Šiais metais 50 jubiliejų atšventusi I. Balsytė DELFI pasakojo, kad kiekvienais metais jos dienotvarkę pakoreguoja kokios nors malonios permainos.
„Šiais metais sūnus pradėjo lankyti pirmą klasę. Tai, žinoma, šiek tiek pakeitė mano dienotvakrę. Tačiau ją kiekvienais metais pakoreguoja kokios nors naujovės, - prisipažino I. Balsytė. - Man įdomu stebėti, kaip mažam žmogui keičiasi gyvenimas. Džiaugiesi, kai artimas žmogus išgyvena įdomius, prasmingus ir malonius pojūčius.“
– Neseniai didžiosiose Lietuvos arenose buvo paminėtas Keistuolių teatro 25 metų jubiliejus. Ar per ketvirtį amžiaus jums nekilo minčių pakeisti teatrą, kaip tai dabar nusprendė padaryti aktorius Andrius Kaniava?
– Esu viena iš teatro įkūrėjų ir teatras tarsi dar vienas mano vaikas, tačiau buvo atėjusi diena, kai norėjosi šiek tiek atsitraukti nuo teatro veiklos, aš susiradau kitų savirealizacijos būdų. Šiandien tokia diena atėjo Andriui. Manau, normalu, kad mes ieškome savęs, keičiamės.
– Pastaraisiais metais keistuolių teatre jus galima pamatyti tik suaugusiesiems skirtuose spektakliuose. Ar nepasiilgote vaidybos vaikams?
– Vaidybos vaikams neskirčiau į atskirą elementą. Ką bedarytum teatre, vaidintum suaugusiems ar vaikams, tai vis tiek yra aktorystė. Jei spektaklius mažiesiems galima pavadinti dialogu su vaiku, tai aš jo nenutraukiau, tiesiog pakeičiau dialogo formą. Tai natūrali tąsa. Spektakliuose bendravimas su vaikais vienokia kalba, dabar bendraujame kitokia.
– Jūsų įkurtai muzikos mokyklėlei jau penkeri metai. Per tą laiką teko užauginti ne vieną vaikų kartą. Ar nesunku būna atsisveikinti su savo užaugintais mažaisiais mokinukais?
– Vaikų, kurie nuo trejų metų pradėjo lankyti mano mokyklėlę ir ją pabaigė, buvo jau septynios klasės. Aišku, labai gaila su jais atsisveikinti. Kaip bebūtų keista, visus vaikučius, kurie užaugo mano mokyklėlėje, aš labai gerai atsimenu. Tik jie kartais manęs neprisimena, nes būna per maži (juokiasi). Tačiau mano tikslas yra įskiepyti meilę muzikai, bent žingsneliu priartinti prie jos.
– Turbūt ne daug kas žino, kad jūsų gyvenime gausu ir altruistiškos edukacinės veiklos - vėl planuojate pamokas vaikų namuose, vedate muzikos terapijos užsiėmimus...
– Man labai smagu dirbti su vaikais. Padirbėjusi su studentais supratau, kad su jais būna sunkiau, nes jie daug ko negavo vaikystėje. Žmogui duoti sugebėjimai ugdomi iki devynerių metų. Visi gimstame su vienodu neuronų skaičiumi, linkę būti muzikalūs. Tačiau be muzikinės aplinkos tie gebėjimai nesivysto. Po to sakoma, kad „gimė be klausos“, ar „meška ant ausies užmynė“. Tiesiog tas žmogus neturėjo galimybių vaikystėje susidurti su meno pasauliu. Aš neturiu tikslo iš visų savo mokinių išauginti muzikantų. Tačiau kai jie susipažįsta su menu būdami maži, jie suvokia viską kitaip. Teatras mažiesiems taip pat turi būti kasdieniška švente, būtinybe, o ne prievole, kai kartą per metus mokytojai nuveja per prievartą pažiūrėti spektaklio.
Seniau juk žmonės dirbdami lauko darbus visada dainuodavo. O dabar kaip dažnai žmonės dainuoja? Nekalbu apie tuos kartus, kai užtraukia karaoke ar prisigėrę šventėje. Labai norėčiau, kad žmonės pamažu vėl grįžtų prie muzikavimo. Nereikia netgi tyrimų, kurie padėtų išsiaiškinti, dainuojantys ir muzikuojantys žmonės tampa geresni ir nuoširdesni. Jei vaiką nusivesi į Filharmoniją, galbūt iš karto tokio įspūdžio ir džiaugsmo iš jo nesulauksi. Galų gale, gal jis dar tikrai nepasirengęs eiti į Filharmoniją. Bet jei jis iš arti susipažins su styginiu instrumentu, fortepijonu, sužinos, iš ko padarytos gitaros stygos, jam bus įdomu paliesti, pačiupinėti, o vėliau ir išgirsti.
Reikia ieškoti, kaip kalbėti su vaiku apie vienus ir kitus dalykus. Per savo edukacines muzikines popietes, kurias organizuoju, bandau surasti būdus kaip sudominti muzika.
– Ar pati dažnai einate į teatrą kaip žiūrovė?
– Ne, vakarais dirbu, turiu pamokėles, vaidinu spektakliuose. Tai – didelė menininkų bėda. Nes dėl užimtų vakarų neturi galimybės nueiti pasižiūrėti vaidinančių kolegų. Studijų metais bėgiojau po teatrus, visus spektaklius peržiūrėjau ne po vieną ir ne po du kartus. Vėliau, kai laukiausi savo vaikų, taip pat vaikščiojau po teatrus, nes pati negalėjau vaidinti. Tačiau dabar jei atsiranda koks laisvas vakaras, jo labai reikia namuose, norisi praleisti laiką su vaikais, šeima.
– Teatre dažnai lankydavotės su savo savo atžalomis?
– Skirtingai. Mergaitės daugiau laiko praleido teatre, lyginant su sūnumi. Tačiau tuo metu, kai mano mergaitės buvo mažos, aš labai daug vaidinau vaikiškuose spektakliuose, todėl jos galėjo gyventi tame teatre. Kai Martynas buvo mažas, vaikiškuose spektakliuose aš jau nebevaidinau...
– Abu su vyru, aktoriumi Aurimu Meliešiumi esate Keistuolių teatro aktoriai. Poros, daug laiko kartu praleidžiančios darbe, stengiasi darbo į namus nebesinešti. Ar jūsų šeimoje taip pat galioja tokia taisyklė?
– Turime daug bendrų darbų, todėl kam juos daryti svetimoje vietoje, jei galima namuose. Man pačiai dažnai tenka dirbti prie kompiuterio, pavyzdžiui, dabar turiu sukurti skaidres. Geriau aš tai darysiu namuose nei sėdėdama teatre.
– Galbūt šį Keistuolių teatro sezoną žiūrovai scenoje turės galimybę išvysti jus dažniau?
Paskutinį spalio sekmadienį pradedu rengti muzikines edukacines popietes vaikams, kurios vyks kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį iki pat vasaros. Pasiruošimas popietėms taip pat atima daug laiko. Pradžioje maniau rengti popietes tik vaikams, bet pamačiau, kad jos labai patiko ir tėvams, tad nutariau įtraukti į užsiėmimus ir juos. Galima sakyti, kad tai savotiški šeimos muzikos pažinimo kursai.
