– Ar nepasiilgstate dalyvavimo televizijos projektuose?
– Visada turiu pakvietimų, bet dabar vis atsisakau – dabar tvarkausi savo Holivudo šypseną, dar negaliu plačiai šypsotis (juokiasi). Artėjant Naujiesiems metams galėsiu plačiai šypsotis ir visur dalyvauti. Juokauju, kad pradėjau senti nuo dantų. Sakoma, kad kai moteris gražiai šypsosi, nesimato jos raukšlių. Man svarbu išsišiepti, nemoku to tvardyti. Kitais metais jokių kvietimų neatsisakysiu.
– Kuris projektas paliko didžiausią įspūdį?
– Visi yra įsimintini. Iš didesnių – „Lietuvos šokių dešimtukas“ (jame J.Bartaškienė šoko su Deividu Meškausku – aut. past.) Tai buvo vienas elegantiškiausių projektų, kuriame teko dalyvauti, jo aplinka, atmosfera buvo ypatinga: didelė televizijos salė, nuostabios dekoracijos. Kiek reikdavo pasiruošti! Po 3 šokius kiekvienai laidai – per savaitę. Žiūrėdama kitus projektus stebiuosi, kad reikia paruošti tik vieną šokį. Įrodžiau, kad įmanoma ne tik gerai pasirodyti, bet ir laimėti, kad amžius nėra riba ir galime būti šalia jaunystės, net kovoti su ja.
Projekte buvau 38 metais vyresnė už kitus dalyvius. Tai buvo paskata stengtis, net negalvojau, kad galiu nelaimėti. Buvau užtikrinta pergale. Televizijoje buvo jaunystės kultas, kai prasidėjo projektas, galima sakyti, prasidėjo ir auksinio amžiaus era. Žmonės suprato, kad esame aktyvūs, energingi ir norime visur dalyvauti.
Antrasis – „Šuolis“. Kai draugės pamatė, kad šokinėju į vandenį, nepatikėjo, sakė, kad tai –montažas. Daug kas žinojo, kad bijau vandens – plaukiu, kol jaučiu baseino dugną. Įrodžiau, kad galima prisijaukinti vandenį, su juo susigyventi, dabar vandenyje jaučiuosi puikiai.
Galbūt treniruotis trukdė nejaunas protas, vis perspėjantis nepersistengti, saugoti save, nerizikuoti. Pagalvojau, kad mano amžiui pagirtina stovėti ant 3 m tiltelio ir „ant galvos“ nušokti nuo 5 m. Finalas man buvo didelis pasiekimas.
– „Auksinis amžius“ – ar televizija senjorus atspindi tinkamai?
– Atspindi prastai. Turiu minčių, idėjų, ką būtų galima daryti geriau. Tikiuosi, ateityje turėsiu progų jas įgyvendinti. Valandėlė televizijoje kartą per savaitę, skirta tik senjorams, yra būtina. Patys pažiūrėkite, kokios dabar yra laidos – kvaili juokeliai, tie patys veidai. Visur tik Mantas Stonkus.
Anksčiau jis man patiko, bet dabar jo visur per daug. Dabar ir jo žmona Indrė „įlindusi“, beveik visa šeima televizijoje. Žmogus pats sau kenkia, darosi nebeįdomus, pabosta.
Vis stebėdavau Arūno Valinsko vedamus protų mūšius – sužinodavau ką nors naujo, įdomaus. Tiesa, jie prastėja. Gal ir Valinskas jau išsisėmė? Jis puikus šoumenas, bet jau yra pabuvojęs visose televizijose. Gal į eterį daugiau reikėtų leisti Ingą Valinskienę? (juokiasi). Ji man visada atrodydavo aukščiau savo vyro. Visada palaikau moteris.
Esu gavusi pasiūlymų vesti laidą senjorams, tikiuosi, jie išsipildys. Turiu daug medžiagos, idėjų, su senjorais ir jaunimu dirbu visą gyvenimą. Gerai žinau, ko reikia senjorams – madų ir veiklų. 50 metų yra vienas gražiausių moters jubiliejų. 60-ies, 70-ies, net 80-ies metų moteris, jei yra sveika, yra labai graži. Visada sakau, kad moterims svarbiausia sveikata, iš jos ateina grožis, energija. Raukšlės nesvarbu – 80-metė lėlės veidu yra neįdomu, nenatūralu. O jei dar visos pasijauninusios 80-metės imtų vyrus vilioti? Jų ir taip trūksta jaunoms (juokiasi).
– Vedėte laidas „Išgyvenk, jei gali“, „Pašėlusios močiutės“. Ar jums šis vaidmuo patiko?
– Man patiko, aš kamerų nebijau. Kartais pritrūkdavo erdvės, vyravo monotonija. Laidą režisavo Akvilė Kavaliauskaitė, ji jauna, ambicinga, o aš vis bandžiau duoti idėjų, pakreipti močiutes kita linkme. Man patiko, kad ji mandagiai nubrėžė ribą: ji yra režisierė ir ji atsako už laidą. Jaunimui, kuriančiam laidas, visada reikia atsižvelgti į patyrusių žmonių nuomones, tai padėtų pasiekti didesnes auditorijas.
– Ar lieka laiko pažiūrėti televizorių? Ką žiūrite?
– Ir prie kompiuterio prieinu, kol kas neturiu „Facebook“ paskyros, bet planuoju turėti. 16 metų dalyvauju ir politikoje, laiko nelabai lieka, bet televizorių pasižiūriu. Negalima atsilikti, atitolti. Mėgstu žinias, Edmundo Jakilaičio laidas, „Auksinį balsą“, kurį veda Andrius Rožickas ir Giedrius Savickas. Mėgstu nuomonių laidas, laidas apie kultūrą. Jos labai reikalingos.
Visada pusryčiaujame su „Labas rytas, Lietuva“, negaliu atsidžiaugti šios laidos komanda – Egle Daugėlaite ir Ignu Krupavičiumi. Sekmadieniais ir darbo dienomis seku turkiškus serialus. Jie labai kokybiški, modernūs, parodo madingą buitį ir aplinką. Esu buvusi Turkijoje 5 kartus, žaviuosi šia šalimi. Vyras kartais sugėdina, bet atsakau, kad amžius man leidžia pasėdėti ir pasipratinti – gal tuoj ateis laikas, kai tik juos žiūrėsiu.
Internetinės televizijos nežiūriu, su vyru mieliau nueiname į kiną. Vis daugiau įsitraukiu į lektorės veiklą, todėl laiko lieka vis mažiau. Džiaugiuosi, kad galiu sukaustyti 200 žmonių auditoriją ne vienai, o dviem valandoms. Temas dažnai susidėlioju galvoje, remiuosi patirtimi, pozityviu pavyzdžiu. Akcentuoju, kad žmogus privalo rasti laiko sau. Žinau, kaip svarbu tinkamai pasirinkti profesiją, kad į darbą žmogus eitų į kaip šventę.
Tai padeda nepasenti ankščiau laiko, būti jaunatviškais, atsipalaiduoti, gyventi kokybiškai. Kartais žmogus uždirba daug pinigų, bet galvoje tik stresas, nuovargis, jis nejaučia gyvenimo malonumo. Manau, kad žmonės turi įvaldyti bent vieną instrumentą: mano svajonė išmokti groti pianinu, judu jos link.
– Ką manote apie reklamas?
– Tai – baisu. Dažnai su vyru žiūrime rusų televizijos kanalus – mums šie kanalai patinka, gerai mokame rusiškai. Ten taip nėra, rodo daug įdomių filmų, jie labai gražiai įgarsinti, vaizduojamos moteriškos moterys ir tikrai vyriški vyrai. Rusų televizijoje mažiau reklamos, ji nėra tokia įkyri.
Lietuviškuose kanaluose sukasi tos pačios reklamos. M. Stonkaus reklama su Rūta Mikelkevičiūte prie karuselių – galima išprotėti.
