„Anksčiau galvojau, kad vestuvinę suknelę vilkėsiu tik per savo vestuves ir net ne tik nedemonstruodavau ant podiumo, bet ir nesivilkdavau per fotosesijas. Bet laikui bėgant šis požiūris pasikeitė. Yra velniškai gražių suknelių, tad kodėl gi jomis nepasipuošus, – šyptelėjo Solveiga. – Juk vienoms moterims tokia galimybė turbūt būna tik vienintelė gyvenime, o aš galiu nors ir šimtą kartų fotografuotis vestuvių katalogui. Arba štai kaip ir netrukus – pristatyti gražią suknelę ant podimo ir jaustis nuostabiai.“
Modeliu dirbanti S. Mykolaitytė skaičiuoja, kad pasiruošimas žengimu podiumu trunka net kelias valandas, nors pats procesas – vos kelias minutes. „Eini tiesiu žingsniu iškelta galva į priekį keliasdešimt metrų ir meldiesi, kad tik suknia, kuri velkasi žeme ir yra įsipynusi tarp tavo kojų, neįstrigų į tavo aukštakulnio kulną ir apsisukusi grįžti atgal“, – žengimą posiumu su šypsena veide apibūdino Solveiga.
Tiesa, apie būsimą suknelę savo vestuvėms Solveiga tikino dar nė negalvojusi: „Labai priklauso nuo vietos, pasirinktos vestuvėms, nuo lokacijos. Gal tai bus kokia egzotiška sala, tad ir drabužis būtų ieškomas pagal tai“.
Detales apie asmeninį gyvenimą nutylinti S. Mykolaitytė pasakojo ir negalvojusi: nuomotųsi ar siūtųsi suknelę pagal specialų užsakymą. „Niekada apie tai nemąsčiau, nors skolintis ar nuomotis turbūt nenorėčiau, norėčiau suknelės, skirtos tik man, – kalbėjo modelis. – Tikiu, jog drabužiai perduoda energiją, nenorėčiau vilktis jau kitos nuotakos vilkėta suknele.“
Ir nors, anot Solveigos, vaikystėje ji nebuvo viena tų mergaičių, kurios svajodavo užaugusios tapti princesėmis, ji nusijuokė, kad tapusi modeliu įkūnijo daug daugiau savo turėtų ir neturėtų svajonių: „Šis darbas man suteikia galimybę įkūnyti labai daug įdomių personažų: taip pat ir užsidėti karūną bei pabūti princese“.
