Sužinoję apie tai Gustavo ir Otavio surado būdų, kaip atvykti iš Olandijos, kur pastaruoju metu kūrė, ir prie jos prisidėti.
Atvykimas į Lietuvą brazilams „Os gemeos“ (portugalų klb. „dvyniai“) gali tapti lemtingu. Jie ne tik negali atsidžiaugti nuoširdžiais, atviraširdžiais lietuviais, pasaką primenančia gamta, subtilia, detalėmis apipinta architektūra, bet ir žvalgosi, kiek kainuotų buto nuoma Kaune ar Vilniuje ir, ar sunku gauti Lietuvos pilietybę.
Kokie įspūdžiais, pirmą kartą atvykus į senelio šalį?
Gustavo: Mums labai malonu būti čia. Pirmas įspūdis - čia labai gražu. Apžiūrėjome miestą, senamiestį ir mums Kaunas labai patiko. Visą laiką galvojome atvykti Lietuvą, pamatyti kultūrą, kuri yra mūsų šeimos dalis. Prieš tai buvome Olandijoje. Pagalvojome, kad padarysime viską, kad galėtume čia atvykti ir kažką padaryti. Esame čia penkiese. Mano vyresnis brolis su žmona atvyko padėti mums kaip asistentai.
Otavio: Matome čia labai daug panašių dalykų, kaip ir mūsų šeimoje – maistą, drabužius. „Kugelis”, „cepelinai” – labai gerai, mes dieviname bulves (nusijuokė). Šeimoje mes taip maitinomės, nes senelis buvo kilęs iš Lietuvos.
Kaip gimsta jūsų kūriniai? Ar vykdami čia, turėjote idėją, ką piešite?
Otavio: Atvykome čia be jokių idėjų. Diena po dienos piešinys keičiasi. Tai - tarsi mišinys to, ką mes matėme prieš tai ir ką matome dabar, čia. Mes mėgstame maišyti šiuos dalykus. Tai fantazijų pasaulis, kurį mes piname su brazilų kultūra.
Gustavo. Ją maišome su tuo, ką randame čia, sapnais, kuriuos čia patiriame. Kartais mūsų kūriniai politiniai, kartais – poetiški.
Sunku taip greitai pažinti nematytą šalį. Kaip jus žinote, ką tapyti?
Gustavo: Kartais nereikia daug žinoti, reikia jausti, matyti ir to užtenka sugerti viską, ką nori. Svarbu sutikti žmones, žiūrėti, kaip jie atrodo. Tiesiog reikia būti atviriems.
Ką dažniausiai piešiate? Kokios visuomenės problemos atsispindi jūsų graffiti?
Gustavo: Kai kuriuose piešiniuose vaizduojame politines realijas. Daugiausiai – San Paule, kur gyvename. Naudojame politinius klausimus ir atsakymus. Taip pat piešiame socialines problemas: labai turtingi prieš labai skurdžius, prievartą.
Otavio: Piešiame tai, kaip žmonės improvizuoja, kad išgyventų. Kartais mums patinka tiesiog piešti gatvėse, kur gyvena benamiai. Norisi jiems kažką duoti.
Žinau, kad piešiate ten, kur niekas seniai negyvena, prikeliate pastatus naujam kvėpavimui.
Gustavo: Taip, nes jie būna tušti, nešvarūs, prišiukšlinti. Tuomet mes einame ten ir sukuriame kažką gražaus. Gera pakeisti tos vietos viziją. Kartais žmonės net nemato mūsų kūrybos, nes ji – viduje. Kartais nežinome, ar žmonės tai pamatys, ar ne. Mes tiesiog einame ir darome tai dėl savęs ir kartais nustembame, kad ten buvo žmonės. Kartais – niekas nemato. Vokietijoje, viename mažame miestelyje tapėme ilgą traukinių tunelį, kuriame – labai tamsu, todėl negali nieko matyti nepasišvietęs. Jį visą nudažėme. Niekas to nežino. Mums patinka tokie crazy dalykai - tiesiog palikti savo kūrybą netikėtose vietose.
Esate kūrę graffiti ne tik ant senų, pastatų, bet ir ant traukinių.
Gustavo: Barzilijoje tapėme vienos kompanijos traukinius. Kompanija suteikė galimybę tai daryti legaliai, nors tai nelegalu Brazilijoje.
Graffiti siejamas ne tik su gražiais, bet ir nelegaliais dalykais. Kaip jūs sprendžiate nelegalumo problemas? Gustavo: Brazilijoje mes žinome, kaip kalbėti su žmonėmis ir daryti tai legaliai, juk gyvename ten daugiau kaip 30 metų. Jeigu moki žaidimo taisykles, gali tai padaryti.
Ar jums nesvarbus adrenalino jausmas, tapant ten, kur uždrausta?
Gustavo: Kartais tapome gatvėse, bet dėl to nejaučiame adrenalino antplūdžio. Jeigu matome vietą, kuri mums patinka, tiesiog einame ten ir dirbame. Mes nemanome, kad darome kažką blogo miestui. Mes manome, kad darome kažką gražaus, net jeigu tai – nelegalu.
Ar jums teko bėgti nuo policijos?
Gustavo: Ne, niekada. Žinau, kad Europoje graffiti piešinius policija kontroliuoja labiau, bet jie dirba savo darbą. Tiesiog reikia surasti tinkamą būdą. Jeigu turi objektą, tau reikia tik rasti būdą įgyvendinti idėją.
Žiūrint į jūsų piešinius, galima lengvai atspėti, kad tai – „Os gemeos” darbas. Ar jūsų kurti charakteriai kartojasi?
Otavio: Mums patinka kurti naujus. Kiekvieną kartą charakteris vis kitas, nors prisimename juos visus. Kuris mylimiausias? Tikriausiai tas, kurį dar tik piešime (nusijuokia). Mums patinka labai skirtingi, specialūs projektai, naujos parodos, isntaliacijos. Kiekvienas mūsų darbas yra specifinis ir vienintelis.
Gal turite svajonę kurti kažkokioje ypatingoje vietoje?
Gustavo: Ne, iš tiesų. Mes darė labai daug skirtingų dalykų. Pavyzdžiui, čia, Lietuvoje, turime normalią, įprastą sieną, tačiau mums ypatingas jausmas būti čia ir kurti čia. Kartais svarbi ne vieta, kur tu pieši graffiti, o kas vyksta aplinkui.
Otavio: Jaučiame senelio paveldą ir turėti galimybę piešti ir jausti tai, kas mus supa, labai gera.
Kas jus įkvepia kurti?
Gustavo: Galvojame apie piešimą kiekvieną dieną. Viskas mus įkvepia – gyvenimas, kiekviena diena. Žmonės, vietos, muzika, dalykai, kuriuos išgirstame. Sapnai, kuriuos šiąnakt sapnavome, situacijos, kostiumai, ypač folkloriniai – braziliški ar lietuviški. Kartais, tiesiog einant gatve, šauna idėja, labai paprastuose momentuose. Kartais važiuoji autobusu ar esi stotelėje ir matai situacijas, kurios tave įkvepia kurti. Viskas. Mūsų galvos skraido kiekvieną dieną, visada (nusijuokia).
O, kad kiekvienam taip…
Gustavo: Užmerk akis ir skrisk. Daryk tai, ką tu nori, būk savimi. Negalvok per daug – tai svarbiausia. Mąstymas kartais nėra geras dalykas (nusijuokia).
Jūsų graffiti kūriniai įsimėtę po visą pasaulį. Kokią žinią jais norite pasakyti?
Gustavo: Mes norime pasakyti labai daug dalykų, sunku net paaiškinti. Vienas jų – kaip toli mes nukeliaujame. Taip pat parodyti būdus, kaip galima pabėgti nuo šio pasaulio. Parodyti žmonėms, kas gimsta mūsų mintyse.
„Os gemeos“ kūrybos procesą prie Kauno Paveikslų galerijos fasado bus galima stebėti iki gruodžio 1 dienos, kada bus atidaryta Kauno bienalė „Textile 07“. Jeigu keliai nenuves į Kauną, žiūrėkite video.
