– Kulinarinės laidos sumanytojams tikriausiai buvo žinomas jūsų pomėgis gaminti?
– Mane dažnai kviesdavo į įvairias laidas, bet niekur nė cento nemokėdavo. Kai man atsibodo tas vaikščiojimas, susimąsčiau, kuo norėčiau ir galėčiau užsiimti. Dainuoti man patinka, bet čia tiek daug gerų dainininkų. Mane jau seniai draugai gyrė už kulinarinius gebėjimus. Pradėjau organizuoti kulinarijos pamokas moterims. Viena leidykla užsakė parašyti kulinarinę knygą. Tačiau vieną dieną man paskambino TV laidų prodiuserė Birutė Lavickienė ir paklausė, ar gegužę būsiu namuose. Sakiau, kad išvažiuoju į Floridą, nes mano 87 metų mama pardavė namą, tad turiu jai padėti susipakuoti daiktus. Tačiau man buvo smalsu, kokiu tikslu ji skambina. O kai užsiminė apie informacinę kulinarinę laidą, man tai buvo kaip Dievo dovana.
– Ar pradžia buvo sunki?
– Pirmoji laida buvo ypač sunki. Netaisyklingai kirčiavau, painiojau galūnes... Dėl mano lietuvių kalbos teko ne kartą stabdyti filmavimą. O kuo daugiau aš stengiuosi, tuo labiau nervinuosi ir blogiau kalbu.
Tikiuosi, kad toliau viskas eis geryn. Dabar turiu lituanistę, kuri man padeda. Su draugais stengsiuosi daugiau kalbėti lietuviškai. Juk iki tol net ir su Rita Dapkute angliškai šnekėjomės, nors abi esame lietuvės.
– Naujoji laida filmuojama jūsų virtuvėje?
– Savo namuose šeimininkauti smagiau. Juk gerai žinai, kur kas padėta. Ateityje svajoju apsilankyti įvairių restoranų virtuvėse ir patiekalus gaminti su jų virėjais. Taip pat būtų smagu nuvažiuoti pas žymius žmones ir jų namuose kartu gaminti.
– Savo laidoje ne tik mokote gaminti, bet ir aiškinatės produktų kokybę...
– Žmonės neretai skleidžia kalbas, girdi, lietuviška mėsa išvežama, o mes čia valgome nežinia ką. Pati buvau išsigandusi dėl vištienos. Tačiau laboratorijoje atlikti bandymai rodo, kad mūsų mėsa iš tiesų yra sveika. Manau, žmonėms yra svarbu tai pasakyti ir įrodyti maisto ekspertų atliktais laboratoriniais tyrimais.
– Ko tikitės iš savo laidos „Maisto anatomija“?
– Man norėtųsi, kad žmonės patikėtų tuo, ką mes sakome. Tačiau vien informacija žiūrovų nesudominsi. Jiems reikia ir pramogos. Laidos sumanytojai, matyt, žinodami, kad galiu ir su akmeniu kalbėti, pakvietė mane pademonstruoti savo kulinarinius gabumus. Turiu daugybę įvairių šalių virtuvių receptų. Stengiuosi atrinkti paprastus ir nebrangius.
Beje, tiek maisto, kiek žiūrovai mato laidoje, namuose aš niekada negaminu. Laidų filmavimai mano virtuvėje tampa savotiškais vakarėliais, po kurių vaišinasi ir laidos kūrybinė grupė, ir mano šeima.
– Ar pati apsipirkdama skaitote produktų etiketes?
– Skaitau. Tačiau iškart galiu pasakyti, kad nesu nusistačiusi prieš, tarkim, kiaulieną iš Vengrijos ar vištieną iš kitų šalių. Juk visoje Europos Sąjungoje galioja vienodi kokybės reikalavimai, kurių gamintojams privalu laikytis. Tačiau jeigu parduotuvėje galima rinktis iš lietuviškų ir importinių produktų, visuomet renkuosi lietuviškus.
– Kokios šalies virtuvė jums labiausiai patinka?
– Neturiu tokios vienos. Man patinka skanauti įvairių šalių virtuvių patiekalus. Kai žmonės pasakoja, kad, tarkim, Kazachstane valgė kažką ypatinga, man norisi sužinoti daugiau apie tą patiekalą. Mano draugai, keliaujantys po pasaulį, žino, kad man geriausia dovana – tų šalių prieskoniai.
– Ar virtuvėje šeimininkaujate kasdien?
– Kartais neturiu tiek laiko, kad galėčiau ilgai fantazuoti virtuvėje. Ne kasdien turiu galimybę ir nusipirkti šviežių produktų, tad tenka verstis su tuo, ką randu šaldytuve.
– Kokie patiekalai – jūsų silpnybė?
– Man viskas patinka. Galbūt daugiau valgome paukštienos, ypač kalakutienos. Mėgstu ir kiaulieną, bet perku tik liesą. Visi mano šeimos nariai mėgsta ir kinų virtuvę, nes joje naudojama daug įvairių daržovių.
– Ar Lietuvos parduotuvėse pasigendate kokių nors produktų?
– Jokių. Visko čia yra sočiai. Be to, mūsų parduotuvės – net geresnės nei amerikietiškos. Čia pasirinkimas didesnis. Kartais net nesuprantu, kam parduotuvėje reikia tokios gausybės įvairių kečupų – stovi prie lentynos ir nežinai, kokį išsirinkti. Amerikoje galbūt daugiau yra šaldytų produktų, ledų. Tačiau man tai nesvarbu.
– Labai skiriasi lietuvių ir amerikiečių valgymo įpročiai?
– Amerikiečiai labai prastai valgo. Jie vartoja labai daug greitojo maisto. Jis – skanus, bet nesveikas, nes jam naudojama daug konservantų. Amerikoje neretas vaizdelis, kai keturių metų vaikas sveria vos ne 100 kilogramų. Tačiau vaikų mitybos įpročius formuoja tėvai.
– Jūsų abu tėvai – medikai. Ar jie labai akcentavo sveiką mitybą?
– Savo meilę virtuvei paveldėjau iš mamos. Mano mama gamino sveikai ir kokybiškai. Tėvai turėjo pinigų, kad leistų sau pirkti gerą mėsą, šviežias daržoves.
– Kokios pagrindinės mitybos taisyklės galioja jūsų šeimoje?
– Bandau jas įvesti. Pati stengiuosi nevalgyti po šeštos valandos vakaro. Man tai sunkiai sekasi, nes mano vyras Vytenis tik aštuntą grįžta iš darbo. Tad dažnai vakarieniauju su juo. Mėgstame su draugais pasėdėti kavinėse. Juk prie tuščio stalo nesėdėsi – vėl kramsnoji alyvuogių ar sūrio. Stengiuosi valgyti daug daržovių. Mūsų namuose visuomet gausu salotų, pomidorų...
– Ar jūsų valgymo įpročiai Amerikoje ir Lietuvoje skiriasi?
– Kai atvažiavau į Lietuvą, svėriau 93 kg, o kai dalyvavau „Lietuvos dainų dešimtuke“, suliesėjau iki 67 kilogramų. Dabar vėl šiek tiek priaugau. Tačiau mano amžiuje gal ir nereikia stengtis būti kaip šakutei.
– Kaip jums pavyksta išlaikyti gerą formą?
– Bandau išvis nevalgyti. Specialiai nebadauju, bet, kai esi labai užsiėmusi, taip išeina savaime. Sakoma, kad žmogus turėtų valgyti mėsos tris kartus per savaitę ir ne didesnį kaip savo delno dydžio bei storio gabaliuką. Tai nėra daug – kokie trys šimtai gramų. Stengiuosi šito laikytis. Žvalumo man suteikia sportas. Tris kartus per savaitę stengiuosi nueiti į sporto klubą. Tačiau ne visada taip pavyksta. Kai tik užleidžiu, pradedu blogai jaustis. Tačiau vasarą daugiau vaikštau, važinėju dviračiu. Esu Žuvis, tad mėgstu vandenį. Maudžiausi 12 laipsnių temperatūros Baltijos jūroje.
– Kokios veiklos, be televizijos, dar turite?
– Esu labai socialus žmogus. Einu visur, kur mane kviečia. Kitąkart man užtenka ir penkių minučių apsispręsti. Per Jonines būsiu Nidoje, o liepos pradžioje porai savaičių važiuosiu į Prancūzijos Provansą. Kelionės man suteikia daug džiaugsmo.
– Išgarsėjote „Lietuvos dainų dešimtuke“. Ar ir šiandien dainuojate?
– Šiuo metu dainuoju „Eglės“ moterų ansamblyje. Į jį sunkiai patekau. Nenorėjo manęs priimti, nes sakė, kad metus padainuosiu ir išvažiuosiu, o jiems teks ieškoti naujo žmogaus... Tačiau po metų priėmė, ir dabar jau dešimt metų dainuoju. Dainuoti norėčiau dar daugiau. Svajoju apie klasikinį džiazą. Galbūt kada nors išsipildys ir ši mano svajonė. Žinau, kad iš to duonai neuždirbsiu, bet tai būtų mano sielos veikla.
– Į Lietuvą atsikraustėte 1998 metais. Ar per tiek laiko jums neatsibodo?
– Kol buvo mažos dukros, veiklos turėjau apsčiai ir apie nieką negalvojau. Dabar vyresnėlė Daina studijuoja civilinę inžineriją Amerikoje ir pas mus atvyksta tik vasarą, o jaunėlė Arija ieško studijų programos Europoje. Ji – meniškos sielos žmogus. Tad kai dukros užaugo, pajutau nostalgiją seniems jaunystės draugams. Man jų labai trūksta, o dažnai aplankyti negaliu. Lietuvoje turiu daug gerų draugų, bet su senais sieja visai kitokie ryšiai.