„Taip, kartu nebegyvename. Vis dar išgyvename krizę“, – DELFI sakė Ieva.
Pasiteiravus, galbūt ji ir Marius šiuo metu lankosi porų terapijoje arba kitokiais būdais bando likti kartu, dainininkė atsakė, kad kol kas jie vienas kitam skyrė erdvės.
„Dabar tiesiog reikia pabūti atskirai“, – pridūrė ji.
Tai, kad I. Zasimauskaitės santuoką ištiko krizė buvo kalbama kelis mėnesius, tačiau anksčiau DELFI susisiekus su dainininke, ši šia tema kalbėti vengdavo.
Nepaisant to, dainininkė savo kasdienybėje palikdavo užuominas, kad jos ir Mariaus santuokoje nėra viskas gerai. Neseniai instagrame Ieva dalijosi abstrakčiomis mintimis apie savo ir kitų žmonių santykius.
„Nepamenu kada paskutinį kartą esu tiek verkusi.. Kad taip skaudėjo ir kad galvočiau, jog šito nepakelsiu. Vakar ir užvakar taip jaučiausi. Mano gyvenime labai daug kas keičiasi. Labai dažnai galvoju, kad kokia tai neteisybė, kodėl man, ką aš tokio padariau. Labai dažnai nesuprantu žmonių, labai skauda, kai kažkada tavo geriausias draugas, šiandien su tavimi net nesisveikina arba tavo mylimiausias žmogus – ignoruoja.
Norisi kaltini visus ir viską, norisi pabėgti, norisi visiems aiškintis ir įrodyti savo tiesą, galų gale apima apatija arba dar baisiau – noras dingti ir nebegrįžti į šitą „neteisingą“ pasaulį. Bet tada... Tu atsisuki į save ir pasakai. „Gerai, gal kažkas neteisus, gal neteisi aš, bet viskas, ką tu galėjai tuo momentu padaryti yra tai, ką padarei arba darai dabar“. Nieko daugiau, nieko mažiau. Nustoji save kaltinti ant kiekvieno žingsnio, žodžio ar veiksmo. Ir suvoki, kad vienas esminių gyvenimo tikslų yra susitaikyti su savimi ir, visų pirma, būti nuoširdžiu ir nemeluoti sau.
Aš niekada netikėjau, kad sakydamas tiesą gali būti atstumtas, kad tavimi netikės, kad tave gąsdins ir baugins. Aš dabar visiškai pilnai suprantu, kodėl žmonės, prieš kuriuos smurtauja, tyli. Nes jie bijo! Kad niekas jais nepatikės... Kad sakys – tu pati kalta... Bet žinot ką... Geriau eiti prieš visą pasaulį, nors ir niekas tavimi netiki... Bet būti teisingu, negu tylėti, kentėti... Ir gyventi pragare. Didžiausias pragaras yra melas sau ir visiška nemeilė sau. Nuolatinis kaltinimas ir baimė. Tai yra didžiausias pragaras.
Aš atleidžiu sau, kad renkuosi nekentėti ir renkuosi pabūti silpna, nors ir visas pasaulis bus prieš mane. Ir kalbu apie tai ne tik dėl savęs, manęs niekas nemuša ir niekas neprievartauja, bet gyvenimas mele yra kitokio pobūdžio prievarta. Ačiū likimui, kad mano kelyje atsirado tikėjimas, nors jis dar visai mažytis, bet galiu matyti šviesą ir turiu jausmą, kad kažkada viskas bus gerai, o jei dar nėra gerai, reiškiasi tai dar nėra pabaiga“, – viltingai rašė I. Zasimauskaitė.
