– Televizijoje jau esate nemažai krimtusi serialų aktorės duonos, o štai dabar įsitaisėte tarp talentų šou „2 minutės šlovės“ vertinimo komisijos narių. Kas jums sunkiau – sukurti naują vaidmenį ar įvertinti žmogaus talentą?
– Tai du skirtingi ir nepalyginami dalykai. Manau, kad nė vienas iš jų nėra lengvas.
– Kaip reagavote, kai jus pakvietė neįprastai misijai – spręsti kitų žmonių likimus?
– Žinojau, kad tai nelengvos ir labai atsakingos pareigos. Juk čia ne aktorių meistriškumo atranka ar geriausio vokalo rinkimai, kur egzistuoja aiškesni vertinimo kriterijai. Šiuo atveju turi per dvi minutes įžvelgti, ar žmogus yra perspektyvus. Tačiau smagu, kad man buvo parodytas toks pasitikėjimas. Užsidegiau smalsumu, kaip aš jausiuosi nauju amplua.
– Talentų šou matome įvairių dalyvių – šokančių, dainuojančių, rodančių fokusus... Kokius jums vertinti lengviausia?
– Lengva vertinti tą ar tuos, kurie dalyvauja iš tiesų turėdami kuo nustebinti, sudominti. Kai žmogus scenoje suintriguoja, prajuokina, sujaudina, nes turi ką pasakyti, gerų žodžių jam tikrai negaila.
– O kada labiausiai trūksta žodžių pasakyti ką nors gera?
– Sunkiausia tada, kai pasirodymas būna joks, apie nieką, atrodo, tarsi dalyvis ateina, kaip sakoma, „ant durniaus“ ir mano: „O gal mane pastebės?..“
– Kas, jūsų nuomone, yra talentas – Dievo dovana ar kantraus darbo rezultatas?
– Manau, kad vis dėlto tai Dievo dovana. Juk ne kiekvienam užtenka kantrybės uoliai dirbti. Kantriam darbui irgi reikia Dievo dovanos.
– Kas jus labiausiai nustebino stebint šou dalyvių pasirodymus?
– Kad kas nors būtų labai nustebinęs, nepasakyčiau... Tačiau esu sužavėta kauniečiais hiphopo šokėjais „Double One“.
– Ko, jūsų manymu, dažniausiai pritrūkdavo talentų projekto dalyviams?
– Apie kiekvieną reikėtų kalbėti atskirai. Tačiau, manau, blogiausia, kad dažnas yra per daug geros nuomonės apie save.
– Kaip manote, lietuviai yra pakankamai drąsūs žmonės ar dar per daug kankinami įvairių kompleksų?
– Anksčiau maniau, kad lietuviams stinga drąsos. Tačiau šiame šou supratau ir pamačiau, kad lietuviai – pakankamai drąsūs žmonės. Jau vien todėl, kad ryžtasi žiūrovus nustebinti per dvi minutes.
– Ar visuomet savo nuomonę reiškiate atvirai, ar pirmiau įvertinate, kaip ją galėtų priimti žmogus, kuriam ji skiriama?
– Nesu pratusi vynioti žodžių į vatą. Tad savo nuomonę visada reiškiu atvirai. Galbūt ne visuomet pakankamai išsamiai, bet tikrai niekada nesu linkusi atsiprašinėti už savo pasakytus žodžius. Jeigu žmogus yra nors šiek tiek išmintingas, tikiuosi, jis komentarą priima kaip jam naudingą patarimą.
– Ką sau nauja ir naudinga atradote tapusi talentų vertinimo komisijos nare?
– Man tokios pareigos buvo visiškai naujas išbandymas ir puiki galimybė susipažinti su naujais žmonėmis.
– Atrodo, kad talentingiausi mūsų žmonės tik dainuoja ir šoka. Kokių talentų pasigedote?
– Išties yra daug gerai dainuojančių ir šokančių žmonių. Tačiau nieko nepasigedau. Man džiugu, kad vis dėlto toje mažoje mūsų Lietuvėlėje yra tiek talentingo, užsidegusio jaunimo.
– Ar galite prisipažinti, kokių, be vaidybos, jaučiatės turinti talentų, kurių galbūt nedrįstumėte demonstruoti viešai, bet jais džiaugiatės ir džiuginate kitus?
– Taip, turiu talentų. Tačiau kadangi jų viešai nedemonstruoju, tad ir neatskleisiu...
– Kaip manote, lengviau yra išpopuliarėti ar tą populiarumą išlaikyti?
– Aišku, kad išlaikyti populiarumą yra gerokai sunkiau. Juk išpopuliarėti galima ir nieko nedarant, pavyzdžiui, sukeliant skandalą.
– Esate Šiaulių dramos teatro aktorė, tačiau daug jūsų darbų – Vilniuje. Kokia nuotaika pasitinkate dieną, kai žinote, kad šiandien ir vėl teks lėkti į Vilnių?
– Dėl to mano nuotaika tikrai nė kiek nesubjūra. Į Vilnių važiuoju puikiai nusiteikusi, nes čia susitinku su puikiais žmonėmis, kurių pasiilgstu ir su kuriais smagu dirbti.
– Ar, jūsų nuomone, šiauliečiai skiriasi nuo vilniečių?
– Niekuo nesiskiria. Jeigu manęs klaustumėte, koks miestas man labiausiai patinka, atsakyčiau: Lietuva.
– Nejuntate, kad darbas serialuose ir TV šou laidose šiek tiek nuskriaudė jūsų veiklą teatre?
– Laimė, kol kas to nejuntu. Tačiau nežinau, kas bus rytoj. Jeigu taip atsitiktų, tada tektų spręsti.
– Kada ir kokį sukūrėte pastarąjį vaidmenį teatre?
– Praėjusių metų gruodį Šiaulių dramos teatras rodė premjerą – jauno vilniečio režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus vienos dalies spektaklį „Kova“ pagal Franco Kafkos kūrybą. Jame suvaidinau panelę Biurstner. Beje, su šiuo spektakliu režisierius pretendavo į „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimą debiutantų kategorijoje.
– Ar šiuo metu kuriate naują vaidmenį?
– Dabar pas režisierių Antaną Gluskiną repetuoju net keletą naujų vaidmenų vaikams skirtame spektaklyje pagal Gendručio Morkūno knygą „Blusyno pasakojimai“.
– Neseniai jus matėme didžiulės sėkmės sulaukusiame seriale „Moterys meluoja geriau“, dabar vaidinate kitame populiariame seriale – „Svetimi“. Kuris vaidmuo jums artimesnis – patrakusios Medos ar kur kas dramatiškesnis Živilės?
– Konkrečiai neatsakysiu. Kadangi jie labai skirtingi, aš juos abu myliu.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, kai pradėjote iš Šiaulių važinėti į Vilnių ir jus dažnai ėmė rodyti per televizorių?
– Gyvenimas tapo ritmingesnis. Ta „dėžutė“ turi ne tik savų trūkumų, bet ir tam tikrų pranašumų...
– Ar iki pilnos laimės jums šiandien dar ko nors trūksta?
– Aišku, kad trūksta. Kai jau nieko nebetrūks, jau viskas – tu miręs savo fantazijose.
– Kokia poilsio diena jums yra nuostabiausia?
– Aš apie ją pasvajoju ir lekiu toliau. Džiaugiuosi, kad turiu sveikatos ir šalia rūpestingą žmogų.
– Ar daug laisvadienių turite šiuo metu?
– Šiuo metu turiu šiek tiek laisvų valandų ir tuo džiaugiuosi. Būtinai reikės atrasti laisvų dienų ir kur nors nuvykti pailsėti. Kad ir Lietuvoje...