Formali 1980-aisiais gimusios aktorės biografija nėra ilga, tačiau į ją sutelpa nemažai įvykių, darbų ir išgyvenimų. Vaidinti Ineta pradėjo dar būdama moksleivė – Telšių dramos studijoje „Aglija“, vadovaujamoje žinomos teatro režisierės Laimos Adomaitienės. Po studijų Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje tapo Vilniaus mažojo teatro aktore ir vien šiame teatre sukūrė daugiau kaip 10 vaidmenų. Dar vaidina ir „Domino“ teatre. Be to, filmavosi keliuose televizijos serialuose bei kino filmuose.
Ankstyva šlovė
Kas nors galėtų pagalvoti: ką reiškia neprofesionalus provincijos miestelio vaikų ir jaunimo teatras, nors ir aukšto lygio? Galbūt tik kuklus tramplinas į būsimus laimėjimus... Tačiau būtent kaip jau minėtos studijos atstovė I. Stasiulytė apvažiavo nemažai pasaulio šalių, vaidino įvairiausiose scenose, pelnė daugybę apdovanojimų.
Keista įsivaizduoti šešiolikmetę moksleivę, vaidinančią Monake, kunigaikštienės Grace Kelly, legendinės Holivudo aktorės, teatre.
Pasibaigus „Aglijos“ trupės spektakliui „Pasmerkti namai“, kuriame Ineta atliko pagrindinį vaidmenį, žiūrovai plojo atsistoję, jaunuosius trupės aktorius gatvėje atpažindavo praeiviai, o teatrologas iš Niujorko pavadino šį spektaklį įdomiausia Tenesio Viljamso pjesės interpretacija iš visų jo matytų.
Vis dėlto nei dabar, nei tuomet žvaigždžių liga I. Stasiulytės nekamavo. Tai vis tvirtas žemaitiškas charakteris, neleidžiantis kojoms atsiplėšti nuo žemės ir „alergiškas“ visokiems perdėtiems jausmams bei neatleidžiantis „falšo“ nei sau, nei kitiems.
Keista, kad aktorė netapatinama su Žemaitijos regionu, nors kiekvieno, turinčio bent lašą žemaitiško kraujo, būtinai visi klausinėja apie žemaitišką charakterį. Visgi Ineta yra įsitikinusi, kad turi žemaičiams būdingų bruožų. Sakykim, tokią savybę, kurią galima pavadinti ir teigiama, ir neigiama – tiesmukiškumą, kategoriškumą.
„Matau, kaip aplinkui visi inkščia, dejuoja, ir iškart kyla noras paklausti: ką padarei, kad būtų kitaip? Ir apskritai – ar žinai, ko nori? Jeigu ne, tuomet keičiam temą ir pasikalbam apie ką nors kita“, – išbėrė aktorė ir pridūrė, kad taip tiesmukai kalba ir su savimi – meluoti sau, gailėtis savęs ji tikrai nėra įpratusi.
Tiesa, Ineta sakė, kad žemaitiško charakterio tikrai nelaiko iš piršto laužtu mitu, o į kitų Lietuvos regionų atstovų charakterius rečiau atkreipiamas dėmesys todėl, kad galbūt jie nėra tokie ryškūs. Pasak aktorės, esant žemaitiško charakterio santykiai su žmonėmis neužmezgami greitai ir lengvai, bet jie būna tikri ir ilgalaikiai.
Nugalėjo aktorystė
Baigus mokyklą, būsimajai aktorei beveik nekilo abejonių, ką studijuoti. Jos svajonė visuomet buvo šokis. Vis dėlto aktorystė buvo tartum nulemta, o šokis taip ir liko svajone. Tačiau ji visuomet buvo kaip vedlys – aktorė daugiau kaip ketverius metus gyveno su profesionaliu tango šokėju ir mokytoju Eduardu Chimenesu. Užpernai dalyvaudama TV3 projekte „Šok su manimi“, lemtingai susipažino su šokėju D. Meškausku – su juo dalijasi jausmais iki šiol...
I. Stasiulytei baigus vidurinę mokyklą, kursą rinko ir choreografė Anželika Cholina. Būsimoji aktorė svarstė, ar nepasirinkus šokio, tačiau vis dėlto pasirinko vaidybą.
Baigusi Rimo Tumino kursą, aktorė neliko gatvėje su daug vilčių ir mažai galimybių. Ji džiaugiasi, kad režisierius R. Tuminas „pasiėmė“ visą savo kursą ir įkūrė Mažąjį teatrą, tačiau atmetė tokią hipotezę, kad priešingu atveju didžiuosiuose šalies teatruose, kur didelė konkurencija, tikriausiai būtų tekę vaidinti tarnaites. „O kuo prastas tarnaitės vaidmuo? – karštai paprieštaravo pašnekovė. – Kuo tarnaitė prastesnė už kokią nors ponią? Nėra mažų vaidmenų, yra maži aktoriai...“
Pasak Inetos, kiekvieną vaidmenį, kad ir koks jis būtų, reikia mylėti, o ne trokšti pirmųjų vaidmenų ir kitus atlikti atmestinai. Taip pat ji teigė nejuntanti jokio pavydo, kai kitam aktoriui tenka geresnis vaidmuo.
„Kaip gali trokšti to, kas tau nepriklauso? O jei nori tam tikro vaidmens, eik pas režisierių ir kalbėk – galbūt jam nė mintis tokia nekilo, kad galėtum jį atlikti?“ – dėstė I. Stasiulytė. Be to, pabrėžė, kad nesupranta ir tokio požiūrio į vaidybą, kai vieni vaidmenys esą atliekami rimtai, o kiti tėra „chaltūra“. Sakykim, kad ir renginių vedimas – galbūt aktoriui tas darbas yra rutina, tačiau žmonėms – šventė, tad negali jos apnuodyti savo atsainiu požiūriu.
I. Stasiulytė teigė taip pat nesuprantanti žmonių, kurie visuomet tik ruošiasi gyventi, bet negyvena. „Juk net stovėjimas automobilių spūstyje yra gyvenimas, ir gyventi turime kiekvieną savo gyvenimo minutę“, – sakė ji.
Nėra jokių „jeigu“
Ineta, paklausta, ar tėvų išrinktas retas vardas jai ir turėjo lemti ypatingą ateitį, atsakė, kad jokios ypatingos reikšmės savo vardui neteikia ir jokių legendų iš tėvų šia tema nėra girdėjusi. „Tačiau jis man patinka, – šypsojosi aktorė. – Pažįstu tik vieną bendravardę. Beje, ji yra gimusi tais pačiais metais ir net tą pačią dieną kaip aš.“
Tiesa, iš šio vardo sunkiai sukuriama mažybinė forma, tačiau vaikystėje pristatydama ji sakydavo ne Ineta, o Nianiunia, tad ją taip ir vadindavo. Be to, dera abiejų šeimoje išaugusių seserų vardai – Sonata ir Ineta.
Neįprastas dukters vardas – Upė – gimė spontaniškai, tačiau įdomiai – kai vardas buvo renkamas, Ineta dar nesilaukė. Sėdint prie upės jai kilo mintis, kad dukros vardas bus Upė. Tiesa, dabar jau pirmąją klasę lankanti mergaitė džiaugiasi ir Sofijos vardu.
Paklausta, kodėl rinko vardą būtent mergaitei, o ne berniukui ar galbūt abiejų lyčių vaikams, aktorė atsakė, kad tiesiog žinojo, jog pirmoji gims mergaitė. Ji tvirtino išsiskirianti stipria intuicija, ir jeigu tik ja pasikliauja, visuomet laimi. Deja, dažnai kyla pagunda vadovautis sveiku protu ir logiškomis išvadomis, tačiau dažnai iš šių pastangų nieko gero neišeina, gimsta klaidingi sprendimai.
Ir dar viena įdomi detalė – dauguma žmonių, kurdami savo elektroninio pašto adresą, naudoja savo vardą, pavardę, žinoma, būna ir kitokių adresų, kažką pasakančių apie jo savininką, tačiau Inetos Stasiulytės elektroninio pašto adresas prasideda „jeigutik“. Paklausus, ar šis adresas nereiškia, kad aktorė dėl nieko nėra tikra – sakykim, ateisiu, jeigu tik nepradės lyti ar pan., – ji atsakė, kad šie du žodeliai iš tikrųjų daug reiškia, tačiau ne visai tai, ką galima nuspėti. „Be žodelio „jeigu“ neegzistuotų teatras: jeigu tik tai atsitiktų, jeigu taip būtų...“ – atskleidė pašnekovė.
Be to, Inetos teigimu, žmonės dažnai mėgsta žaisti žodžiais: „jeigu tik būčiau galėjęs“, „jeigu tik būtų kitaip susiklosčiusios aplinkybės“, „jeigu tik būčiau spėjęs“, „jeigu tik būčiau gimęs kitoje šalyje ar kitokioje šeimoje“, „jeigu tik būčiau gražesnis, turtingesnis“... Pasak aktorės, tai tik stabdžiai, kurie trukdo mums įgyvendinti tai, ką norime ir galime.
„Dabar darykim, dabar veikim, dabar imkim iš gyvenimo viską, ką jis siūlo, o ne teisinkimės tariamąja nuosaka“, – kalbėjo I. Stasiulytė ir pridūrė, kad šie žodžiai – ne jos gyvenimo programa, o tarsi perspėjimas, kad nekiltų pagunda slėptis už žodžių. „Nėra jokių „jeigu“ – viskas, kas gali būti, yra dabar. Arba nėra...“ – šypsojosi aktorė.
„Neteisinga“ mergina
Nėkart neištekėjusiai aktorei teko ne sykį dėvėti vestuvines sukneles serialuose, tačiau dėl to ji nėra prietaringa. Vaikystėje jai kažkodėl kildavo vaizdiniai, kad turės du sūnus – Paulių ir Mykolą. Šie vardai jai atrodė tvirti, patikimi, tarsi tamsiai mėlynos spalvos. Tačiau niekuomet jokiuose vaizdiniuose neregėjo nuotakos balta it sniegas suknele. Pasak Inetos, balta suknelė – tik drabužis, ir daugiau jokios kitos reikšmės jis neturi. „Štai tokia aš esu „neteisinga“ mergina“, – juokdamasi kalbėjo aktorė.
Tačiau iš tikrųjų viskas yra ne visai taip: iš vaikystės Ineta „atsinešė“ harmoningos šeimos kodą. Jos tėvai kartu nugyveno ne vieną dešimtį metų, ir, aktorės teigimu, jie iki šiol gyvena ne parodomąjį gyvenimą – iš tiesų puikiai sutaria, gerbia, myli ir puikiai papildo vienas kitą.
„Kaip tik dėl to skyrybos man buvo didžiulė trauma – maniau, kad ilgai ir laimingai gyvensiu su vienu vyru. Paskiau suvokiau, kad aš esu aš ir mano gyvenimo modelis yra kitas. Tačiau kaip gyventi pagal tą kitą modelį, nelabai žinojau“, – atviravo aktorė.
Ineta pasakojo, kad pasąmonėje buvo įsitikinusi, jog atžalos, kaip ir jos mama, susilauks dvidešimties ar dvidešimt vienų metų, bet tas laikas praėjo, o vaiko vis nebuvo... Kaip tik tuomet kilo pirmosios mintys, kad ji savo tėvų gyvenimo, kad ir kaip norėtų, neatkartos.
Pašnekovė prisipažino, kad, nesugebėjęs sukurti harmoningos šeimos, darnių santykių, jautiesi tarsi išdavęs tėvus. „Tačiau ilgainiui supranti, kad tavo gyvenimo istorija yra visai kita, kad gimsti vienas ir miršti vienas“, – dėstė ji.
I. Stasiulytė prisimena, kaip kartą, būdama šešerių, staiga suvokė šią mintį ir verkdama pribėgo prie mamos, virtuvėje skutančios bulves. „Mama, tu supranti, aš esu viena“, – pasikūkčiodama kalbėjo mažoji Ineta. Mama kaip įmanydama guodė, kad ji nėra viena, turi tėvus, sesę, draugių, giminių... Tačiau mergaitė tik kartojo: „Tu nesupranti, mama.“ Suaugusi Ineta šią mintį suvokė racionaliai, ne intuityviai kaip vaikas, – kiti žmonės yra tik šalia...
Tėvų kodas
I. Stasiulytė pasakojo, kad buvo auklėjama griežtai. Tėvas buvo rūstus ir griežtas, o mama – ta geroji fėja ir rūstumo atsvara – ji visuomet paaiškindavo, kodėl tėtis elgiasi ir kalba vienaip ar kitaip. „Tai nebuvo vien jėgos demonstravimas. Kai suvokdavau tėvų motyvus, kad tai iš tikrųjų teisinga, nuoskaudos atlėgdavo“, – teigė pašnekovė.
Tiesa, griežti tėvai dažnai būna prieš „nerimtas“ profesijas, tačiau Inetos pašaukimas ir pasirinkimas buvo toks akivaizdus, kad tėvai visai neprieštaravo, kad ji išvažiuotų į Vilnių ir studijuotų aktorystę. Be to, paaugusią Inetą nė nebuvo lengva priversti daryti tai, ko ji nenori.
Aktorės teigimu, vaikystėje jai atrodė, kad toks auklėjimas – netinkamas, bet pati susilaukusi vaikų priėjo prie išvados, jog būtent taip ir reikia auklėti. Beje, tėvų pamokos nepraėjo veltui – ir dabar, ką nors drausdama dukrelei, stengiasi paaiškinti, kodėl taip daro, išdėsto pasirinkimo variantus – kas bus, jei elgsis vienaip ar kitaip. „Kad aš esu mama – dar ne motyvas man paklusti. Vaikas turi arba daryti viską iš meilės, arba paklusti sveikam protui“, – dalijosi patirtimi Ineta Stasiulytė.