„Ji vis dar raudona“, – nejučiomis pagalvoji, viename Pietų Londono rajonų su žemėlapiu radęs reikalingą gatvę, namą ir sukdamas ratus neradęs jos buto, kai Jolita VIŠINSKYTĖ pamoja pro langą.
Jolita Višinskytė
© ELTA
Viename mūsų šalies televizijos kanale blykstelėjusi su laidele vaikams, kitame – savo elgesiu realybės šou sukėlusi skandalingą visuomenės reakciją, prieš pustrečių metų Jolita dingo – su draugu išdūmė į Londoną.

Buto duris Londono Rotherhithe rajone Jolita praveria su dukrele ant rankų. Raudonomis ant galvos pūpsančiomis kasomis lieknutė smulkutė mergaičiukė glėbyje laiko baltapūkę mergytę putliais skruostukais (nenuostabu, kad britės dvidešimt trejų metų lietuvę su vaiku palydi nepatikliais žvilgsniais – atseit, vaikas vaikų prisigimdė)...

Liukos (Jolita taip dukrą pavadino prisiminusi paauglystėje įstrigusią Sauliaus Šaltenio apysaką „Riešutų duona“) tėtis Jolitos bendraamžis Dominykas Kačinskas – kaip visada labai užimtas darbe.

Ir Anglijoje raudona...

Kol pirmomis rugsėjo dienomis pirmąjį gimtadienį atšventusi mažylė įtariai tyrinėja svečius, šeimininkė aprodo miniatiūrinį butą, kuriame telpa tik lova, komoda, lentyna, virtuvės baldai ir viena kėdė. Čia pora su dukrele gyvena tik kelis mėnesius. Vaišindama anglišku pyragu ir ananasų sultimis, Jolita pasakoja, kaip sudėtinga buvę rasti šį gyvenamąjį plotą.

Per pustrečių metų praleidę septyniose skirtingose vietose, įvairiuose Londono rajonuose, Jolita su Liuka ant rankų veik mėnesį kasdien ieškojo, kol rado dabartinį butą. „Pagrindinė bėda buvo ne dideli mūsų reikalavimai ar butų nuomos kainos, o... Liuka! Niekada nebūčiau patikėjusi, kad nuomos agentūros klientų su vaikais bijo labiau nei kokio uragano „Anatolijaus“, – pasakoja dar nepamirštus įspūdžius Jolita. – Vaikai – nekilnojamojo turto agentų siaubas, nes, pasak jų, nulupinėja tapetus, flomasteriais išpaišo sienas, tiesiogine prasme kasdien valgydina kilimus... Tada kritau kryžiumi prieš jų prognozes, bet dabar pamažu imu įsitikinti, kad tame yra tiesos: mūsų buto sienų kampai jau „dekoruoti“ moderniomis spalvomis, tikrąjį kilimo atspalvį taip pat baigiu pamiršti per kasdienes Liukos „avarijas“...

Kūrybinga Jolita šią minimalistinę erdvę pavertė išties jaukiais namais, kuriuose daug jos pačios sukurtų akcentų ir, žinoma, raudonos spalvos. Ji prisipažįsta, kad Dominykas visaip bandąs išguiti Jolitos polinkį šiam tonui, dovanoja baltų, šviesių spalvų drabužių, bet jie, moteris juokiasi, greitai sugula į komodos stalčius. Raudoni ne tik Jolitos drabužiai, plaukai, namuose lovos antklodė ar arbatinukas – raudonas ir mažosios Liukos gyvenimas.

Mergytė aprengta raudona suknele, vežiojama raudonu vežimėliu. „Raudona spalva – iš įpratimo“, – prataria to nebepastebinti ir nesureikšminanti Jolita, Lietuvoje, matyt, iki šiol prisimenama Raudonos slapyvardžiu. „Praeiviai Londono gatvėse nė neįtaria, kad mano raudonomanijos stažas – šešeri metai, kad jų banalius klausimus „what’s your favourite colour?“ ir „do you like red?“ girdžiu šimtąjį kartą, o į lietuviškas jų versijas atsakinėjau jau prieš šešerius metus, – pasakoja nuo dėmesio jos stiliui pavargusi Jolita. – Per tuos metus man išblėso „draivas“ diskutuoti šia tema. Bet tokių neva sąmojingų bei įžvalgių smalsuolių atsiranda kasdien, ir man vis sunkiau liežuvis apsiverčia ką nors į tai atsakyti. Vienas net bandė aiškinti, kad jei gyvenčiau Brazilijoje, taip atrodydama turėčiau šansą net į žvaigždes išeiti…“

Žvaigždės ateitis Jolitos nedomina. Nors, iš šalies stebint, atrodo, kad Lietuvoje ji buvo pakankamai ryški asmenybė, pati prasitaria, jog gimtajame krašte niekada nepatyrusi malonaus dėmesio, nesijautė labai žinoma.

„Kai dirbau laidoje „Išgelbėk draugą“, pagrindiniai „gerbėjai“ buvo vaikai. O ir laidos gal pusė tautos išvis nebuvo mačiusi, – savikritiškai pasakoja. – Vėliau atsirado tuntai tetulių, norinčių man proto įkrėsti ir mano moralinius principus viešai panagrinėti. Ir dar milijonas, traktuojantis mane kaip visuomenės priešą numeris vienas. Rankos svyra, kai dabar spaudoje perskaitau tokius epitetus, kaip „užgesusi žvaigždė“ ar panašiai... Niekada žvaigžde nebuvau. Tai, logiškai mąstant, ir „užgesti“ negalėjau“. Jolita teigia lietuviško dėmesio nepasiilgstanti, bet negalėtų būti tokia kategoriška prisimindama darbą televizijoje.

Svetimas miestas tampa savas

2003 metų balandį Jolita su Dominyku (juodu buvo pora ir Vilniuje) dingusi iš Lietuvos, sako, dėl paprasčiausios priežasties: neturėjo darbo, jis buvo iš Lietuvos dailės akademijos, kur studijavo architektūrą, išėjęs akademinių atostogų.

„Taip jau sutapo, kad nei aš, nei Dominykas tuo metu nepuoselėjome didelių meilių Lietuvai, – atvirai pasakoja. – Reikėjo kažko spontaniško, naujo. Jis pranešė, kad po trijų dienų važiuoja į Angliją, paklausė, ar nenoriu vykti kartu. Turėjau apsispręsti kosminiu greičiu, nes jau buvo užsakomi bilietai. Londonas pasirinktas ne dėl didelės meilės „Big Benui“, o dėl praktiškos priežasties – čia gyvena Dominyko sesuo. Neseniai prasidėjo lietuvių invazija į Didžiąją Britaniją, matyt, greitai čia pusė Lietuvos „persibazuos“. Tada taip dar nebuvo. Dabar kartais net gėda, jog gyvenu tokioje banalioje šalyje ir tokiame banaliame mieste“.

Pasakodama apie gyvenimo Londone kasdienybę, Jolita neaikčioja iš susižavėjimo. Prisimena, kad vos atvažiavus nustebino begalybė voverių parkuose ir požeminis metro.

„Trečią minutę nusprendžiau: šiukšlių ir pabaisų miestas, – prisimena pirmuosius įspūdžius. – Šiukšlės metamos ant žemės visais gyvenimo atvejais ir visur: autobuse, ant šaligatvio, metro. Net parduotuvėse klientai, netyčia numetę nuo pakabos drabužį, nesivargina jo pakelti. Be to, per pirmas dvi savaites Londone nepamačiau nė vienos gražios merginos ir nė vieno „grieko“ verto bičo. (Juokiasi.) Baisūs visi kaip šamai... Be jokios sąžinės graužaties gali išvažiuoti į darbą su oficialiu kostiumu ir sportiniais bateliais. Originalios, „skaniai“ atrodančios personos – tikra retenybė. Žodžiu, iš pirmo žvilgsnio Londono neįsimylėjau. Net iš antro. Nemyliu jo ir dabar. Tik vis daugiau šio miesto vietų dabar siejasi su vis kita mano gyvenimo istorija, o tai, nors ir ką sakyčiau, tik įrodo, kad pamažu svetimas miestas tampa savas…“

Pora Londone įsitvirtinti pradėjo nuo pačių paprasčiausių – neprestižinių darbų. Dominykas, kaip ir dauguma lietuvių, kurį laiką dirbo statybose. „Gavo labai juokingą geltoną šalmą, kurį, progai pasitaikius, aš vis pasimatuodavau, – juokiasi pirmuosius draugo darbelius prisimindama Jolita. – Jis sakė, kad statybose dirba vieni imigrantai be jokios praktikos, todėl vieną gražią dieną daug pastatų Londone ims ir nugrius…“ Dabar Dominykas pluša labai rimtoje architektūros firmoje „A. Taha Architects“. Darbo pagal tikrąją savo profesiją lietuvis ieškojo net metus. Trukdė jaunas amžius ir darbo patirties Anglijoje stoka.

Su dabartiniais kolegomis birželį Dominykas laimėjo RIBA (Royal Institute of British Architecture) apdovanojimą už projektą gyvenamojo bloko (studentų bendrabučio), pastatyto iš rūdijančio metalo ir po kiekvieno lietaus keičiančio atspalvį. Gauti gerą darbą Londone nėra paprasta. Jolita džiaugiasi išsipildžius mylimojo svajonei, tačiau yra ir blogoji pusė: dabar Dominyką ji ir dukra mato labai retai; jis grįžta vėlai vakare, dažnai dirba ir savaitgaliais, per šventes.

Daugiau skaitykite naujausiame žurnalo „Žmonės“ numeryje.<.b>

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Jurga Šeduikytė: močiutė net Smetonai gamino

Šventinis pokalbis ir muzikinė programa užpustytoje sniegu Laikykitės ten scenoje, prisėdus ant...

Italijoje atostogavęs Martynas Kavaliauskas su mylimąja dalijasi įspūdžiais: deginomės ant kalno virš debesų (18)

Vos prasidėjus metams Martynas Kavaliauskas su mylimąja Rusne susikrovė lagaminus ir išvyko...

Projekte „Kelias į žvaigždes 2“ išgarsėjęs Vilius dabar džiaugiasi meditacija, darbu bibliotekoje ir planuoja rašyti knygą (14)

Vilius Krivickas, geriau žinomas kaip atlikėjas, išgarsėjęs projekte „ Kelias į žvaigždes...

Trečiuoju „Radistu“ vadinamas Ignas Lelys: norėdamas papulti į šou verslą, sutikau dirbti be atlyginimo (12)

„Norėjau atsidurti šou versle, bet nežinojau, kaip ten patenkama. Todėl nuėjau ir pats save...

Žinomi žmonės ieškojo šypsenos paslapčių (5)

Šią savaitę Lietuvoje atidaryta jau dešimtoji aukščiausius gydytojų ir pacientų reikalavimus...

Top naujienos

Rimtas perspėjimas Europos gyventojams: jūsų naivumas – labai pavojingas (121)

Pastaraisiais metais Europoje ne sykį skambėjo krikščionybę priėmusių eksmusulmonų...

Svajonių telefonų kopijas siūlo įsigyti atvirai ir pigiai (26)

Telefonai „ iPhone X “ ir „Samsung Galaxy S7“ už 140 eurų? Kas gi nesusiviliotų tokia...

Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Ar kolchozus pripažinsime savo, o ne okupantų istorijos dalimi? (49)

Kai Seimo sveikuolis Dainius Kepenis pasiūlė statyti bendrą paminklą stribams ir partizanams,...

„Lietuvos ryto“ tritaškių lietus paskandino „Lietkabelį“ (23)

Daugiau tritaškių nei dvitaškių pataikęs Vilniaus „Lietuvos rytas“ (16-4) iškovojo...

Pirmą kartą Dakare finišavęs Žala: negaliu suprasti, kad jau baigėsi (58)

Trečias kartas nemelavo. Po dviejų nesėkmių Dakaro ralyje trečiąkart dalyvavęs Vaidoto Žalos...

Prekybos centro „Ozas“ aikštelėje užsidegė automobilis (1)

Šeštadienį į prekybos ir pramogų centrą „ Ozas “ suskubo ugniagesiai: antrame aukšte...

Tarp paauglių plinta nauja grėsminga mada: kvailumu lenkia viską, kas buvo iki šiol (285)

Užsienyje ėmė plisti naujas iššūkis , kvailumu greičiausiai lenkiantis daugumą prieš tai...

Kelio remontas pykdo: vienas darbininkas kasa, o penki stovi ir žiūri (170)

Iš Klaipėdos uoste veikiančių terminalų vedančio Jūrininkų prospekto kelio dangos...

Dakaro pragaras baigėsi: Juknevičius pagerino savo paties rekordą (291)

Dvi savaitęs trukęs alinantis, nenuspėjamas ir išbandymų kupinas Dakaro ralis – baigėsi....

Karališkieji kūdikiai: gimdymas be nuskausminamųjų, griežti reikalavimai vardui ir 163 metus dėvėti tie patys drabužėliai (6)

Didžiosios Britanijos Kembridžo kunigaikštienė praėjusių metų rugsėjo pradžioje...