Su sunkumais susidūrusi režisierė neslėpė apmaudo ir minčių, kurios užklupo pastarosiomis dienomis, o pilna istorija pasidalino socialiniame tinkle.
„Noriu pasidalinti savo dabartine situacija, kuri ir bus paprastas paaiškinimas, kodėl kviečiu visus skiepytis. Darbuojuosi prie milžiniškos apimties projekto – „The Offer“ – Los Andžele ir esame pačiame filmavimo įkarštyje. Tiksliau, buvome, kai prieš kelias dienas visą projektą... sustabdė ir uždarė! Dėl vieno žmogaus!!! Kuris susirgo COVID-19, nes nebuvo pasiskiepijęs... Jis savo teoriją turėjo, kad jo laisvė butu suvaržyta, jeigu jį kas verstų skiepytis... Kol kas projektas sustabdytas tik dviem savaitėm. Milijoniniai nuostoliai, virš 100 žmonių, buvę artimame kontakte, uždaryti karantine namuose, gaus tik COVID-19 draudimo minimumą, o daugeliui iš jų šitas darbas yra tiesioginis pragyvenimo šaltinis ir dėl to jie beveik visi iki vieno yra pasiskiepiję – tam, kad dirbtų. Aš nekalbu apie žvaigždes, kuriu uždarbiai milijoniniai, aš kalbu apie pastatymo komandą, kurie negali sau leisti būti gerose ligoninėse, jeigu susirgs ir gauti geriausią pagalbą...
Mes su Dexteriu testuojami kasdien, laukiame, ar mūsų „AstraZeneca“ vakcinos suveiks. Na, nes jeigu nesusirgsime, tai bus stebuklas. Dexteris buvo artimiausias kontaktas su sergančiuoju, dvi paras iš eilės po 12 valandų per dieną su tuo žmogumi kvėpavo nosis į nosį, taip pat kaip ir dar 4 aktoriai, o ir aš su juo, jeigu ne 12 valandų į dieną, tai po 4 tikrai... Taigi, sėdime ir laukiame kasdien, kad sužinotumėme – turim COVID-19 ar ne.
O kol laukiu, tai ir pora mano minčių ta tema gimė – skiepykitės – ir ne dėl savęs, bet dėl kitų – tai didžiausia parama ir pagalba kitiems, ką jūs galite padaryti... Mes kultūroje visi tokį darbą dirbame, kad mes nosimis arti su labai daugeliu žmonių susiduriame ir mes negalime kitaip – tai yra darbo specifika... O ir žiūrovai, atėję pas mus ar į kiną, ar į teatrą, operą, šokį, jie irgi arti vienas kito. Tai ir jie, jeigu nori, kad mes galėtume kurti, o jie galėtų ateiti ir tuo džiaugtis – tegu skiepijasi...
Ironija yra ir tai, kad su tuo, kuris dabar serga ir vienas sugebėjo užnulinti tokio mastelio projektą, praėjusį pirmadienį dar kalbėjau apie skiepus ir jis aiškino man savo teoriją, kodėl jis nesiskiepijo, o tą pirmadienį jis jau sirgo! Po kelių dienų jau iš lovos nepasikėlė!!! Ir vis dar nepasikelia... Svarbiausia – virš 100 žmonių su juo per tas dvi dienas buvo taip vadinamoje raudonoje zonoje ir potencialiai yra apkrėsti – jau žinome, kad keli susirgo...
Tai aš čia sau ir galvoju – kodėl, va, tas žmogus vienas gali imti ir sau leisti, va, tokį šaršalą sukelti? Kodėl jis gali kalbėti apie savo teises, o mes – ne? O kodėl niekas negalvoja, kad gal jis suvaržo ir mano laisvę bei norą laisvai dirbti? Ir tų visų 100 uždarytų žmonių... Manau, kad kultūros srityje mes turime turėti laisvę atėję į darbą būti garantuoti, kad šalia mūsų nebus tų, kas gali kelti didesnę riziką. Aišku, niekas neapsaugotas, visko neeliminuosi, bet... Čia ne laisvės varžymas, čia elementarus gyvenimas ir darbas komandoje – čia ne skiepijimas prievarta, čia galvojimas apie kitus.... Mes taip turim žiūrėti į šitą situaciją... Mums su Dexteriu gal ir nieko nebus, nors bus totalus wow, jeigu praslysim abu nesusirgę – tuomet „AstraZeneca“ vakcinoms reik tikrai Nobelio premiją duoti, nes kvėpuoti nosis į nosį dvi paras po 12 valandų su COVID-19 ligoniu ir nesusirgti yra stipru... Na, o jeigu susirgsim – tai man tuomet kyla klausimas, kodėl vien tik dėl to, kad tas aktorius nenorėjo skiepytis, kodėl Dexteris ir aš turėtumėm badziotis po infekcines Amerikos ligonines ir t.t.
Taigi, kiekvienam savo... Bet labai kviečiu kokiame pasaulio krašte bebūtume, kokius darbus bedirbtume – skiepykimės – situacija dabar tokia, kad mes turime būti visuomenės dalimi ir turime prisidėti, kad šitas košmaras greičiau baigtųsi, kad pilnai galėtume grįžti į kūrybinius darbus – mes visi turime rasti būdus, kaip prisitaikyti, kaip būti komandos dalimi...
Plius, visada yra laisvė nedirbti – bet tuomet jau, matyt, tas vienas žmogus turėtų ja pasinaudoti, o ne 100 kitu“, – rašė D. Ibelhauptaitė.
