„Galvojau, ką galiu patarti žmonėms. Nesu guru ar gyvenimo būdo trenerė. Užsiimu tik tuo, kad vaidinu kitus žmones. Apsimetu kitais žmonėmis ir tai yra pagrindinis mano užsiėmimas gyvenime (juokiasi). Man gyvenime pasisekė“, – savo pranešimą pradėjo I. Dapkūnaitė.
Ji pasakojo, jog aktorystė į jos gyvenimą atėjo labai anksti, nes jos močiutė dirbo Nacionaliniame operos ir baleto teatre, o dėdė ir teta grojo orkestre. Aktorės mama, kuri taip pat klausė savo dukters pranešimo, dirbo orų biure ir skaitė prognozes televizijos žiūrovams.
„Patekau į pramogų pasaulį ir teatras mane labai paveikė. Jei šiandien užmerktomis akimis nuverstumėte į buvusį Nacionalinį operos ir baleto teatrą (šiandien Lietuvos rusų dramos teatras), turbūt pagal kvapą pasakyčiau, kur yra butaforijos cechas, rūsys. Žinojau kiekvieną praėjimą“.
I. Dapkūnaitė susirinkusioms moterims pasakojo, jog tik sulaukusi paauglystės prisipažino namiškiams, kad sieks tapti aktore, nors vaikystėje visiems pasakojo, kad užaugusi taps balerina. „Jos tiesiog pačios gražiausios“, – su šypsena paaiškino ji.
Labiausiai būsimą kino žvaigždę palaikė teta, kuri sakė, kad bandyti ir siekti savo svajonės yra būtina. Tačiau vos tik ji sutarė su akademijos dėstytoja, jog ši susitiks su Ingeborga ir pasakys, ar mergaitei verta siekti aktorės karjeros, būsima aktorė išgirdo negailestingą verdiktą. „Ji pasakė, kad grožio ypatingo nėra, talento irgi nematė. Sakė, kad esi kūda, plaukų beveik nėra, veidas neišraiškingas. Galvoju, kad ji buvo teisi, nes tais laikais tai nebuvo labai gražu. Kokia buvau, tokia ir likau“.
Tačiau labiausiai aktorė už savo sėkmę yra dėkinga geriausiems vaikystės draugams. Robertas Danys ir Vytautas V. Landsbergis ją palydėjo į pirmąjį dramos būrelį ir jėga laikė pirmojo susirinkimo metu, nes būsima žvaigždė išsigando ir stengėsi pabėgti. Šiandien ji yra įsitikinusi, jog svarbiausia pakeisti požiūrį į sunkumus ir jie nebebus tokie baisūs.
Konferencijos metu pranešėja prisiminė ir linksmą įvykį, kuris galėjo baigtis areštinėje, tačiau ją išgelbėjo žinomumas.
„Vaikštinėjau naktį Maskvos gatvėmis ir mane sustabdžiusi policija paprašė parodyti dokumentus, kurių neturėjau. Pasakiau, kad aš iš Lietuvos ir pagal įstatymus mane turėjo vežti į areštinę. Labai nenorėjau ten važiuoti. Atsakiau, kad Rusijoje dirbu artiste ir vaidinu kine. Jiems paklausus, kokiuose filmuose vaidinau, pasakiau, kad „Nukankinti saulėje“. Vėliau jie pasiteiravo, ką vaidinau. Atsakiau, kad Marusią ir pareigūnai atsakė, kad juk šį vaidmenį atliko Dapkūnaitė (juokiasi). Taigi, pasinaudojau tarnybine padėtimi“, – pasakojo aktorė.
Humoro jausmo nestokojanti moteris pasakojo, jog gerą nuotaiką išlaikyti jai padeda sportas, kuriuo ji užsiima kas antrą dieną. „Tai yra mano laikas. Treniruodamasi padedu telefoną rūbinėje“.
Tačiau svarbiausiu ji vis dėlto laiko požiūrį, nes daugelis sunkumų ir nelaimių nėra tokie baisūs kaip, pavyzdžiui, sunki artimo žmogaus liga. „Tačiau ir čia mes turime vienas kitą, o rytoj bus kita diena“.
Tokio požiūrio I. Dapkūnaitę išmokė močiutė, kuri gyveno net 103 metus ir vis kartojo, kad labiausiai nori pabusti kitą rytą. Tai, anot pranešėjos, rodo didžiulį norą gyventi, nepaisant visų sunkumų ir negandų.
