Atvažiavom į ligoninę. Purvas, baisi smarvė, lakstančios karvės ir ožkos, vaikai išsipūtusiais pilvais ir besilupančia oda. Tiek verkiančių vaikų dar neteko girdėti - skausmo ir mirties dvelksmas šiurpina kūną ir sielą.
Lankome vaikus „reanimacijoje“. Taip, kabutės ne be reikalo - tai yra mažas purvinas kambarys, mamos su vaikais ant žemės, skraido musės, baisus dvokas riečia nosį. Vienas vaikas jau savaitę be sąmonės. Mama, vardu Zaru, ant rankų atnešus vaiką, nepaleidžia ir miega ligoninėje ant grindų apsikabinus savo kūdikį.
Jai 18-ika. Tai jos trečias vaikas. Sako, daugiau aš vaikų nebenoriu, bet vistik čia sprendžia vyras...
Musulmoniškose šeimose čia normalu turėti 5-8 vaikus, nes Dievas siuntė... Žmonės itin religingi ir tai teikia Zaru tikėjimo, kad jos vaikas atsibus ir vėl bus sveikas. Eilės mamų laukia 100 mililitrų pieno savo vaikui, tai yra specialus pienas - F75, kurį per vamzdelį per nosį maitina vaikams, nes patys valgyti jie nebesugeba.
Ateiname į kitą palatą. Užvakar čia gulėjo berniukas, šiandien ši lova tuščia. Jo nebėra. Per vėlai atgabentas - plaučių uždegimo ir meningito komplikacija. Per vėlai gavo tinkamus vaistus. Kartais iki artimiausios ligoninės reikia važiuoti, pvz. 60 km. Toli gražu ne visi turi transportą. Tai įsivaizduokit - su leisgyviu vaiku ant ranku įveikti tokį kelią...
Tas berniukas nebespėjo į gyvenimą. Tūkstančiai kitų dar gali spėti, jei mes suvoksim, kad yra milijonai vaikų, kuriems mes galime padėti. Jie nekalti dėl to, kur gimė, nekalti dėl savo tėvų neišsilavinimo, dėl religinių dogmų, dėl šalies vidinių karų... Jie dėl nieko nekalti.
Jiems skauda, jie kenčia ir mes visi kartu galime tai pakeisti.
Tokia ir yra UNICEF misijos prasmė - ir mane labai žeidžia ir skaudina, kai žmonės to nesuvokia. Mes į Afriką važiuojame tam, kad perteiktumėm jums istorijas iš pirmų lūpų, kad atskleistumėm kraupią realybę, kad sutelktumėm aukoti ir gydyti pasaulį. Ir taip, Afrika yra labai graži ir nuostabi! Bet mes ten važiuojame tik į skurdžiausius regionus, o ne puotauti ir filmuoti safarių. Važiuojame ten su kilniu tikslu.
Įsijungiau internetą vakar po savaitės. Labai gaila ir gėda pasidarė dėl krūvos neigiamų komentarų. Vieni skaičiuoja UNICEF pinigus, kiti nemato prasmės, dar kiti tiesiog rado progą lieti savo pyktį. Skaitau, byra ašaros ir matau tuos klykiančius, iš skausmo nesugebančius išsivaduoti vaikus. Svyra rankos, tačiau nusišluostau ašaras ir dar kartą suprantu, kodėl čia esu.
Ir noriu jūsų visų paklausti - kada paskutinį kartą aukojote jūs? Ar iš viso kada nors tai darėte? Nuo kada normalu kritikuoti kitų žmonių norą padėti? Nuo kada daryti gera yra blogai? Nenorėtumėt pradėti nuo savęs? Nes pats laikas.
Vistik suprantu, kaip svarbu yra UNICEF pagalba ir iš esmės egzistavimas šiame pasaulyje, ir esu laiminga galėdama būti to dalimi. Jei ne UNICEF atsidavę darbuotojai ir savanoriai, būtų išmirę ir 5000 žmonių vienoje iš vidinių migrantų stovyklų, kurias lankėme. Ir kaip kažkam tai gali nerūpėti?
Mane erzina mąstymas: žiūrėkite Lietuvos vaikų, o ne Afrikos. Kodėl negalima žiūrėti visų vaikų? Kuom vaikas skiriasi nuo vaiko?
Provincialūs svaičiojimai veda iš proto... Tačiau vėl iškeli galvą ir supranti, kad mes einame gėrio keliu, matome gerėjančią statistiką, matome, kaip keičiasi žmonių gyvenimai. Ir ačiū labai visiems, kurie yra sąmoningi ir mus palaiko. Kurie supranta, kad mes patys esame pasaulio dalis ir kurie nori stengtis tą pasaulį daryti gražesniu. Kurie turi širdį ir kuriems negaila dalintis. Kurie aukoja, nes turi daugiau. Kurie atranda prasmę geruose darbuose. Ačiū - tik jūsų visų dėka neįmanomi dalykai tampa įmanomais. Visiems kitiems noriu palinkėti niekada nepatirti to, ką patiria šie žmonės, niekada net nepamatyti tiek skausmo, ašarų ir merdėjančių kūdikių. Tik besidžiaugdami savo mažais gyvenimais kito laido gale ir žemindami kitus, žinokit, kad vietoj to galėjote išgelbėti kažkam gyvybę.
Šiandien paskutinė diena Afrikoje. Kažkodėl dabar galvoju apie mus lydintį UNICEF darbuotoją, nuostabųjį Hetachio. Kaip jis pasakojo apie vieną iš stovyklų, kurioje mes irgi buvome. Kaip jis verkė ir dvi dienas negalėjo nieko valgyti - į tokią neviltį žmogus buvo puolęs.
Ir kaip gražiai jis šneka apie savo misiją, koks dėkingas jis yra, kad gali padėti kitiems - mažesniems, silpnesniems, skurstantiems. Norėčiau, kad tokių Hetachio pasaulyje būtų daugiau. Ar bent kiekvienas savyje nešiotumėmės dalelę to, ką turi Hetachio.
Motina žeme, ačiū, kad mes čia esame. Gyvenime, ačiū už tai, ką turime. Žmonės, ačiū už jūsų geras širdis. Pasauli, pažadu, kad vieną dieną, visų tų gerų žmonių dėka, tu būsi dar nuostabesnis ir gražesnis, o vaikų juokas skambės dar garsiau.
