Kam turtingai moteriai reikia rūpesčių dėl spalvotų stiklo karoliukų? Pradėdama pokalbį, ponia Jūratė atsiprašo dėl prastos lietuvių kalbos ir prašo taisyti padarytas klaidas. Tačiau ji vienintelė iš keturių Aleksandros ir Juozo Kazickų vaikų stengiasi šnekėti gimtąja tėvų kalba. Ponia Jūratė sako, kad už ją jaunesni broliai supranta lietuviškai, tačiau nekalba.
Jungiamoji grandis
Grįžtame prie kol kas paslaptingai atrodančio karoliukų verslo. „Ilgai mąsčiau, kaip rasti ką nors tokio, kas mane sietų su Lietuva. Esu Kazickų šeimos fondo Lietuvoje prezidentė, bet reikėjo veiklos, dėl kurios čia atskrisčiau bent kartą per mėnesį. Pagalvojau: jeigu turėsiu mažą krautuvėlę, reikės ja rūpintis, stebėti, kaip klostosi reikalai.
Kitas dalykas – turėjau sumąstyti, kas lietuviams gali būtų įdomu ir nauja. Pastebėjau, kad čia jaunos mergaitės po pamokų vaikštinėja gatvėmis, sėdi kavinėse, rūko. Kodėl jos negali ateiti į karoliukų parduotuvę, vos už keletą litų pasigaminti gražų daiktą ir tuo pat metu paplepėti su drauge? Galbūt tą papuošalą parduos, o gal kam dovanos? Ši idėja man tiko. Kita vertus, lietuvės labai talentingos. Bet ne visos moka piešti, megzti, nerti. O kurti iš karoliukų gali kiekviena. Aš pati pasidariau keletą papuošalų“, – sukdama ant pirštų spalvotus karolius nusišypso ponia Jūratė ir priduria: pats laikas lietuviams parodyti, kad karoliai gali būti ne tik iš gintaro, kad ant vieno siūlo jie dera su perlais, tiurkiais, koralais.
Prieš kelerius metus ponia Jūratė nusprendė truputį atsitraukti nuo knygų rašymo ir susidomėjo menu. Užsirašė į piešimo pamokas, tačiau netrukus suprato, kad dailei talento neturi. Tada ėmėsi koliažų. Su jais sekėsi kur kas geriau, tačiau solidaus amžiaus moteris ilgėliau užsibuvo pas karoliukų vėrimo konsultantę. Dabar kiekvieną ketvirtadienį Niujorke ji eina į netoli namų esančią mokyklą ir tris valandas mokosi vis sudėtingesnės karoliukų vėrimo technikos.
Pasiteirauju, ar Jungtinėse Amerikos Valstijose pačių pasidaryti papuošalai populiarūs tarp turtingų ponių? „Taip, bet jos vaikšto pasidabinusios pusbrangiais arba brangiaisiais akmenimis. Turiu draugę, kuri dirba su juodaisiais briliantais, rubinais, safyrais, perlais. Bet kurti ji pradėjo nuo stiklo karoliukų, o paskui tobulino techniką. Viena, kai nejučiomis ims byrėti stiklo karoliai, ir visai kas kita, kai kokiame nors vakarėlyje pabirs deimantai“, – nuoširdžiai nusikvatoja pašnekovė, atrodo, savo lakioje vaizduotėje akimirksniu išvydusi ant žėrinčio parketo krintančius briliantus.
„Kita priežastis, kodėl atsirado „Jūratės akmenėliai“, ta, kad Lietuvoje neturiu daug draugų. Pagalvojau, bus mano parduotuvė, kur bus galima sutikti ponių, susipažinti, bendrauti. Draugų padaugės“, – optimistiškai kalba ponia Jūratė. Šio bruožo jai labiausiai reikėtų pavydėti. „Tai turbūt iš tėvelio. Jam 87-eri, o dabar Lietuvoje pradėjo dar vieną verslą. Kaip jums patinka?“ – rankomis skėsteli pašnekovė.
Nestokoja avantiūrizmo
Smalsu, kaip tėvai reagavo sužinoję apie vienintelės dukters, kurią vadina gerąja šeimos dvasia, norą pradėti verslą? „Tėveliai nelabai suprato, ko imsiuosi. Aišku, nusistebėjo, kad stačia galva neriu į verslą, ir dar Lietuvoje. Nežinau, ar man pasiseks. Bet kas yra sėkmė? Jeigu nors viena moteris atras savyje dar vieną talentą, sukurs ką nors gražaus, tai parduos ir suvoks, kad jos darbas įvertintas, aš būsiu laiminga“, – patikina visai neseniai verslo pradžiamokslį išėjusi ponia Jūratė. Kai ji buvo tikra, kad Lietuvoje imsis populiarinti karoliukų verslą, pradėjo domėtis, kaip jis plėtojamas JAV. „Aš juk ne verslininkė. Nieko apie tai nežinau ir nesupratu. Esu labai protingo ekonomisto dukra. Tačiau tokių žinių, kokias turi jis, negavau“, – atvirauja pašnekovė. Ji ėjo į parduotuves Niujorke, Niu Džersyje, kuriose prekiaujama gausybe karolių, rengiami kursai, kalbėjosi su jų savininkais. „Ne visi buvo labai geranoriškai nusiteikę, bet aš pasakydavau, kad to ketinu imtis Lietuvoje, todėl jiems konkurencijos nesudarysiu. Tada verslininkai nusiramindavo. Kartą internete radau informaciją apie Bruce Pettineo parduotuvėlę. Nuvykau pas jį. Bruce susidomėjo mano vardu. Paaiškinau, kad jis lietuviškos kilmės. Tada Bruce ištarė: „Mano žmona lietuvė“. O aš sušukau: „Tu – mano draugas“. Pasamdžiau jį konsultantu ir dabar Bruce pluša mano parduotuvėje Lietuvoje“, – netikėtu atradimu džiaugiasi ponia Jūratė.
Ponų Kazickų pirmagimės dukters sprendimas greičiausiai labai nesuglumino. Kur kas didesnis šokas juos ištiko prieš daug metų, kai 24-erių Jūratė jiems pranešė išvažiuojanti į Vietnamo karą. Kaip karo žurnalistė. „Tėvai pripratę, kad retkarčiais puolu į „durnystes“, – juokiasi ponia Jūratė. – Bet juk tėvelis mane paskatino būti žurnaliste, nors labai norėjau rašyti eilėraščius. O jis patarė: „Iš poezijos nepragyvensi“. Pasirinkau žurnalistiką, bet norėjau būti ten, kur verda įvykiai. Tuo metu Vietnamo karas buvo karščiausias Amerikos žurnalistikos taškas. Ir aš žūtbūt užsibrėžiau: ten nuvyksiu. Stengiausi prasimušti, kad ten mane išsiųstų „Newsweek“ arba „New York Times“. Bet jie bijojo siųsti moterį. Kita vertus, buvau labai jauna“.
Jai pavyko gauti „freelance“ (iš anglų k. – laisvai samdomo žurnalisto) statusą. Ir išvyko. „Beveik porą metų buvau mėtoma iš vieno karo lauko į kitą. Kartą ėmiau interviu iš karininko. Šalia sprogo sprogmuo. Iš mano diktofono liko krūva duženų, bet pati atsipirkau nugaros, veido ir kojos sužalojimais. Tada susimąsčiau, kad turiu tėvus, brolius ir labai noriu sukurti šeimą“, – prisiminimais dalijosi buvusi karo žurnalistė. Jos kelionę iš Vietnamo galima pavadinti grįžimu į dvejus namus. Drąsa trykštanti lietuvaitė tada nusprendė aplankyti tėvų gimtinę, kurios vaizdo jos atmintyje nebuvo likę. Kazickai į Jungtines Valstijas emigravo, kai jų pirmagimei buvo treji. Ponia Jūratė buvo pirmoji, iš gausios šeimos grįžusi į Lietuvą. Tai įvyko 1968-aisiais. „Linksma buvo kelionė su KGB agentais, jie mane lydėjo vos ne kiekviename žingsnyje“, – į senus laikus grįžta ponia Jūratė. Prieš porą metų drauge su dar aštuoniomis Vietnamo kare buvusiomis žurnalistėmis ji parašė atsiminimų knygą.
Daugiau skaitykite naujausiame žurnalo „Žmonės“ numeryje.
