Algimanto Puipos režisuotas filmas „Edeno sodas“ buvo vienas paskutiniųjų, kuriame nusifilmavo G. Balandytė. Žinomas režisierius prisimena akimirką, kai pirmą kartą pamatė aktorę.
„Su Gražina susidūriau dar būdamas moksleivis – mokydamasis aštuntoje ar devintoje klasėje. Buvau kino mėgėjas, tad mane giminės per pažįstamus išleido į paviljoną, kur vyko „Laiptų į dangų“ filmavimas. Sėdėjau kampe ir stebėjau. Ten buvo ir G. Balandytė, supratau, kad ji – kino žvaigždė“, – atsiminimais apie legendinę aktorę dalijosi A. Puipa.
Kitą kartą su G. Balandyte Algimantas susidūrė praėjus daugeliui metų.
„Turėjau įsivedęs į telefoną Gražinos numerį. Jis buvo šalia kitos aktorės, Gražinos Baikštytės telefono numerio. Tad skambinant Baikštytei atsiliepdavo Balandytė, – prisimena A. Puipa. – Tada pasijuokdavome.“
Po kiek laiko garsus režisierius pakvietė G. Balandytę suvaidinti savo režisuotame filme „Edeno sodas“. Algimantas sako, kad tuo metu aktorė į sceną jau žengdavo gerokai rečiau.
„Ji jau būdavo namuose, taip pat nemažai laiko su draugėmis praleisdavo Palangoje, – Delfi sako Algimantas. – Tos kelios dienos filmavimo buvo labai šiltos. Ji suprato, kad tai – nedidelis vaidmuo, tačiau buvo jai artimas. Pamenu, ji buvo su labai gražiu peruku. Tačiau filmuojant vieną sceną paprašiau peruką nusiimti.“
Algimantas pasakoja, kad tuomet nepamatė nieko bauginančio, – po peruku slypintys plaukai buvo gana ilgi ir, pasak režisieriaus, nenusileidžiantys peruko grožiui.
„Tačiau iš jos pusės tas žingsnis buvo drąsus, o mes nufilmavome labai gražią ir jautrią sceną, – pasakoja A. Puipa. – Vėliau skambindavau jai per gimimo dieną, ji dėkodavo. Tad pirmasis mūsų susitikimas buvo tada, kai buvau vaikas, o paskutinysis – filmavimo aikštelėje.“
Bendravardė aktorė Gražina Baikštytė apie skaudžią netektį sužinojo viešėdama Latvijoje. Moteris neslepia, kad perskaičius liūdną žinią jai suspaudė širdį. Nepaisant to, G. Balandytę pašnekovė prisimena su šypsena.
„Ką tik perskaičiau šią žinią. Labai liūdna. Tiesą sakant, paskutiniais metais mes bendravome kiek mažiau. Žinau, kad ji sunkiai sirgo. Kaip tik neseniai pagalvojau, kad štai, artėja jos gimtadienis, reiktų paskambinti, bet, deja, to nepadariau. O dabar va, kokia žinia“, – apmaudo neslėpė G. Baikštytė.
„Anksčiau mes dažniau palaikėme ryšį. Tiesa, nedrįsčiau teigti, kad buvome labai artimos, bet, aišku, bendravome. Tas ryšys niekur nedingo. Esu atostogavusi pas ją Palangoje ne kartą ir šiaip susiskambindavome be jokios priežasties, tiesiog viena kitą prisiminusios. Tai buvo geniali aktorė ir labai šiltas žmogus“, – pridūrė ji.
G. Balandytę daugelis atsimena ne tik kaip gražią, bet ir profesionalaus meistriškumo aktorę. Šiuos žodžius antrina ir G. Baikštytė.
„Labiausiai man patiko jos humoro jausmas. Ji turėjo puikų charakterį, į viską žiūrėjo per linksmumo prizmę. Apskritai buvo įdomu su ja bendrauti. Anksčiau, kai vykdavo „Kino dienos“, drauge važinėdavome po Lietuvą. Buvo susibūręs toks mergaitiškas kolektyvas: G. Balandytė, Vaiva Mainelytė ir aš. Mes leisdavome laiką kartu ir mums būdavo be galo smagu. Nereikėjo net vyriškos kompanijos. Po visų renginių pasidarydavome dar mini spektaklių sau. Ji buvo labai žaisminga moteris“, – prisimena pašnekovė.
Pirmieji G. Baikštytės susitikimai su legendine aktore įvyko dar tada, kai ji tik pradėjo savo aktorystės kelią.
„Tai įvyko labai seniai. Tuo metu dar nebuvau aktorė, bet mane kviesdavo filmuotis iki karjeros piko. Atsimenu, kartą pakvietė į Taliną, Estijos kino studiją, kur važiavau aš, G. Balandytė ir Vytautas Tomkus. Buvome trys lietuviai. Dabar neatsimenu, koks tai buvo filmas, bet filmuotis priėmė tik V. Tomkų, o mūsų su Gražina – ne. Tačiau tai nebuvo esmė. Esmė buvo tai, kad tuomet pirmą kartą ją pamačiau. Susitikome oro uoste ir kartu skridome lėktuvu iš Vilniaus į Taliną. Aš ją, kaip aktorę, jau žinojau, man buvo be galo didžiulė garbė būti šalia tokio žmogaus, labai žavėjausi ja. Man ji buvo nepaprasto grožio aktorė. Buvau tikrai susijaudinusi, nes galėjau šalia jos pabūti“, – Delfi pasakojo ji.
„Labai šiltai bendraudavome. Ateidavau aš pas ją į teatrą. Kartą, prieš mūsų glaudesnę pažintį, atėjau tiesiog su ja pasimatyti. Pasiprašiau budinčio durininko, kad mane priimtų, nes norėjau pamatyti aktorę G. Balandytę. Gražina vėliau pasakodavo šią istoriją su šypsena. Klausdavo, ar prisimenu, kaip atėjau pas ją. Tuomet buvau dar visai mergaitė, su kasomis, mokykline uniforma. Nežinau, iš kur tiek drąsos turėjau. Bet taip susipažinome artimiau. Ji man jau seniai buvo ypatinga, o vėliau mus suvedė pats likimas“, – pridūrė aktorė.
Klaipėdos jaunimo teatro vadovas ir režisierius Valentinas Masalskis, ilgus metus kartu su G. Balandyte dirbęs Kauno dramos teatre, aktorę sako buvus kompanijos siela, visuomet su šypsena.
„Su ja labai ilgą laiką dirbau Kauno dramos teatre. Mano pirmieji žingsniai buvo ten, tai Gražina man tokia yra – ne tik man, bet ir visiems turbūt buvo – teatro nuotykis, teatro pokštas, teatro širdis, teatro linksmybė, teatro netikėtumas, teatro staigmena“, – BNS sakė V. Masalskis.
„Tai buvo šypsena, kompanijos žmogus – visos premjeros pasibaigdavo dažniausiai jos namuose“, – pridūrė jis.
Jo teigimu, aktorė G. Balandytė scenoje buvo ypač paslanki, žaisminga, imli.
„Būtent tokią aš ją prisimenu, ir tai yra mums didžiulė netektis, bet mes visi po truputį išeiname, tai turbūt natūralu“, – tvirtino teatro režisierius.
V. Masalskis taip pat pažymėjo, kad su aktore visuomet buvo galima kalbėtis apie rimtas profesines problemas, be kita ko, išskyrė ir kelis jos labiausiai įsiminusius vaidmenis.
„Biografija: vaidinimas“ – jos vaidmuo buvo didžiulis (...) Man jos ir kine darbai patiko – labai grakšti, labai fotogeniška ji buvo“, – kolegę prisiminė V. Masalskis.
Režisierius Aidas Giniotis išskiria G. Balandytę kaip ypatingo reiklumo sau pačiai, aristokratiško humoro jausmo aktorę.
„Labiausiai norėčiau išskirti jos aristokratinį humoro jausmą – labai subtilų, labai aštrų. Bendraudama su pasauliu ji turėjo tai, ką mes vadindavom mėlynojo kraujo lygiu. Kai kartu repetuodavom, prie jos visada reikėdavo pasitempti, turėdavai truputėlį sureguliuoti savo kalbą ir mintis, kad jos būtų tauresnės, tikslesnės“, – BNS sakė režisierius Aidas Giniotis.
Prisimindamas G. Balandytę režisierius taip pat minėjo jos išskirtinį teisingumo jausmą, ypatybę lengvai pastebėti netikrumą.
„Ji buvo kaip lakmuso popierėlis – ar nėra falšo, nėra neteisybės. Ji turėjo labai gerą teisybės pojūtį; jei tik kas ne taip, viena akim žiūrėdamas į Gražiną galėjai suprast, kad reikia dar pasistengt, padirbėt su sprendimais“, – kalbėjo A. Giniotis.
Režisierius Raimundas Banionis, kurio režisuotuose filmuose „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ ir „Mano mažytė žmona“ vaidino G. Balandytė, aktorę prisimena kaip artistišką, šiltą ir nuoširdžią asmenybę.
„Artistė labai gera, be abejo, labai gera, tai jau nekvestionuojama. Rami, gili, graži ir aistringa. Čia – ne pagyrimai, čia konstatavimas fakto, kad buvo tikrai neeilinė asmenybė mūsų teatro ir kino pasaulyje“, – BNS sakė R. Banionis.
„Visada labai artistiška, labai miela, labai geras, šiltas ir nuoširdus žmogus buvo. Neatsakydavo niekada, su didžiausiu noru ir pagalba net ir nedidelius vaidmenis sutikdavo atlikti“, – teigė režisierius.
Apie išskirtinį aktorės humoro jausmą kalbėjo ir teatro režisierius Gintaras Varnas, jis Gražiną Balandytę atsimena kaip itin charizmatišką ir šmaikščią asmenybę.
„Gražina buvo, jei taip trumpai, visko siela. Teatro, spektaklio, baliuko, ji visada buvo visko centras. Tryško entuziazmu, visada su puikiu humoro jausmu, labai šmaikšti – bet kokioje situacijoje surasdavo frazę, kad situacija taptų juokinga“, – BNS sakė jis.
„Ji tikrai buvo žavinga savo charakteriu, savo charizma. Visada besišypsanti, kad ir kas ten būtų. Net ir po insulto ji vis tiek šypsodavosi, vis tiek juokaudavo. Ji tokia nenustygstanti, nenuorama, padauža gal net“, – sakė G. Varnas.
Kino ir teatro aktorė G. Balandytė po ligos mirė pirmadienį, jai buvo 83 metai.
