Juozas Zavaliauskas, buvęs „Estradinių melodijų“, „Nemuno žiburių“, „Nerijos“ ir „Vilniaus aidų“ konferansjė, labiausiai bijo, kad kitame gyvenime jau nebebus konferansjė. Tą kalbantis jo namuose Vilniaus Šeškinės mikrorajone jis pasako man labai rimtai.
O visos jo veiklos pradžia – tėvo malkinėje. Vaikų grupelė, kurią juokais vadindavo trupe ir kurią sudarė trys pusbroliai, susikviesdavo pulką vaikų, pripasakodavo jiems istorijų, už tai gaudavo kapeikų ir nusipirkdavo saldainių. Už tokius vaikiškus pasirodymus rinkdavo po tris kapeikas, mat jau tada suprato, kad iš įdomių pasakojimų galima uždirbti.
Juozukas nebuvo nei spaliukas, nei pionierius, net septynerius metus patarnavo bažnyčioje, todėl mokėjo lotyniškai. Nuo mažens jo atmintis puiki, niekada kalti tekstų nereikėjo, įsimindavo lyg savaime. Lankė tautinių šokių būrelį ir ne bet kokį – kartą jie laimėjo pirmąją vietą Respublikoje. Tada prasidėjo ir pirmosios gastrolės su gruzoviku po kaimus, o būdamas keturiolikos su tokia transporto priemone nusikratė net į Maskvą.
Sėdėjo visi ant specialiai pasiūtų šienikų – šienu prikimštų maišų.
Šokėjams ruošiantis kitam šokiui, Juozas žiūrovams pasakodavo anekdotus, mat būrelio vadovui atrodė, kad programa įdomesnė, jei kolektyvas ne tik šoka, bet smagina publiką pasakojimų intarpais.
Juozas labai norėjo būti aktoriumi, bet nesuprato, kaip juo tapti. Visgi vėliau sužinojo, kad tam reikia stoti mokytis į konservatoriją. Stojo į Irenos Vaišytės kursą, bet jo nepriėmė. Kitąkart pamėgino pakliūti į Vilniaus kultūros švietimo technikumą (paskui vadinosi Vilniaus kultūros mokykla, dabar – Vilniaus Tallat-Kelpšos konservatorija), kur kursą rinko aktorius, režisierius, dramaturgas Aleksandras Kernagis, dainininko Vytauto Kernagio tėvas.
Juozo vaidyba Kernagio nesužavėjo, bet jis visgi nusprendė jį priimti ir pažiūrėti, ar kas išeis iš to nevykusiai muštynes su oru demonstravusio vaikinuko. Juozas trejus metus mokėsi aktorinio meistriškumo ir režisūros – scenos judesio, grimo, visko, ko reikia scenos žmogui.
Diplominį spektaklį statė Tauragės liaudies teatre. Gavęs diplomą įsidarbino režisieriaus asistentu Lietuvos kino studijoje, kur režisierius R. Vabalas kaip tik statė filmą „Marš, marš, tra-ta-ta!“
1964 m. Lietuvoje vyko pirmasis ir vienintelis profesionalių estrados artistų konkursas, dalyvavo ir pasakojamojo žanro artistai: Raimondas Jovaiša tapo laureatu, o dvidešimtmetis J. Zavaliauskas – diplomantu.
Valstybinės filharmonijos vadovas užsiminė, kad toks žmogus jiems būtų reikalingas, tačiau Juozui atėjo laikas ruoštis į sovietinę kariuomenę.
Tarnauti teko dalinyje prie Maskvos. Lietuviai ir estai greitai suorganizavo ansamblį, chorą. Juozas kartu su vienu estu vaidino intermedijas, buvo konferansjė. Netrukus Juozo veikla buvo pastebėta, jį paskyrė klubo viršininku.
Įgavęs valdžios ir pasitikėjimo, jis pas netoliese gyvenančią senutę pasidėjo civilio rūbus, išeidavo iš dalinio, persirengdavo, sėsdavo į električką ir – į Maskvą. Ėjo į tuo metu populiarių Rusijos humoristų Arkadijaus Raikino, Genadijaus Chazanovo pasirodymus. Maskvos estrados teatras Juozui jau nebebuvo nežinoma žemė. Be to, ėjo ir į garsių Maskvos akademinio J. Vachtangovo ir Maskvos dailės akademinio teatro (rus. MCAT) spektaklius.
Tarnybos armijoje laikotarpiu viena televizijos režisierė kariniame dalinyje statė diplominį spektaklį „Moj biednyj Marat“ („Mano vargšas Maratas“), kuriame Juozas atliko pagrindinį Marato vaidmenį. Ji ruošė ir skaitovus konkursui. J. Zavaliauskas skaitė ištrauką iš Jevgenijaus Jevtušenkos poemos, kur skambėjo grėsmingi žodžiai „komunary niebudet rabamy“ („komunarai nebus vergai“). Lietuvis Juozas laimėjo pirmąją vietą, tapo Maskvos srities skaitovų konkurso laureatu ir dalyvavo baigiamajame koncerte, kuris vyko MCHATe. Programoje jo vardas kažkodėl buvo įrašytas – Džozef Zavaliauskas.
Nors Juozas įsivaizdavo, kad niekas nemato, kaip jis dingsta iš dalinio, visgi valdžia pastebėjo. Kai vieną dieną susiruošė bėgti žiūrėti Maskvoje gastroliavusių „Estradinių melodijų“, buvo nutvertas ir neišleistas. Žiūrėjo koncertą per televiziją ir net verkė iš apmaudo. Nuo tada skausmingai svajojo apie akimirką, kaip išeina į sceną ir praneša: „Jums dainuoja Nijolė Ščiukaitė.“
Grįžęs po tarnybos armijoje įsidarbino Valstybinėje filharmonijoje Vilniuje. Tuo metu joje veikė trys ansambliai „Vilniaus aidai“, „Estradinės melodijos“ ir „Nemuno žiburiai“. Konferansjė vietos, deja, juose buvo užimtos. Jais dirbo Raimondas Jovaiša, Algis Kuzmickas ir Emilis Gringauzas. J. Zavaliauską įdarbino administratoriumi.
Netrukus Filharmonija subūrė grupę, kurioje dainavo mažiau žinomi operos dainininkai, specialiai šiai grupei buvo nupirktas pianinas, o Juozas paskirtas koncertų vedėju. Grupė dažniausiai važinėdavo koncertuoti kolūkiečiams.
Kartą „Nemuno žiburių“ bigbendui koncertuojant Kauno sporto halėje, kauniečiai nušvilpė konferansjė E. Gringauzą už tai, kad jis pradėjo šnekėti rusiškai, nors mokėjo lietuviškai. Tada Filharmonijos vadovai staigiai į Kauną išsiuntė J. Zavaliauską, tad šiam vesti koncertus teko nepasirengus.
Netrukus „Estradinės melodijos“ važiavo gastrolių į Ukrainą, bet nuolatinis jų konferansjė R. Jovaiša kartu vykti negalėjo, ir ansamblio vadovas J. Tiškus pakvietė Juozą. Gastrolių jis išvyko mėnesiui, bet nuo tada su J. Tiškumi dirbo aštuonerius metus.
Koncerto vedėjas sovietmečiu būtinai privalėjo pasisveikinti dviem kalbomis: labas vakaras – dobryj večer, dainuoja – pojot. Visur, kiekviename mieste, miestelyje ar kolūkyje, tik ne Kaune (jau žinome, kuo tai baigėsi kolegai E. Gringauzui). Paskui Juozas trumpai, bet nuotaikingai pristatydavo kiekvieną dainininką, reikėdavo paminėti ir kompozitorius, pasakyti, kas parašė žodžius.
Būdavo ir tikrų iššūkių. Kartą atvažiavo Vakarų Berlyno bigbendas. Koncertą vesti irgi paskyrė Juozui. Atėjo į repeticiją – angliškai nemoka, vokiškai – irgi ne. Norint susikalbėti su grupe, teko griebtis ženklų, judesių.
VDR (Vokietijos Demokratinėje Respublikoje) teko koncertuoti rusų kariams, bet keli koncertai buvo skirti ir vokiečiams. Juozui teko išmokti tekstus vokiškai. Ką jis darė? Tekstus jam išvertė, įrašė į magnetofoną, ir Juozas kalte iškalė žodžius. Vienas koncertas vyko tikrame vokiškame pabe – iki tol niekada neteko koncertuoti tokioje vietoje. Vokiečiai maukia alų, lietuvių ansamblis groja, o Juozas kalba atmintinai išmoktą tekstą.
Per pertrauką žiūrovai ėmė jį kalbinti ir negalėjo patikėti, kad šis visai nesupranta vokiškai. Tekstų ir lietuviškai, ir kitomis kalbomis niekada nepamiršdavo, tiesa, kartą, užsižiūrėjęs į gražias moteris, nes visą gyvenimą labai mėgo ledus, vyną ir moteris, pamiršo, ką toliau sakyti. Gražių panų per gastroles neatsigindavo, todėl ir pirmoji santuoka neišlaikė šio išbandymo.
Rengdavosi konferansjė kostiumais, siūtais Vilniaus modelių namuose, pasigrimuodavo pats, darydavo tai profesionaliai ir net vokiečiai maloniai nustebo pamatę jauną ir madingai vilkintį vedantįjį.
J. Zavaliauskas buvo ne tik linksmas, bet ir labai energingas. Kartą prieš vieną koncertą vokiečių grupei susistačius scenoje instrumentus tapo gana ankšta. Pristatydamas ansamblio vadovą jis energingai mostelėjo rankomis ir... pultai nuvirto. Muzikantai turi pradėti groti, o pultai nuversti, bet visi juokėsi, tad nuotaika nesubjuro.
Kitą kartą panašiai nutiko Maskvos kremliaus Suvažiavimų rūmuose. J. Tiškus iš jugoslavų buvo nusipirkęs naujieną – joniką. Jaunasis vedėjas pranešdamas vėl kad mostelės – jonika ir griuvo. O kartą, pristatęs dainininką ne perdavė jam laidinį mikrofoną, o sugalvojo mesti. Aišku, atlikėjas, nesitikėjęs tokio pokyčio, mikrofono nepagavo.
Lietuvoje buvo rašytojų humoristų, bet jų tekstai netiko scenai, todėl teko kopijuoti ir plagijuoti Rusijos scenos humoristus. Lietuvoje konferansjė, scenos artisto, koncerto vedėjo, meno nebuvo kur mokytis. Juozas skrisdavo į Maskvą, apsigyvendavo Lietuvos ambasados viešbutyje ir stengdavosi pamatyti kuo daugiau humoristų pasirodymų, mokytis iš jų. Susipažino su Maskvos Estrados teatro literatūrinės dalies vedėja, kuri ne visai legaliai Juozui parūpindavo tokių tekstų, kurių klausydami žiūrovai leipdavo iš juoko.
Visgi geriausius humoristinius tekstus kūrė ne rusai, o žydai (90 proc.). Maskvos Estrados teatro kavinėje Juozas susipažino su Jevgenijumi Petrosianu. Du kartus lankėsi pas jį namuose. Garsusis komikas mielai pasidalijo tekstais iš savo repertuaro.
J. Zavaliauskas susipažino ir su tuomet garsia humoriste Klara Novikova, kuri buvo surengusi pasirodymą Vilniuje. Pagal sumanymą ją reikėjo pasitikti su karieta. Juozas tą ir padarė, sėdėdami karietoje juodu nudardėjo į „Draugystės“ viešbutį. Be to, jis susipažino ne tik su atlikėjais, bet ir su tekstų autoriais.
Atlikėjai dažniausiai patys nerašė tekstų, skaitydavo kitų sukurtus. Tekstai kainavo neįsivaizduojamus tais laikais pinigus, Juozas prisimena, kad už penkių minučių tekstą iš jo paprašė pustrečio tūkstančio dolerių. Rusijoje gal ir verta būdavo mokėti tokias sumas, bet Lietuvoje tokia investicija niekaip nebūtų atsipirkusi. Ką daryti, kaip gauti tekstų? Diktofonas buvo retenybė, bet aktorius Gintautas Ūzas, aktorės Vaivos Mainelytės pirmasis vyras, turėjo juostinį diktofoną. Nors ir labai nenoromis, bet paskolino jį.
Juozas laimingas išskrido į Maskvą ir slapčia įrašinėjo humoristų monologus. Dėl triukšmo, juoko daug teksto nesigirdėdavo, bet turėdamas gerą atmintį Juozas daug ką ir pats įsidėmėdavo. Dar veždavosi į Maskvą lietuviškų lašinių, skilandžių, kumpio – jie irgi padėdavo gauti gerų tekstų. Pinigų mokėti nė karto neteko, puikiai veikė mainai „lietuviškas maistas – rusiškas tekstas“.
Grįžęs išversdavo humoreskas į lietuvių kalbą. Jas patikrindavo ir tinkamai lietuviškai paredaguodavo Filharmonijos literatūrinės dalies vedėja, režisierius. Kalbininkai taisyklingai sukirčiuodavo. Naują ansamblio programą visada peržiūrėdavo ir vertindavo komisija – meno taryba, o kartu būdavo įvertinami ir konferansjė tekstai.
Peržiūrose dalyvaudavo ir saugumo darbuotojai. Kartais kai kuriuos sakinius iš teksto tekdavo išmesti. Sykį teko teisintis, atrodo, dėl visai nekaltos temos apie mėsą ir kiaušinius, tačiau humoreska buvo išversta iš rusų kalbos, Maskvoje niekam neužkliuvo.
J. Zavaliauskas parodė Lietuvos kultūros ministrui originalią knygą su tuo tekstu ir tą kartą viskas nurimo. Ministras ir pats buvo koncerte, girdėjo tekstą ir jam neužkliuvo, bet vėliau kažkas parašė skundą – buvo madinga įskųsti saugumui, norint įsiteikti ar pakenkti atlikėjui.
Konferansjė žinojo, kokių temų negalima liesti, vengė politikuoti, kritikuoti partinius veikėjus, santvarką. Problemų nekeldavo neutralios temos – vyro ir žmonos santykiai, uošvių ir anytų ydos. Vėlesniame socializme, Michailo Gorbačiovo laikais, konferansjė jau išdrįsdavo užsiminti ir šį tą daugiau apie santvarką, jos blogybes.
Gastrolių J. Zavaliausko gyvenime buvo labai daug. Išvažinėjo visą Sąjungą: Kaukazą, Vidurinę Aziją, nebuvo tik Užpoliarėje. Prisimindamas pirmąsias gastroles į Luhanską Ukrainoje, vadina jas „kinkato drebato“, mat labai jaudindavosi prieš koncertus. Prieš kiekvieną koncertą labai jaudindavosi. Juozas įsitikinęs – tas, kuris nesijaudina, yra ne artistas, tik amatininkas.
Net keturis kartus lankėsi Tolimuosiuose Rytuose: Vladivostoke, Sachaline, Kamčiatkos Petropavlovske, Magadane. Tenykščiams gyventojams lietuviai atrodydavo tikrų tikriausi užsieniečiai ar lyg ateiviai, nusileidę iš kitos planetos – ilgaplaukiai, kai kurie barzdoti, įspūdingais drabužiais, o Juozas kalbėdamas dar specialiai paryškindavo akcentą.
Voroneže liepė ilgaplaukiams nusikirpti, antraip neleisią koncertuoti, bet atlikėjai nepakluso. Už koncerto programą ir atlikimą irgi sulaukė kritikos: „Kapustnik sorganizovali“ („balaganą padarėte).
Į Vidurinę Aziją skrido rugsėjį: Maskvoje buvo 14 laipsnių šilumos, o lėktuvui nusileidus Ašchabade +37 °C – oras net raudonas nuo karščio. Žmonės gatvėse vilki nacionaliais drabužiais, plaukai tradiciškai supinti į daug kasyčių. Keliaudavo traukiniais po kelias paras, skrisdavo lėktuvais, mažais lėktuvėliais kukurūznikais, nes kai kurias vietoves būdavo galima pasiekti tik lėktuvu – nebuvo kelių.
Viena iš tokių – miestas Altajaus krašte Bijskas. Į jį skrido dviem kukurūznikais – viename atlikėjai, kitame aparatūra. Lėktuvuose taip kratydavo, kad retas kuris išlaikydavo nesublogavęs, visi traukdavo maišelius.
Pinigų gastrolėse per daug nebūdavo, dienpinigiai maži, tekdavo taupyti. Kartą viešbučio kambaryje dainininkė kipetylnike virė sriubą. Juozas apie tai sužinojo, pakeitęs balsą paskambino į dainininkės kambarį ir ėmė rusiškai bartis, neva skambina administratorė, liepė tuojau pat baigti virti sriubą. Dainininkė išsigandusi išpylė viralą, bet jos vyras suprato, kieno tai darbas, ir išbarė Juozą, mat per jį liko alkanas.
Pagrindinis to meto įspūdis – nuolat ant ratų, nuolat be pinigų, nuolat lydėjo kontrastai. Viešbučiuose neretai tekdavo gyventi su tarakonais, bet už tai Maskvoje visada apsistodavo geriausiame tuo metu Sąjungoje viešbutyje „Rossija“. Žmonės apstulbdavo pamatę, kad estrados garsenybės valgo paprasčiausiose valgyklose, perka pigiausią dešrą.
Nuolatinės algos konferansjė negaudavo, būdavo mokama už koncertus. Iš pradžių už vieną koncertą Juozui mokėdavo 8 rublius, vėliau 11, 14, o galiausiai jau ir 16 rublių. Įsibėgėjus karjerai koncertų būdavo surengiama po 30–40 per mėnesį, tad palyginti su vidutine to meto eilinių žmonių alga, atlygis būdavo nemenkas.
J. Zavaliauskui teko tapti istorinio įvykio liudininku. Kaune 1972 m. susidegino Romas Kalanta. „Estradinės melodijos“ kaip tik viešėjo mieste, ir Juozas išėjo į Laisvės alėją pažiūrėt, kas vyksta gatvėse po tragedijos, juk protestuotojai daužė parduotuvių, kavinių vitrinų langus, nukentėjo ir garsioji „Tulpė“.
Staiga jį einantį du vyrukai sugriebia už rankų ir tempia į tarpuvartę – tuomet saugumiečiai gaudė ilgaplaukius vaikinus ir prievarta kirpo plaukus. Kirpo visiems iš eilės, net kompozitoriui Giedriui Kuprevičiui. Laimė, pro šalį ėjusi kaunietė parodė Juozui, kaip pabėgti iš tarpuvartės.
Atsiradimas ne vietoje ir ne laiku jo profesinei karjerai nepakenkė. Svajonės pildėsi. Konferansjė Juozas Zavaliauskas tapo visų naujametinių koncertų, kasmetinių koncertų „Pavasario ritmai“, „Rudens paradas“ vedėju. Dirbo „Nemuno žiburiuose“, tačiau jo troško ir populiarioji „Nerija“.
Ansamblis pasiekė populiarumo apogėjų ir jam reikėjo geriausių. Neatsispyręs vadovo R. Bieliausko kvietimui, Juozas „Nerijoje“ dirbo šešerius metus. Juozas labiausiai susidraugavo su Stasiu Povilaičiu. Šis buvo pravardžiuojamas Palivaika, o Juozą kolegos vadino Zavalu.
Nerijiečiai ne tik dainavo, ansamblio muzikantai judėdavo, žygiuodavo. Mintis koncertą pagyvinti vaidinimu gimė dainininkui Vytautui Kernagiui, kuris tuo metu dirbo Filharmonijoje režisieriumi. Tad jie sukūrė vaidinimą „Palangos Juzė“.
Juozas specialiai „Palangos Juzei“ įrašinėjo triukšmus – lėktuvų variklių riaumojimą, arklių kanopų kaukšėjimą. Be to, konferansjė kartu su muzikantu Stasiu Rezgevičiumi vaidindavo intermedijas, juokus scenoje krėsdavo ir du ansamblio trombonininkai.
„Nerija“ buvo didžioji R. Bieliausko meilė, todėl ir tokia sėkminga. Jis net dukrą pavadino Nerija. O laisvalaikiu R. Bieliauskas buvo aistringas žvejys, net sunkiai sirgdamas (sirgo skrandžio vėžiu) važiuodavo žvejoti. Per vieną iš paskutiniųjų žvejybų pagavo gal aštuoniolika lydekų. Kai Romualdas nebegalėjo vadovauti ansambliui, vairą perėmė Stasys Čiapas.
Iš „Nerijos“ J. Zavaliauskas perėjo dirbti į „Vilniaus aidus“, kur dirbo ir jo žmona. Ilgainiui pradėjo rengti solines programas. Pats pasigamino ir savo humoro vakarų afišas. Filharmonijoje veikė skyrius dviprasmišku pavadinimu – operatyvinis skyrius. J. Zavaliauskas paprašė vieno skyriaus darbuotojo, kad slapta iškabintų afišas kolūkiuose. Sumanymas pasiteisino. Anšlagas!
Juozas ne tik pasakojo, bet ir pats grojo. Į Filharmoniją pradėjo plaukti pinigai už bilietus į Juozo vakarus, nuo tada Filharmonija į rajonus jį pradėjo siųsti oficialiai. Programa buvo neapsakomai populiari. Palangos vasaros estrados koncertų salėje 1500 vietų buvo išpirktos ir vos tilpo stovintieji. Daugybė žmonių sėdėjo lauke ant žolės prie estrados ir klausėsi J. Zavaliausko.
Filharmonijos vadovas puikiai suprato, kokia tai pinigų gysla: juk bilietai kainavo tiek pat, kiek į „Nerijos“ koncertą, bet ansamblyje 17 žmonių ir visiems reikia mokėti stavkes – priedus, o čia vienas Zavaliauskas tiek surenka.
Dabar, sulaukęs vyresnio amžiaus, Juozas džiaugiasi, kad neturi nei kaimo, nei sodybos, nes tai – papildomi rūpesčiai. Išprotėtų, jei kas savaitei uždarytų į sanatoriją. Pailsi žuvaudamas. Ir iki šiol dirba.
Legendinį humoristą Juozą Zavaliauską galima pasikviesti ir jis surengs humoro vakarą, nors daug kas jį įsivaizduoja esant tokį seną, kad prajuokinti galėtų nebent kutendamas. Paskambinusieji klausinėja, ar jis sunkiai vaikšto, ar gali užlipti į sceną, ar reikia lazdos. O Juozas pats vairuoja automobilį, ne tik juokina, bet dar ir šoka scenoje. Jis ne senas, tik brandesnio amžiaus...
Daugiau įsimintinų istorijų apie kadaise itin ryškiai švietusias lietuviškos muzikos žvaigždes skaitykite Ingos Liutkevičienės knygoje „Bravo estradai!“.
