– Kodėl pastaruoju metu esate taip retai matoma viešumoje? Norisi ramybės ir poilsio, o gal daug dirbate?
Aš tikrai niekada nešmėžavau eteryje. Nesu ta dainininkė, kuri nuolat būtų matoma. Bent jau aš taip galvoju. Viename interviu esu sakiusi, kad mano darbas ir mano vidus lengvai kovoja su manimi... Dainininkas yra pakankamai vieša asmenybė, o aš esu tas žmogus, kuris nemėgsta viešumo, tad iš to ir kyla tokia nedidelė vidinė kova. Aš esu laiminga, kai dainuoju žmonėms. Mano pašaukimas kurti eiles, muziką, dirbti studijoje. Bet kas liečia interviu, laidas, vakarėlius ir viešumą – tai visiška priešingybė man. Aš mėgstu gyventi ramiai. Jaučiuosi gerai be intrigų ir pašalinių dėmesio. Be to, išlikti įdomiam galima ir paliekant vietos žmonių fantaziją kurstančiai nežinomybei.
- Kokių karjeros planų turite? Gal nusimato naujų dainų ar projektų? O gal priešingai, kūrybinė pertrauka?
Ne, dirbu ir spalio mėnesį ketinu išleisti naują dainą. Ji bus visiškai nestandartinė tiek mano klausytojui, tiek man pačiai, nes kardinaliai skiriasi nuo ankstesnių mano kūrinių ir manęs pačios. Be to, metų bėgyje taip pat pasirodys ir naujas mano albumas, kuris po truputį dabar lipdosi. Dirbame drauge su Faustu Venckumi ir Evelina Beivydaite. Turiu nuostabią komandą.
- Anksčiau taip pat dalyvavote daugybėje televizijos projektų. Kuris iš jų buvo pats didžiausias iššūkis Jums kaip atlikėjai?
Jeigu bus koks projektas ir jis bus įdomus, ir iš to projekto aš galėsiu pasisemti patirties, tai žinoma, kad sudalyvausiu be jokių kalbų. Visgi, LRT projektas „Delfinai ir žvaigždės" suteikė begalę emocijų, išgyvenimų ir patirties. Lygiai tas pats ir su projektu „Dvi kartos". Atrodo, jau turi nemažai sceninės ir projektinės patirties, tačiau kiekvienas naujas projektas vis dar atneša kažką naujo ir nepatirto. O tobulėti – svarbu. Reikia eiti pirmyn. Pirmiausia reikia šiame gyvenime aplenkti ne kitus, o patį save.
- Dažnai menininkus ir atlikėjus ištinka kūrybinės krizės. Ką Jūs darote, kad neišsisemtumėte?
Harmonija gyvenime yra labai svarbi. Vis dėl to, ji ateina per patirtį. Menininkus ir atlikėjus lygiai taip pat kaip pas bet kurį kitą žmogų ištinka krizės. Aplanko blogos mintys, nėra nuotaikos ir aš meluočiau, jeigu sakyčiau, kad visuomet viskas gerai, o jūs čia aplinkui be reikalo jaudinatės, pergyvenate ir blogai gyvenate. Tam, kad išvengčiau blogos nuotaikos, aš išmokau matyti daugiau gerų, gražių dalykų ir nenaudoti savo jėgų negatyvui. Tada išsisaugo energija, kuri leidžia kurti, muzikuoti ir daryti gerus darbus. Esu tokia, kuri stengiasi visur surasti grožį ir džiaugsmą.
- Mėgstate laikytis griežto rėžimo, susistyguoti dienotvarkę nuo a iki ž, ar vis dėl to būna tokių dienų, kai niekur neskubate ir pasileidžiate pasroviui?
Dažniausiai viską planuoju ir susistyguoju, o taip elgtis galiu sau leisti nebent per atostogas. Juk ir gyvename tokiame skubėjimo, bėgimo amžiuje. Žmonės visur skuba, lekia, viską daro, siekia karjeros. Ypač moterys tapo ambicingos. Iš mūsų žodyno baigia išnykti žodis savaitgalis, mes jaučiame įtampa, stresą. Valgome greitą maistą, vartojame antidepresantus, ar alkoholį, kad atsipalaiduotume, o visa tai veda į nežinia kur... Manau, kad šiame greitame tempe moterys privalo dirbti su savimi, medituoti, kad nesusikauptų daug streso, negatyvo ir neužkluptų panikos atakos, fizinis išsekimas. Būtinai reikia nepamiršti skirti dėmesio sau, kad ir tokiu būdu, kai nesusiplanuoji dienos. Tokių dienų, kai gali išeiti su drauge atsigerti kavos ar mėgautis mylimais peizažais, muziejais, spektakliais ar gerais kino filmais. Kartais nieko neveikti tikrai labai reikia. Aš savaitgaliais sau tai leidžiu. Jei vakare laukia koncertas, dieną būtinai stengiuosi išvažiuoti į gamtą, pabūti joje. Manau, kad gamta, grynas oras ir vanduo, o šaltuoju metu – pirtis, reikalinga tam, kad galėtum toliau dirbti ir toliau daryti gerus darbus. Tikriausiausiai ateityje išvis gyvensiu gamtoje. Jau dabar to siekiu ir einu link to. Nebūtinai vienkiemyje, bet nuošaliau nuo viso šurmulio. Tada atsikeli, o po kiemą laksto kokie trys šunys, kačiukas, stirna nubėga per pievą. Man tai tokia atgaiva sielai. Nežinau, kaip kitiems, bet man tai labai tinka, patinka, suteikia daug optimizmo ir geros nuotaikos.
- Makiažas veikiausiai neatsiejamas nuo scenos žmonių. Kokia jūsų nuomonė apie kosmetiką? Pati dažotės kasdien ar nematote didelės problemos išeiti iš namų ir nepasidažiusi? Dažnai atiduodate save į grožio specialistų rankas ar labiau mėgstate grožio procedūromis lepintis pati?
Kaip čia pasakius, jeigu užeitumėte į mano vonios kambarį, rastumėte daug produktų, skirtų grožio procedūroms namie. Pavyzdžiui, kaukės, kurias daro profesionalai, aš pasidarau pati ir į grožio saloną, gal ir nepatikėsite, bet neinu. Net nežinau kur ir kas čia. Artėjant pavasariui nueinu veido odos valymui, bet grožis tikrai ne kosmetikoje slypi. Kartais ne pačių dailiausių bruožų ar nelabai skoningai pasidažiusi moteris spindi tam tikra energija, skleidžia traukiančią charizmą ir norisi su ja bendrauti, nes ji įdomi pašnekovė. Manau, kad pirmiausiai grožis yra vidinis dalykas ir kiek tu į save investuosi – kalbu apie knygas, apie meditacijas, žinias, tai tiek tu ir turėsi.
Kad moteris turi prisižiūrėti ir išvaizdą, tai faktas. Be abejo, jeigu atsiranda raukšlių, gali naudoti atitinkamą kremą, bet lygiai taip pat svarbus ir sportas. Štai ir šiandien kėliausi šeštą ryto, lankiausi poliklinikoje ir sulaukiau ten komplimento – gydytoja sakė, kad gerai atrodau ir paklausė ar sportuoju. Tai tiesa, aš išties daug sportuoju ir manau, kad tai yra mano grožio eliksyras. Dirba visas kūnas, visi raumenys ir tu neleidi savo kūnui suglebti, subliukšti. Vis dėl to, tam reikia valios. Bet aš po sporto jaučiuosi itin puikiai, norisi kalnus nuversti, atsibunda visas kūnas. Dar labai norėčiau priprasti prie kontrastinio dušo. Jis taip pat labai tinka odai ir yra vienas iš jaunystės eliksyrų. Jei gyvenčiau prie jūros, tuomet eičiau maudytis į jūrą. Bet, kaip ir sakiau, žmoguje man svarbiausias vidinis grožis. Pažįstu daug ne pačių išvaizdžiausių žmonių, tačiau norisi su jais bendrauti dėl to spinduliuojamo vidinio grožio ir dėl to, kad jie yra įdomūs. Tuo tarpu graži moteris su ilgomis blakstienomis ir ištatuiruotais antakiais, ar su gražiausiu makiažu, prie kurio praleido valandą ar pusantros, gali būti visiškai neįdomu, nėra apie ką kalbėtis. Tikrai pažįstu nemažai tokių moterų.
- O ką galvojate apie radikalesnes priemones? Pavyzdžiui, įvairias botulino injekcijas ar net plastines operacijas? Jeigu tai daroma su saiku, nieko blogo ar vis dėl to tai nereikalingas savęs žalojimas?
Aš neturiu nieko prieš. Esu už, jeigu pats žmogus to nori ir jam kažkas trukdo gyventi. Ar tai būtų didelė nosis, atlėpusios ausys, dėl kurių jis blogai jaučiasi, ar norisi ilgesnių blakstienų, lygesnės veido odos, putlesnių lūpų, tegu. Tai yra kiekvieno asmeninis reikalas. Nematau čia nieko blogo ir ta grožio industrija sparčiu žingsniu žengia pirmyn, tad jeigu tik norisi, tuomet pirmyn.
O jeigu žmonės pradeda kalbėti ir apkalbinėti kitus, ar atsiranda kokių nors smerkimo požymių, aš sakau, kad neapsiavus kito žmogaus batų ir nepraėjus jo gyvenimo vingių, nereiktų skubėti smerkti, šaipytis ar teisti. Nuomonę apie žmogų susidarau būtent iš to, ką jis kalba apie kitus, o ne ką kalba apie jį.
Savęs žalojimas prasideda tada, kai žmogus kaip kokia Cher, kuriai buvo atlikta 60 plastinių operacijų, puola į kraštutinumus. Mano galva, visur turi būti pusiausvyra: operacijose, mityboje, gyvenimo būde, meilėje.
- Kas naujo jūsų asmeniniame gyvenime? Artimai bendravote su Dovydu Šemrajumi, ar vis dar esate drauge?
Tai jau senas reikalas. Seniai nesame kartu su Dovydu. Keliai greitai išsiskyrė. Aš esu iš tų atlikėjų, kurios neviešina savo asmeninio gyvenimo ir niekas niekada nežino, ką aš turiu, ko neturiu ir su kuo dalinuosi savo lova. Manau, kad niekad šito nepasakosiu, nes iki šiol džiaugiuosi sprendimu to nedaryti. Pasilieku tai sau ir tiek tų žinių.
- 2014-ais prašėte teismo paskelbti jums fizinio asmens bankrotą, bet prabėgo jau nemažai laiko ir galbūt susidorojus su skolomis, ketinate imtis naujo verslo?
Tai irgi kažkada buvo, bet pražuvo. Kol kas nieko neplanuoju. Esu susitelkusi į naujo albumo kūrybą.
- Ir labiausiai erzinantis klausimas pasaulyje - kokie vis dėl to planai dėl „Eurovizijos"? Viename interviu buvote užsiminusi apie galimą duetą su Valerija Iljinaitei.
Yra tam tikrų pamąstymų. Šią arba kitą savaitę vyksiu į susitikimą Kopenhagoje su ganėtinai neblogai žinomu kompozitoriumi, bet viskas kol kas dar kabo ant didelio klaustuko, tad nenoriu kalbėti apie tai, nes geri darbai darosi tyliai. O su Valerija Iljinaite mes taip pat dirbame drauge ir rengiame koncertus –gruodžio 5 d. Šiauliuose, o gruodžio 6 d Šv. Kotrynos bažnyčioje. Dėl „Eurovizijos" tikrai nesakau ne, viskas yra procese. Dėl Valerijos irgi nežinau, nes šiuo metu ji yra labai užsiėmusi, mokosi labai daug ir dirba, todėl nežinau kaip jai pavyktų viską suspėti, bet gal ir sugebėtų – negali žinoti. Gali aplankyti kokia nors idėja. Tiesą sakant, aš ir dabar turiu tam tikrą pasirodymo viziją, kokios vizualizacijos turėtų būti scenoje. Reikia tik geriau pagalvoti, kokią žinutę norėčiau išnešti į sceną.
- Jei ateinančiais metais dalyvautumėte „Eurovizijoje", kokį pasirodymą norėtumėte surengti? Kaip visada ryškų ir ugningą, ar išbandytumėte ką nors lyrišką?
Man patinka dramatiškumas scenoje. Kūriniai, kuriuos reikia išjausti, išgyventi yra mano torto gabaliukas. Dramatiškoje muzikoje aš tiesiog visa esybe prabundu, nepaaiškinamos vidinės jėgos atgyja manyje. O koks bus pasirodymas „Eurovizijoje", sunku prognozuoti, bet kad ne repas, tai faktas.
