandien: su besilaukiančia Viktorija ir anūke, Marijos bute, fotografuoja žentas. Tokios akimirkos išliks visam gyvenimui.

- Daugybei šalies moterų jūs esate elegancijos pavyzdys: liekna, visada elegantiška ir gražiai pasidažiusi. Kiek laiko skiriate sveikatai, grožiui?

- Tikrai nesu ta moteris, kuri visą gyvenimą laikosi dietos. Kažkada su Marija bandėme, bet nieko iš to neišėjo. Aš valgau viską, ką noriu, bet tiesiog negaliu suvalgyti daug. Tai turbūt ir padeda figūrą išsaugoti.

Žiemą visada priaugu porą kilogramų. Man tai nepatinka, bet žinau, kad orui atšilus viskas pasikeis. Pavasarį keliuosi su saule ir darau kvėpavimo pratimus. Jie padeda virškinimui, kūno linijas gražina ir raumenis sutvirtina. Paskui mėgstu pasimasažuoti. Tiesiog pati, namuose. Visa tai darau ne dėl grožio, o dėl savijautos: išsijudinu, gaunu energijos, o tada jau sėdu prie kompiuterio dirbti.

- Ne visos moterys prisiverčia sportuoti namuose. Kaip jums tai pavyksta?

- Su drauge bandžiau lankyti sporto klubą, bet man tiesiog nepatiko prakaituoti su dar daugybe nepažįstamų žmonių. Tikrai ne todėl, kad jaučiuosi žvaigždė, paprasčiausiai mėgstu tai daryti viena. Ir į grožio salonus nevaikštau – gaila laiko. Manikiūras, pedikiūras, veido kaukės – viską darau pati namuose. Tik pas kirpėją nueinu, bet ir tai retai.

Po pietų, kai jaučiu, kad baterijos senka, prigulu pamiegoti. Bet tai man – ne grožio miegas, o būdas išlikti žvaliai visą dieną. Užtenka pusvalandžio ir aš vėl lyg nauja, vėl galiu kibti į darbus.

- Kaip jūsų šeimoje įprasta švęsti Kalėdas?

- Visa šeima susirenka Kūčių vakarą. Prieš tai pasiskirstome, kas ir ką gamins. Aš imuosi „sunkiosios artilerijos“ – žuvies, silkės, mėsos, dukros kepa pyragus, lipdo imbierinius namelius, verda kisielių. Beje, mes su dukromis vis dar siunčiame laiškus Kalėdų seneliui. Rašome, kokių dovanų norėtume. Kuo ilgesnis sąrašas, tuo sunkiau atspėti, ką gausi. Šitos šventės bus ypatingos, nes anūkė bus jau gimusi, šeima – dar didesnė.

- Metams baigiantis žmonės dažnai duoda sau pažadus: kažko naujo išmoks, laikysis dietos, bus geresni. Ką šįmet sau žadėsite jūs?

- Aš sau niekada nieko nežadu. Jeigu noriu kažką padaryti, darau tiesiog dabar. Tai – pats paprasčiausias būdas gyventi taip, kaip trokšti.

Gražinos Baikštytės dukros Viktorijos nesuviliojo nei teatro scena, nei filmavimo aikštelė – ji tapo papuošalų kūrėja. Tik kol kas kūryba palauks, nes pasaulį jau netrukus išvys antra jos dukra.

Mama – garsi aktorė. Tėtis – kino operatorius. Turbūt daug kas tikėjosi, kad pasirinksite su teatru ar kinu susijusią karjerą.

Vaikystėje šiek tiek vaidinau kine, filmavausi reklamose, daug laiko praleidau aikštelėje, bet neplanavau sekti mamos pėdomis. Nenorėjau nestabilaus menininko gyvenimo, kai vieną dieną pinigų turi, o kitą – ne. Su kolege užsiimame papuošalų kūrimu. Tik, žinoma, šiuo metu svarbesni kiti dalykai: ji neseniai susilaukė vaiko, o jau greitai ir mūsų šeimą papildys naujas narys.

- Ką jums reiškė augti tokioje žinomoje šeimoje?

- Manęs daug kas to klausia, o aš pati nemanau, kad augau kažkaip ypatingai. Taip, tėtis daug keliaudavo, o mama dažnai mane pasiimdavo į filmavimus ar repeticijas. Tačiau man tokia kasdienybė buvo įprasta. Mano mama yra šeimos žmogus, taigi meilės, rūpesčio – visko tikrai pakako. Ir užaugau truputį panaši į ją: viduje abi esame nedrąsios, nors kitiems atrodo priešingai.

- Ar savo Gabrielę auklėjate panašiai, kaip jus auklėjo mama?

- Mes su sese augome labai laisvai ir, manau, kad tai gerai. Esame ir atsakingos, ir pakankamai disciplinuotos. Turbūt ir nereikia perlenkti su draudimais, nes kuo labiau vaiką varžai, tuo jis stipriau priešinasi. Taigi aš už tai, kad geriau ne drausti, o susitarti.

- Jūsų vyras Adas – fotografas. Ar tokios šeimyniškos fotosesijos pas jus vyksta dažnai?

- Nuskambės keistai, bet tikrai ne. Anksčiau, kai fotografija jam buvo tik hobis, fotografuodavo mane dažniau. O kai tai tapo darbu, jam irgi norisi padėti fotoaparatą į šoną ir tiesiog pailsėti. Be to, mano nėštumas sunkus ir dažnai reikia pagalbos. Niekas taip nesuartina šeimos kaip vaikai. Ir šitos Kalėdos bus ramios, leisim laiką namuose visi kartu. Na, o paskui, kai dukra paaugs, vėl grįšiu prie darbų. Šeima man svarbiausia, bet norisi save įprasminti ir darbuose.

"Eurovaistinės" geros savijautos žurnalas
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Mantas Stonkus: juokauti galima apie viską, tik svarbu žinoti kaip (2)

Spalio 24 dieną Kauno Žalgirio arenoje vyks jau 5-asis jaunimo karjeros festivalis Studfestas,...

Kristina Zmailaitė kardinaliai pakeitė šukuoseną: dėl trumpai kirptų plaukų sulaukė daugybės komplimentų (31)

Žinoma operos solistė Kristina Zmailaitė dar niekada nebuvo taip trumpai apsikirpusi. Ryžtis...

Inga Jankauskaitė apie akistatą su nepatogiomis situacijomis: aš ne tiek drąsi, kiek ryžtinga (42)

Aktorė, dainininkė ir televizijos laidų vedėja Inga Jankauskaitė atvirai prabilo apie tai, kas...

Po šeimos verslo griūties cirko artistė Agnė Zobovienė nėrė į grožio sferą ir vos spėja suktis: pačiai laiko nebelieka (89)

Ilgametė cirko artistė Agnė Zobovienė savo gyvenimą pakeitė iš esmės – žinoma moteris ne...

Spektaklio premjeros nepraleido ir būrys žinomų kauniečių (4)

Šeštadienio vakarą Kauno „Girstučio“ kultūros rūmai griaudėjo nuo juoko ir aplodismentų...

Top naujienos

Paauglei per klaidą buvo sulašintas dezinfekcinis skystis: paaiškino, kaip tai įvyko papildyta 13.16 (23)

Praėjusį penktadienį per Lietuvą nuaidėjo žinia apie Kauno klinikose įvykusią slaugytojos...

Gaisro gesinimo realybė Alytuje: skambinome per visą Lietuvą, maldavome verslininkų papildyta 13:01 val. (123)

Šeštą parą Alytuje kovojama su gaisru padangų perdirbimo įmonėje. Mieste yra paskelbta...

Kauno r. sugalvojo atkirtį Matijošaičiui, pasiryžusiam per dieną už vaiką reikalauti kone 10 eurų (119)

9,20 euro už vieną Kauno vaikų darželiuose praleistą dieną. Tiek kitais metais reikės mokėti...

Finalas gali būti skandalingas: jei į Pranckiečio ir valdančiųjų konfliktą dėl posto būtų įtraukta net policija (262)

Antradienį Seimo posėdžių salę pasieks ne tik kitų metų biudžeto projektas ir jo pateikimas....

Įtarusi galimą dokumento klastojimą, Širinskienė kreipėsi į Seimo kanclerę (75)

Dėl tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo spalio 15 d. nenumatyto Seimo plenarinio posėdžio...

Stilistė palygino pigius ir brangius drabužius – atrodo taip pat, o kainos skiriasi dešimtis kartų (7)

Žinomas prekinis ženklas – tai tik žmogaus puikybės ženklas ar, vis dėlto, nepriekaištinga...

Rokiškėnas praturtėjo neteisėtai: skyrė baudą ir konfiskavo 354 tūkst. namuose rastų eurų (25)

Lietuvos apeliacinis teismas patenkino Panevėžio apygardos prokuratūros apeliacinį skundą ir...

Paaiškėjo naujos Anastasijos Zavorotniuk gydymo detalės: gydymo brangiame reabilitacijos centre prireikė staiga pablogėjus sveikatai

Žurnalistai išsiaiškino, kiek kainuoja paslaugos elitiniame Pamaskvės rajone (Rubliovkoje)...

Į Lietuvą atvyko JAV tankai (92)

Į Lietuvą pirmadienį atvyko pusmečiui šalyje dislokuojamo Jungtinių Valstijų bataliono...

Ko patys medikai nelaiko savo namų vaistinėlėse

Retas kuris neturi namų vaistinėlės – paprastai vonioje kabančios spintelės, kurioje sukrautos...