Lietuviams patekti į šį, rodos, netolima kraštą yra ganėtinai sudėtinga. Kalbėdama apie imigracijos procedūras, Ieva sako, kad atvažiuoti čia gyventi iš Lietuvos nėra paprasta. Jai, baigusiai aukštuosius mokslus Airijoje, tai padaryti buvo kiek lengviau. Dar studijuodama Airijoje, ji dalyvavo stiuardesių atrankoje.
„Iš dviejų šimtų žmonių atrinko tris. Dvi aires ir mane. Tada baiginėjau universitetą ir po mėnesio išvažiavau į JAE, – istorijos pradžią prisiminė Ieva. – Labai norėjau keliauti. Tik baigus universitetą, būnant 21-erių metų, ką dar gali daugiau daryti gyvenime? O dirbant avialinijose, keliauji nemokamai po visą pasaulį ir dar tau moka už tai pinigus. Norėjau kažko egzotiško, kažko naujo.“
Mergina pasakoja apkeliavusi visą Europą anskčiau, o Artimieji Rytai jai visada atrodė patraukli vieta kurti gyvenimą.
Kelerius metus padirbusi viename darbe, vėliau ji perėjo dirbti į kitą kompaniją: „Perėjau dirbti į privačias avialinijas. O paskui ir į prezidentines. Tai darbas, susijęs su pagrindiniu šalies šeichu“.
Ieva neslepia, kad patekti į šią poziciją jai padėjo ir pažintys, tačiau pastangų bei laiko taip pat prireikė.Ji pasakoja, kad konkursas buvo ištes didelis, nes kandidatų itin daug.
„Atrenka labai mažai. Mūsų šiuo metu yra dvylika, o norinčių turbūt buvo keli tūkstančiai vien tik iš pačių JAE“, – sako vienoje turingiausių pasaulio valstybių įsikūrusi lietuvaitė.
Savo atlyginimo mergina įvardinti nenorėjo, tačiau patikino, kad jis yra „labai labai geras“. Šalyje dirbantiems žmonėms taip pat nereikia mokėti mokesčių - „ką gauni ant popieriaus, tą gauni ir į rankas“.
Anot pašnekovės, šis darbas daug pastangų nereikalauja: „Kai pripranti, viskas tampa labai paprasta ir labai faina. Kai tik pradėjau dirbti komercinėse avialinijose, buvo labai sunku adaptuotis. Nes per mėnesį tekdavo nuskristi, pavyzdžiui, į Kanadą, Australiją, Naująją Zelandiją, paskui dar grįžti į Dubajų ir skrendi į kokią Pietų Afrikos Respubliką. Tada būdavo tikrai sunku, bet per tiek metų jau pripratau.“
Dirbant privačiose avialinijose skraidyti tenka kur kas mažiau. Kartais į mėnesį tenka kilti vos kartą ar du, o nuskridus užsienyje praleisti 2-3 savaites.
Kokias šalis jau teko aplankyti? „Esu buvusi visur. Pavyzdžiui, šeštadienį išskrendu į Škotiją, tada kelioms dienoms į Kanadą, po to į Niujorką, iš ten į Majamį, iš Majamio į PAR. Tada atgal į Dubajų. Žodžiu, per mėnesį aplink pasaulį.“
Nuo išsamesnių pasakojimų apie darbo užkulisius pašnekovę sulaiko griežta darbo sutartis. „Su mumis keliauja labai daug pasaulinių įžymybių, labai daug įtakingų ir turtingų žmonių. Daug oligarchų iš Rusijos, naftos magnatų. Jie nenori, kad apie juos kažkas pasakotų“, – kalbėjo I. Matėnė.
Laisvu nuo skrydžiu laiku ji organizuoja korporatyvinius renginius ir dirba mados industrijoje.
Pašnekovė sako, kad moters padėtis šalyje yra puiki, čia esą jautiesi tikrai gerbiama: „Ir moterys musulmonės yra labai mylimos ir prižiūrimos. Kad vyrai moteris laikytų po padu, tai yra muilo burbulas. Patys šeichai, kurie yra musulmonai ir turi žmonas, su jomis elgiasi labai gerai.“
Išvaizdi mergina sako išskirtinio vyrų dėmesio ir įkyrių gerbėjų sėkmingai išvengianti: „Šita rinka yra perpildyta išvaizdžių merginų, modelių. Dubajuje grožio ir kūno kultas yra kur kas didesnis negu Los Andžele ar visoje Kalifornijoje.“ Žmonės šioje šalyje domisi sveiku gyvenimo būdu, joga, maisto derinimu. „Joga čia – antra religija, nes kiekvienas, kurį pažįstu, užsiima ja“, – priduria ji.
Vietinių, anot jos, čia labai mažai – čia gyvena 90 procentų užsieniečių iš viso pasaulio. „Mano draugės: lietuvės, latvės, estės, vokietės, kelios draugės iš Švedijos, Norvegijos, Danijos, kelios iš Australijos ir Naujosios Zelandijos, labai daug pažįstamų iš PAR“, – vardija Ieva Matėnė.
Dubajuje sėkmingai įsikūrusi lietuvė pabrėžia, kad JAE turi labai daug perspektyvų ir sako, kad darbštiems ir protingiems lietuviams ten atsivertų nemažos galimybės.
„Tas lietuviškas kuklumas užmuša mane. Aš pati iš Lietuvos esu išvažiavus jau labai seniai ir pamiršau, ką tai reiškia. Man atrodo, kad žmonės turėtų išvažiuoti iš Lietuvos dažniau. Nors metams ar dviems. Žmonės galvoja, kad Dubajus – lyg uždaras pasaulis, tačiau tai labai atviras ir kosmopolitiškas miestas. Galimybių jame pilna ir čia save atrasti gali bet kokioje srityje. Jeigu kažką pasieksi čia, tai bet kur gali važiuoti, nes tavo CV jau žymi įrašas, kad esi dirbęs Dubajuje“, – patarimų tautiečiams negaili mergina.
Dubajuje įsikūrę labai daug tarptautinių kompanijų, kurios, anot Ievos, mėgsta europiečius, ypač iš Rytų Europos.
Mergina gimtosios šalies nepamiršta, tačiau net neslepia, kad planų sugrįžti gyventi į Lietuvą nepuoselėja. „Man patinka grįžti aplankyti tėtį ir gimines. Lietuvoje turiu ir butą, bet nemanau, kad grįšiu. Noriu turėti savo investicijas, tegul būna, bet grįžti gyventi niekada. Man Lietuva per maža. Ir tiek, kiek aš uždirbu, aš niekada neuždirbsiu Lietuvoje. Bent jau ne artimiausius 10-20 metų“, – užtikrintai atsako pasaulio piliete save laikanti lietuvė.
„Čia ne babajų kraštas, atvažiuok, pamatyk, susipažink ir tai nėra, ką įsivaizduoji“, – į lietuvius kreipiasi ji.
