Ji nedažna viešnia ir ant raudonojo kilimo, nors dažnai padeda ant jo sužibėti kitoms. „Nemėgstame viešumos, – apie save ir mylimąjį Marijoną Mikutavičių sako Ieva. – Mėgstame būti dviese, žiūrėti filmus iki vėlumos arba kalbėtis apie perskaitytas knygas.“

Prieš metus su savo kūryba po trejų metų pertraukos ant podiumo grįžusiai Ievai dabar pats darbymetis, tad pasikalbėti susitinkame vos pasibaigus „Mados Infekcijos“ konferencijai. Pernai su kolekcija „Mercedes-Benz Fashion Week“ Ukrainoje debiutavusi Ieva šįmet grįžta ant Lietuvos podiumo. Ar tai reiškia, kad patirties užsienyje paragavusi I. Daugirdaitė ten nebesižvalgo? Visiškai ne.

„Labai norėjau sudalyvauti jubiliejuje“, – šypteli Ieva. Tai bus penktoji jos kolekcija, pademonstruota ant „Mados Infekcijos“ podiumo ir dvidešimtoji mados fiesta Lietuvoje.

O kaip viską spėti, kai galvoje verda kūrybinės idėjos, o namuose laukia sūnus ir mylimasis? „Kai pradedi važiuoti traukiniu, negali sustoti“, – nusijuokia Ieva. Nuo to ir pradedame pokalbį jaukioje kavinėje Vilniaus senamiestyje.

– Ieva, prieš metus su savo darbais grįžai ant podiumo, netrukus naujos kolekcijos pristatymas, kaip spėji?

– Kuriant kolekcijas svarbu nuoseklumas. Du kartus per metus pristatyti kolekciją – normalu. Sezonai keičiasi. Žmonės mėgsta pastovumą. Nuolatinė kūryba yra sėkmės garantas.

O ir per tuos trejus metus nebuvau toli nuklydusi, visada dirbau su stiliumi. Gal tik apie tai nebuvo taip garsiai kalbama, nebuvo aiškaus produkto.

Ieva Daugirdaitė

– Ar vis dar dirbi stiliste?

– Taip, vis dar esu laisvai samdomas žmogus, kuris visada gelbėja su stiliumi tiek televizijoje, tiek reklamose. Gal šiek tiek mažiau, nes klientams reikia daug laiko. Visur nespėju, bet stengiuosi (nusijuokia).

– Kaip atsirenki klientus: ar jie dabar tik pažįstami žmonės, ar galima Tau imti ir paskambinti?

– Ne, tikrai ne išskirtiniams. Jei būna projektų, kurie įdomūs – apsiimu. Žinoma, dažniausiai tie pasiūlymai būna paskutinę minutę, paskambina ir kviečia dirbti tiesiog rytoj. Reikia įsivertinti galimybes.

– Pastaroji Tavo kolekcija buvo laisva, vyravo švarkai, peršviečiami laisvi sijonai, suknelės. Ar šioje kolekcijoje braižas išliks panašus?

– Nori nenori viskas persifiltruoja ir stilius išlieka. Ar spalvos, ar siuletas – braižas lieka atpažįstamas. Negaliu sakyti, kad labai panašu, bet bus atpažįstama.

– Ar galėtų studentė pasitaupyti šiek tiek ir įsigyti Tavo drabužį, ar tai jai būtų gerokai per brangu?

– Yra tie, kurie supranta ir tie, kurie nesupranta. Kuriu ne masinę gamybą, dėl to savikaina yra didesnė, tuo pačiu ir kainos. Taip, studentė gali įsigyti, jei susidėlioja prioritetus, kur nori išleisti pinigus.

– Tu pati socialiniuose tinkluose viešini nuotraukas, kuriose esi pasipuošusi savo kurtais drabužiais. Ar tai tiesiog triukas socialiniems tinklams, ar tikrai pati mielai juos nešioji?

– Kūrėjas meluoja, jei pats negali nešioti to, ką kuria kitiems. Kuriu tai, ko pati noriu, o parduotuvėse nerandu. Kuriu tai, kas man miela, dėl to vėliau pati nešioju, nes to ir norėjau. Ir sau, ir kitiems. Mano drabužiai yra lengvai pritaikomi, ne avangardas, bet ir kiek kitokie, neįprasti.

– Daugelis kūrėjų savo drabužius skiria skubantiems miesto žmonėms. Ar ir pati gali taip įrėminti savo kūrybą?

– Yra ta klišė, kad daug kūrėjų savo drabužius skiria miesto žmogui, bet įkvėpimas ir ateina iš gatvės. Adaptuoji kuriamą drabužį žmogui, kuris gyvena mieste, nes mes daugiausia laiko ir praleidžiame tarp darbo ir miesto, namų.

O jei negali to drabužio kasdien nešioti mieste, tai jis ir nėra lengvai pritaikomas. Todėl mano nauja kolekcija ir yra įkvėpta šiek tiek miesto moters. Tokios, kuri užsiemusi, visur lekia, gražiai pasipuošusi, bet nori jaustis patogiai.

– Nekuri vyrams.

– Vyrui švarkų padarau (juokiasi).

– O kodėl nekuri kitiems?

– Nes vyrų mada reikalauja tam tikro išmanymo. Kalbu apie sukirpimą ir modeliavimą. Tai atskiras mokslas. Kuriant vyrams, manau, nukentėtų moterų kūryba, nes labai sunku būtų persiplėšti.

– Marijonas yra ne kartą pasakęs, kad, kai Tu atsiradai jo gyvenime, pasikeitė jo požiūris į drabužius. Viename interviu jis yra pasakojęs ir apie spalvotas kojines, kad anksčiau stalčiuje visos buvo vienodos – juodos, o dabar ten spalvų jūra.

– Čia panašiai, kaip ir su maistu... Pažįstame labai daug žmonių, kurie skaniai gamina. Tai kai susiduri su žmonėmis, kurie tai išmano ir tau parodo, kad virtuvėje nebūtinai gali būti vien druska ir pipirai, gali atsirasti ir kitų prieskonių. Tai taip pat su drabužiais. Gal sunku sugalvoti užsidėti tam tikrą dalyką, jei jo niekada nebandei užsidėti. Bet kai pabandai ir pradeda patikti, net nereikia pratintis.

Ieva Daugirdaitė

– Tai nebuvo taip, kad vieną rytą Marijonas pabudo ir atidaręs stalčių jame rado ne įprastas juodas kojines, o daug spalvotų?

(Juokiasi) Tikrai ne.

– Susilaukusi sūnaus buvai prisilietusi ir prie kūrybos vaikams. Ar dar grįši prie to?

– Kaip vyrai, taip ir vaikai. Yra kūrybinių minčių, ką norėčiau padaryti, bet galvojant apie didesnį kiekį... To daryti neapsimoka, tad tai lieka tik idėja.

Kūriau odines striukes, nes žmogui odinė striukė yra ilgalaikis drabužis, kuris praktiškai nesudėvimas ir net galimas perduoti iš kartos į kartą. Pati susilaukusi vaiko supratau, kad ir jis turėtų turėti odinę striukę. Taip ir gimė ta idėja.

Jos nešiojamos trumpą laiką, nes vaikai auga. Tai ta pirmoji odinė striukė gali likti kaip išskirtinis daiktas, kurį galima perduoti savo vaikams, gal net anūkams.

– O ar Tu turi tokį drabužį, kuris būtų labai brangus?

– Ne. Neprisirišu. Taip, yra daiktai, kurie patinka ir sukelia prisiminimus, bet ar tai išskirtinis daiktas? Nemanau.

– Kiek Tavo pačios spintoje yra pigių drabužių?

– Daug, nes man patinka juos keisti. Mano darbas toks, kad visada kažką nešu, lekiu per purvą, balas, vaikštau keturiomis ir panašiai. Nesu išranki, neperku vien brangius ir kokybiškus daiktus. Kasdieniam dėvėjimui mėgstu pasirinkti vidutinės klasės drabužius.

– Ar eidama gatve pagalvoji apie praeivių stilių ir mintyse jį sukritikuoji?

– Ne. Manau, kiekvienas dirba savo darbą ir tai yra normalu. Niekada neteisiu žmonių, kurie ne visiškai nusimano, kas jiems tinka. Bet juk dėl to jis netampa blogesnis žmogus.

Aš, pavyzdžiui, visiškai nesuprantu matematikos.

– Draugų tarpe esi patarėja?

– Taip. Ir džiaugiuosi, nes jei draugai vis dar kreipiasi, reiškia – viskas tvarkoje, dar turiu autoritetą (nusijuokia).

– Kuri kolekcijas, esi stilistė, bet dar yra namai, vyras ir vaikas. Kaip spėji?

– Net nežinau. Darbas nėra valandinis, todėl pasiplanuoju. Vieną dieną lengviau, kitą sunkiau. Aišku, viskas lengviau, kai padeda seneliai ir vyras.

– Marijonas pabūna namuose su vaiku kol dirbi?

– Taip (šypsosi).

– Ar motinystė labai pakeitė gyvenimo ritmą?

– Žmogus yra toks dalykas, kad prie visko adaptuojasi. Jei ilgus plaukus po truputį kirptumėm ir galiausiai jie taptų visai trumpi, juk nebūtų kardinalaus skirtumo ir šoko. Bet jei iš ilgų iš karto į trumpus – tada taip.

Su vaiku taip pat. Viskas vyko natūraliai. Pradedi lauktis, ritmas tampa ramesnis, tada gimsta vaikas, ritmas pamažu įgauna pagreitį ir viskas įsivažiuoja. Tiesiog taip turbūt sutverta.

Nejaučiu, kad kažko netekau ar atsisakiau.

– O ar randate laiko kažkur ištrūkti su Marijonu?

– Žinoma. Ir pakeliaujame, ir išeiname. Mes nemėgstame viešumos, susidėliojame savo proritetus. Šiaip labai mėgstame būti dviese ir iki vėlumos žiūrėti filmus, kalbėtis apie perskaitytas knygas arba tiesiog iki dviejų ryto diskutuoti apie #metoo problematiką.

– Mėgstate ekstremalias keliones ar esate tie, kuriems patinka tiesiog gulėti prieš saulę?

– Tai čia turbūt tas atsakymas į prieš tai buvusį klausimą – ką vaikas pakeitė gyvenime. Čia ir jaučiasi skirtumas. Kol vaikas mažas – nesiryžtame kartu su juo keliauti, o jei ištrūkstame dviese – tas laiko tarpas būna labai mažytis, labai toli negalime keliauti. O prieš tai ir į egzotines šalis nuvažiuodavome.

– Kas Tave labiau įkvėpia – tos kelionės ir pasaulio pamatymas ar paprasčiausias pasivaikščiojimas gatvėmis čia, Vilniuje?

– Tie žmonės, kurie įkvėpia, nebūtinai turi realiai tame įkvėpime dalyvauti. Kartais užtenka ir to pačio interneto, filmo, kuriame pamatai tuos žmones.

– Gyvename tarp daugybės žmonių, kurie užduoda įvairiausių klausimų. Ar pati sulauki klausimo, pavyzdžiui, kada jau vestuvės?

– Ne. Žinau, kad egzistuoja tie klausimai, bet kad būtų toks aktualus klausimas, dėl kurio turėtum prisėti ir pasvarstyti, tai ne. Manau, kad bičiuliai ir artimieji mato, kad šitas klausimas yra nereikalingas, nes jis nieko nepakeis.

– Socialiniuose tinkluose niekuomet nereiški savo nuomonės kažkokiais aktualiais klausimais, kodėl?

– Pirmiausia, tikrai turiu nuomonę daugeliu temų. O socialiniai tinklai... ar to reikia? Nežinau. Nežinau, ar norėčiau veltis į nereikalingus dalykus ir peštis. Nematau prasmės tame. Tai lieka bičiulių ir draugų būryje.

– Tavęs nedaug ir žiniasklaidoje, ar dažnai atsisakai kalbėti, jei kviečia į interviu?

– Dažnai atsakau „ne“. Praktiškai visada. Man atrodo gražu turėti privatumo sau, tiems, kuriems reikia, tiems, kurie mane žino.

Man atrodo, kad nuvalkiojimas yra labai nuobodus.

Ieva Daugirdaitė

– Grįžkime prie kūrybos. Pernai kolekciją pristatei Ukrainoje, o kaip bus šįmet – ieškosi kelių už Lietuvos ribų?

– Norėjosi pasižiūrėti, kaip ten kas užsienyje, kas ten geriau ir blogiau, kaip viskas vyksta. Tuo labiau, kad visi žino „Mercedes-Benz Fashion Week“. Esu labai patenkinta, man labai patiko.

Šiemet vyks 20-oji „Mados Infekcija“, o Sandra ir Renata (Sandra Straukaitė ir Renata Mikailionytė – DELFI) – pirmosios motinos, kurios priėmė mane į dizainerių būrį Lietuvoje, leido man, pabaigus studijas, pristatinėti savo kolekcijas „Mados Infekcijoje“. Pristačiau joje keturias kolekcijas iš eilės.

Jaučiu meilę Renatai ir Sandrai, jaučiu meilę Lietuvai. Labai norėjau tame jubiliejuje sudalyvauti. Čia toks draugų ir meilės reikalas.

– Bet užsienio dar bus?

– Kaip tik po kelių dienų išskrendu į Paryžių. Ten, kartu su vietiniu fotografu ir tarptautiniu modeliu fotografuosime įvaizdinę naujos kolekcijos fotosesiją. Bus įdomu pamatyti, kaip mano kūrybą mato užsieniečiai (šypsosi).

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (217)