„Vakar anksti ryte Algis Didžiulis pasiekė gyvenimo kelionės galutinę stotelę. Šiandien Bogotoje, išlydėsim jį į sekančią.
Sunku apie Dieduką parašyti porą sakinių, nes lengvai gali išeiti visa knyga. Nejuokauju.
Diedukas emigravo iš Lietuvos per antrą pasaulinį karą be cento ir savais keliais tapo vienas turtingiausių žmonių Kolumbijoje. Pamilo be jokių išimčių šalį, kuri jam davė „viską”, bet niekada neatitolo nuo Lietuvos. Jis niekada nepamiršo, kas jis toks.
Okupacijos metais rėmė Lietuvos bendruomenes, išeivius ir įviariausias iniciatyvas, o nepriklausomybės laikais prisidėjo prie Lietuvos atstatymo. Beje, galite jam ir jo broliui padėkoti už Klaipėdos Naftos terminalą, kuris užtikrino pirminė nepriklausomos Lietuvos „energetinę nepriklausomybę”.
Gal vėliau pasidalinsiu jo biografija, kad galėtum įsivaizduoti, kiek kartais nuveikia žmonės per 91 gyvenimo metus. Ten daug nuopelnų, pasiekimų, avantiūrų ir netikėtų faktų.
Tačiau jo biografija nelabai papasakos, kas jis buvo iš tikro – šmaikšti, empatiška, dosni, žaisminga, padūkusi ir kompleksiška asmenybė su stebuklinga nuojauta, aštriu liežuviu bei daug daug „paniatkių”. Jis buvo tikras personažas. Knygą būtu galima rašyti ne už tai ką nuveikė, o dėl to, kad buvo charizmatiška siela, kurią lengva pamilti”, – feisbuke rašo Jurgis Didžiulis.
Šiuo metu Jurgis Didžiulis su žmona Erica Jennings bei vaikais vieši Bogotoje.
Delfi primena, kad Jurgio Didžiulio seneliai – Laima ir Algis Didžiuliai – beveik 70 metų gyveno Kolumbijoje.
Ponia Laima į Kolumbiją atvyko 1948 m., o jos būsimas vyras – 1949 m. Po karo jų abiejų šeimos atsidūrė Vokietijoje. Jurgio senelis ten baigė gimnaziją, užsidirbdavo vertėjaudamas vokiečiams ir prancūzams. Kolumbijoje reikėjo viską pradėti iš naujo – nuo karvių melžėjų prižiūrėtojo darbo. Tačiau būtent kaime sutiko Laimos tėvą, o vėliau ir ją pačią.
„Kai pirmą kartą pamačiau Laimą, žinojau, kad ją vesiu“, – 2014-iais sakė A. Didžiulis.
Vėliau vyras baigė inžinieriaus specialybę, jo žmona – fizioterapiją, o 1999 metais tapo Lietuvos garbės konsule Kolumbijoje.
„Šokdavome pagal bolero. Daugelis jaunų žmonių tokio žanro dabar net nežino“, – atsiminė Didžiuliai.
Pasak jų, beveik visi išsilavinę lietuviai po kelerių metų Lotynų Amerikoje gyveno pakankamai gerai.
„Žinojai, kad Amerikoje būsi paprastu darbininku, o Kolumbijoje, išmokęs kalbą, ką padariau per 6 mėnesius, galėjai dirbti pagal specialybę. Nepažįstu nė vieno, kas būtų gyvenęs kaip vargšas“, – pasakojimą tęsė A. Didžiulis, dirbęs inžinieriumi, o vėliau brolio įkurtoje kompanijoje.
