Su vyru Uwe Steinhoffu, už kurio ištekėjo 2012 m. laimės oazę Laima susikūrė nedideliame Amekės (Amecke) miestelyje, nuo artimiausio didmiesčio, Dortmundo, nutolusiame apie 50 km. Čia pora įsikūrė didžiuliame name su sodu, gamtos apsuptyje.
„Gyvename vietoje, kurioje visi vieni kitus pažįsta. Jeigu išeini pasivaikščioti palei netoliese esantį ežerą, tenka daugybę kartų sveikintis. Visi vieni kitus pažįstame, kadangi mielai dalyvaujame čia rengiamose bendruomenės šventėse. Būtent jų dabar be gal trūksta. Vokietijoje tradicinės šventės užsitęsia ir iki trijų parų. Vyksta karnavalas, renkami miestelio karalienė ir karalius, – pasakoja šiuos titulus su vyru 2013 m. iškovojusi žinoma žurnalistė. – Šios šventės visus mus suburdavo. O dabar, užsidarius namuose, labai sunku. Tai kas, kad yra televizorius ar internetas, esame socialios būtybės – gyvas žmogus yra gyvas“.
- Kaip dėl koronaviruso pandemijos pasikeitė jūsų kasdienybė?
- Kaip ir Lietuvoje, pas mus jau viskas uždaryta. Pas kirpėją nebuvau nuo gruodžio vidurio. Dirba tik visos parduotuvės ir mums niekada nereikėjo lauke vaikščioti su kaukėmis. Jomis prisidengti reikia tik ten, kur daug žmonių, sakykim, parduotuvėje. Man visada atrodė siaubingai nelogiškas sprendimas versti žmones vaikštant lauke dėvėti kaukę. Gal ir prasilenkiama su vienu ar kitu asmeniu, bet lauke, o ne uždaroje erdvėje.
Laimei, atėjo pavasaris, kuris pas mus šiltas kaip vasara – termometro stulpelis jau buvo pasiekęs ir 20 laipsnių. Vaikštome su trumpomis rankovėmis ir šortais. Pagaliau šviečia saulė, puikus oras ir pasivaikščiodami lauke galime sutikti draugų, kaimynų, nes prieš tai tikrai laikėmės saugumo ir su niekuo nesusitikinėdavome. Gyvas bendravimas yra visai kas kita nei žinutės ar skambučiai.
- Kur pirmiausia išskubėsite vos atsilaisvinus sąlygoms?
- Abu su vyru pasiilgome kelionių. Aš didžiausią ilgesį jaučiu Lietuvai, Vilniui. Man net graudu, kad negaliu atskristi. Iki pandemijos labai daug keliaudavome. Ypač daug skraidyti tekdavo man, nes su pasaulio sporto žurnalistų asociacija vykdavome į kongresus. Paskutinį kartą į kongresą Budapešte vykau praėjusių metų vasario viduryje, o šiemet nieko išvis nebuvo rengiama. Ir to mums labai trūksta, nes man kelionės, žmonės ir bendravimas – gyvenimo eliksyras. Aš nuo to pasikraunu, man tai suteikia energijos, džiugesio.
Esu žmogus, kuriam atostogos be jūros – ne atostogos. Tad mes visada lapkritį žiemai skrisdavome ten kur karšta ir yra jūra, o birželio mėnesį visada rinkdavomės kelionę į Kretą. Šiemet birželiui vėl užsisakėme bilietus į Kretą ir nežinau kaip čia bus. Bet aš esu labai didelė optimistė.
Taip pat be galo pasiilgau restoranų, nepaisant to, kad pandemijos laikotarpiu viską išmokome pasidaryti patys, net ir restoranų vertus patiekalus. Aš pati pradėjau gaminti taip, kaip niekada gyvenime. Mano namuose dabar aukščiausios klasės restoranas ir patiekalai. Tačiau niekas nepakeis bendravimo tikruose restoranuose. Juk į juos einama ne tik pavalgyti, bet ir susitikti su bičiuliais.
Namuose susikūrėme ir sporto salę. Iki pandemijos rudens-žiemos sezonais su vyru bent penkis kartus į savaitę eidavome į sporto studiją. Vasarą mieliau renkamės dviračius. Tačiau dabar teko įsigyti ir dviratį-treniruoklį, ir vibroplokštę, ir TRX diržus, ir svarelius – turime viską, ko reikia sportui namuose. Visi, ką besutiktume skundžiasi, kad per pandemiją priaugo po penkis kilogramus. Galiu pasidžiaugti, kad mudu su vyru kol kas laikomės puikiai ir svorio nepriaugome. Stengiamės nesėdėti namuose ir neliūdėti. Vis dėlto ši situacija dėl koronaviruso pandemijos jau taip nusibodo, kad net verkti norisi.
- Anksčiau ėjote sporto žurnalistų federacijos prezidentės pareigas, o dabar esate garbės narė. Kaip atrodo šios pareigos?
- Kaip garbės svečias dalyvauju kongresuose, į kuriuos atvyksta viso pasaulio sporto žurnalistų federacijų prezidentai ir prezidentės, žymiausi sportininkai, sporto veikėjai, taip pat dalyvauju įvairiuose konkursuose, apdovanojimuose. Be to, internetu ištisai vyksta įvairių sporto temų aptarimai, kuriuose irgi tenka dalyvauti. Mane iki šiol domina tai, kas domino. Nuo sporto nepabėgau, tačiau Vokietijoje jokioje televizijoje tikrai nedirbu – tai būtų neįmanoma dėl kalbos barjero. Vis tiktai televizijoje reikalaujama nepriekaištingos kalbos. Be to, nesu jauna, LRT dirbau gana ilgai – 34 metus.
Na, ir veiklos man dabar apsčiai. Turime didelį namą, daug draugų, užsiėmimų, veiklos, mokausi vokiečių kalbos, pradėjau rašyti memuarus. Jau ir laiko niekam neužtenka.
- Sporto žurnalistų darbo sąlygos gana sudėtingos – varžybos vyksta vakarais, o jeigu užsienyje, tai dažnai Lietuvos laiku ir paryčiais. Ar netrukdė ši profesija asmeniniam gyvenimui?
- Nemanau, kad trukdė. Aš labai stebiuosi, kodėl moterys nenori tapti sporto žurnalistėmis. Juk tai svajonių darbas, į kurį eini su džiaugsmu. Nemokamai keliauji į varžybas, bendrauji su pačias žymiausiais pasaulio atletais. Kam teko bendrauti su „Formulės 1“ pilotu Mika Hakkinenu ar Davidu Coulthardu? Ar buvusiu Bogotos meru Antanu Mockumi? Dėl to aš ir pradėjau rašyti atsiminimus. Kai manęs paklausia, sakykime, kokiame pasaulio dviratininkų čempionate buvau, prisimenu ne tik šalį ar pagrindinius akcentus, bet ir daugybę istorijų, įdomių sutiktų žmonių. Man šitas darbas davė daug – buvau labai laiminga.
Žinoma, ši veikla tikrai ne iš lengvųjų. Kadangi varžybos įprastai vyksta vakarais, o, jeigu užsienyje, mūsų laiku ir paryčiais. Pagrindinės varžybos iš viso – šeštadieniais ir sekmadieniais. Jeigu išvažiuoji į olimpiadą, namuose nebūni ir visą mėnesį. Bet man tai netrukdė. Tiesa, aš neturėjau vaikų, nes buvo nelemta. Bet yra pavyzdžių, kuomet ir pagimdžiusios moterys laisvai dirba, keliauja. Beje, verta pastebėti, kad daugeliui sporto žurnalisčių šis darbas net gi padėjo sukurti šeimas. Normalu, keliauji, susipažįsti su įdomiais žmonėmis, sportininkais.
Sutinku, darbas nėra lengvas, o ir šeima turi suprasti. Bet tiek mano buvęs vyras, tiek dabartinis didžiuojasi, kad esu sporto žurnalistė ir galiu bendrauti su žymiausiais pasaulio sportininkais. Vyras didžiuojasi, kai man paskambina, sakykim, Europos ir pasaulio akrobatinio skraidymo čempionas Jurgis Kairys. Aš iki šiol su visais mielai bendrauju – ir su disko metiku Virgilijumi Alekna, ir su tenisininku Rolandu Muraška bei kitais.
Vis tiktai šiandien sporto žurnalisto darbas skiriasi nuo, kokį tekdavo atlikti mums. Dabar tvyro didžiulė konkurencija su internetu – socialine medija ir feisbuku. Šitame darbe svarbu naujienas pranešti pirmam, o internete viskas publikuojame čia ir dabar. Tad privalai suktis kaip vijurkas. Atsimenu savo pirmąją olimpiadą JAV, Atlantoje. Neturėjome nei interneto, nei mobiliųjų, nieko. Mes neturėdavome informacijos šaltinių, kuriuo dabar tapo „Google“. Tai irgi pasunkina žurnalisto dalią, nes sudėtinga būti pirmam.
Galbūt tai yra priežastis, dėl kurios šiandien sporto žurnalistikoje, ypač Lietuvoje, pasigendu savitumo. Parašomi tik oficialūs duomenys – kas kiek taškų surinko, kas laimėjo. Norėtųsi matyti sportininkų nuomones, išgyvenimus. O dabar, jeigu ir pakalbina – tai visi tą patį. Atsimenu, kai vienais metais V. Aleknai nepavyko laimėti medalio ir vis baisiai pergyveno. Bet ar žinojo, kad tuo metu jis sirgo, turėjo temperatūros ir to rezultato negalėjo pasiekti dėl visiškai normalių, objektyvių priežasčių? Žinoma, jeigu skambini, giliniesi, sugaišti daugiau laiko ir informaciją savo portale pateiki vėliau nei kiti. Vis dėlto, manau, kad įdomesnę informaciją žmonės vertina labiau. Na, o dabar tikrai nėra skirtumo, kur pasižiūrėti varžybų rezultatą.
- Na, o jeigu nekalbant apie profesinę pusę, kokį įspūdį daro šiandieninė Lietuva? Minėjote, kad labai laukiate, kada vėl bus galima grįžti namo.
- Neslėpsiu, atvykusi į Lietuvą pastebiu, kad žmonės mažai šypsosi. Labai gerai pamenu, kai teko lankytis Santaros klinikose, kur į lipusi į liftą tiesiog natūraliai su visais pasisveikinau: „Laba diena!“. Pasilabinau dukart, bet pamačiau tik sunerimusius žvilgsnius. Tiesa, vienas žmogus atsakė ir nusišypsojo. Atrodo, kad visi susirūpinę ir nelaimingi. Bet Lietuvoje gi nėra taip blogai. Nuostabi gamta, o ir gyvena, sprendžiant iš to, kokius namus statosi ir kiek visko sau leidžia, daugelis tirai neblogai. Nėra ko skųstis, bet, kaip sakoma, tokių taupių žmonų kaip Lietuvoje, niekur nerasi. Širdį skauda nebent dėl senelių. Gaila, kad socialinė sistema yra visiškoje neviltyje. Negali gi žmogus per mėnesį išgyventi už kelis šimtus varganų eurų, tuo pačiu mokėdamas ir už butą, ir už vaistus. Tų žmonių susirūpinimą ir nuovargį puikai suprantu.
Na, o man pačiai grįžti į gimtinę labai gera, nepaisant to, kad jau nebeturiu nei tėčio, nei mamytės. Dažniausia grįžtu į Vilnių, kur yra jos butas. Kaip aš sakau, turiu dvejus namus – Lietuvoje yra mano tikrieji namai, o Vokietijoje – dabartiniai. Liūdna, kad esu vienturtė, tačiau turiu daug draugų, pusbrolių, pusseserių. Jie man yra didžiausia vertybė, suteikianti daug džiaugsmo ir energijos.
Kartais tenka nuvykti ir į Radviliškį, kuriame gimiau, tačiau gyvenau iki baigiau mokyklą, 1977-aisiais. Aplankau tėčio kapą, susitinku su klasiokėmis. Na, o pastarąjį kartą Radviliškyje teko lankytis ne tik dėl šių priežasčių. Buvau pakviesta sudalyvauti susitikime kartu su aktoriumi Vytautu Tomkumi, operos solistu, Seimo nariu Vytautu Juozapaičiu. Visi kilę iš Radviliškio. Kitą kartą vykau į savo klasioko, menininko Virgio Baukio, kuris drožia iš medžio įvairias skulptūras, parodą. Taip pat visada atvykus į Lietuvą norisi aplankyti jūrą ir nuvykti į Panevėžį, kur palaidota mano mamytė.
