Turo metu J. Didžiulis jau grojo Klaipėdoje, Gargžduose, Anykščiuose, Panevėžyje, Rokiškyje, Radviliškyje ir daugelyje kitų miestų ir miestelių – ten, kur, anot muzikanto, už pinigus groti neapsimokėtų.
„Dabar tiesiog darau tai, kas yra nuoširdu, darau tai sau ir klausytojams“, – sako atlikėjas, savo naujojo turo idėjomis siekiantis paraginti susimąstyti tiek muzikantus, tiek klausytojus.
Apie muzikos verslo problemas, dėl kurių kilo „Reanimacijos“ idėja, muzikantų nuvertinimą, lietuvišką mentalitetą ir keisčiausius už koncertą gautus barterinių mainų pasiūlymus pagrindiniam Lietuvos naujienų portalui DELFI papasakojo pats atlikėjas.
- Kaip gimė „Reanimacijos“ turo idėja?
- Yra dvi „Reanimacijos“ versijos. Viena yra oficiali, viešai skelbiama ir skirta tam, kad spauda suvoktų ir žmonės išsijudintų. Kita versija yra asmeniška, ją galima pavadinti „ilga kelione“. Ilga kelione, kurioje tu pats bandai suvokti, pradėti racionaliau gyventi pagal savo vertybes ir įsitikinimus. Tada pradedi matyti labai daug nesąmonių aplink save: muzikoje, kaip versle, visuomenėje, kaip pinigų sukompromituotoje struktūroje. Pradėjęs mokytis verslo vadybos supratau, kad mūsų visų suvokime slypi didelė problema – mes per daug viską vertiname pinigais. O jeigu kažkokį vieną gerą dalyką padarai, dėl kažko pasistengi, tai tos pastangos gali turėti labai gilių teigiamų pasekmių. Pavyzdžiui, būtų gerai, kad mes pradėtume sąmoningiau leisti ir uždirbti savo pinigus.
- Kada „Reanimacijos“ turas prasidėjo? Kiek planuojate jį tęsti?
- Be didelės reklamos turą pradėjome vasario mėnesį. Tik pastaruoju metu pradėjome daugiau savo veiklą viešinti, komunikuoti. „Reanimacijos“ turą planuojame tęsti iki metų pabaigos, nes šiemet aš nusprendžiau negroti už pinigus. Groju už barterinius mainus arba už tai, ką deda į kibirą. Nors ir tie pinigai iš kibiro nėra naudojami asmeninėms mano reikmėms, už juos aš finansuoju šį projektą. Tačiau turiu minčių jį tęsti ir toliau, nes įspūdis kol kas labai teigiamas. Žmonės, su kuriais dirbu, irgi jaučia, kad tai yra kažkas smagaus.
- Minėjote barterinius mainus – kokių pasiūlymų jau esate sulaukę?
- Sulaukėme tikrai labai įvairių pasiūlymų – nuo odontologinių paslaugų iki striptizo šokių, nuo žmonių pasižadėjimų sutvarkyti ežerus, iki pasiūlymų padėti man dizaino ar ryšių su visuomene srityse. Net už generatorių teko groti! Kas keisčiausia, kad kai ateini į renginį kaip užsakytas muzikantas, žmonės žiūri į tave vienaip. Kai tu ateini kaip žmogus, kuris pasistengė derėtis dėl atlygio, kai kažkas pats turėjo pasistengti, kad aš ateičiau groti – žvelgia visai kitaip. Bandau kaupti visuomeninį kapitalą, parodyti žmonėms, kad tai, ką darau, nors ir ne už pinigus, yra ne mažiau vertinga.
- „Reanimaciją“ organizuojate vedamas savo įsitikinimų ar siekiate platesnių užmojų? Ar norite priversti pasvarstyti apie muzikos verslą ir kitus atlikėjus?
- Aš manau, kad muzikos rinkoje yra labai daug negerų dalykų. Pagrindinė problema – labai dažnai muzikantai ne tik nevertina savęs, bet yra nevertinami ir kitų. Kai muzikantas gatvėje padeda savo kepurę ant šaligatvio, žmonės galvoja, kad jis valkatauja. Jis ne valkatauja. Jis tiesiog prašo pinigų, nes nori iš muzikos ir savo kūrybos išgyventi. Dėl to, kad savo muziką gatvės praeiviams jis duoda nemokamai, nereiškia, kad ta muzika yra nevertinga. Čia tas pats kaip su vandeniu. Vanduo yra labai brangus viena prasme, t. y. jis mums labai reikalingas. O kai mes atsiskaitome už jį pinigais, jis yra labai pigus.
Labai dažnai muzikantui sako: „Tu man pagrok, juk tau patinka groti. Pagrok man nemokamai“. Kodėl nemokamai? Aš irgi noriu gyventi. Dėl to muzikantai jaučiasi nevertinami. Jei mažai uždirba, ar tai reiškia, kad jie ne profesionalai, nevertingi?
Įgyvendindamas šį projektą aš bandau pasakyti žmonėms tai, kad jei siunčiu į žiūrovų minią kibirą, nereiškia, kad valkatauju. Tai reiškia, kad jūs turite pagalvoti. Aš neprašau kiek nėra gaila ar kiek jūs turite kišenėje laisvų monetų. Aš prašau tikrai pamąstyti ir įvertinti, kiek muzika yra VERTA. Toks pagrindinis mano turo sumanymas. Kiti muzikantai šią idėją labai gerai supranta, pritaria, sako, kad toks mąstymas labai teisingas. Viską darau dėl to, kad aš myliu muziką ir tikiuosi, kad kiti žmonės tai suvoks, o klausytojai – už tai atsilygins.
- Gal ateityje į projektą ketinate įtraukti kitus muzikantus?
- Tai, ką aš bandau padaryti iš esmės yra bergždžios pastangos, nes pakeisti žmonių mentalitetą yra labai sunku. Bet jei daugiau žmonių prisidėtų, pradėtų daryti tai, ką aš darau – atlikti muziką už kitokią vertę – labai apsidžiaugčiau. Tada mes visi pasistatytume savo kibirus ir grotume. Aš žinau, kad tam tikrose vietose užsienyje žmonės jau taip mąsto ir taip daro. Šia prasme, ši mano idėja nėra originali, tik aš sugebėjau labiau ją suartikuliuoti ir kitaip pateikti. Pagrindinis tikslas – kad žmonės pamąstytų ir pasikeistų. Jei muzikantai pradės taip daryti, aš labai apsidžiaugsiu. Tikiuosi, kad taip ir bus, kad ateityje dirbsime su kitais atlikėjais.
- Koncertai vyko ne tik Vilniuje. Kur dar teko apsilankyti?
- Praktiškai visuose užkampiuose. Su „InCulto“ mes labai daug keliavome, bet dažniausiai dalyvaudavome miestų šventėse. Šis projektas patogus tuo, kad yra mažo formato, pagrįstas mainais – kas nevertinga vienam žmogui, labai vertinga man – todėl galiu groti tokiose vietose, kur smagu, ir patirti kažkokių naujų įspūdžių. Jei gročiau vien už pinigus – nebūčiau atsiradęs daugelyje tų vietų, kuriose šiais metais koncertavau.
- Kokią įtaką šis turas padarė jūsų kūrybai?
- Jaučiu, kad muzikos kokybė yra kažkuo pasikeitusi, kažkuo neapčiuopiamu. Gal tiesiog dėl to, kad nėra to nuogąstavimo ir nerimo, ar sukurta nauja daina bus ar nebus hitu. Dabar tiesiog darau tai, kas yra nuoširdu, darau tai sau ir klausytojams. Žinote, yra momentų, kuriuos jauti arba nejauti. Žmonės kartais nejaučia ir nieko nepadarysi. Čia kaip meilė, kuri yra labai subjektyvus dalykas. Jei tau meilėje sekasi – gali skristi. Jei nesiseka, gali jaustis kaip š... gabalas. Jauti arba nejauti. Su muzika irgi yra taip, kad jauti ji geresnė arba ne. Aš jaučiu, kad geresnė. Ir man nereikia parduoti daug albumų ar gauti „M.A.M.A“ apdovanojimų, kad aš pats save tuo įtikinčiau.
