– TV kameros žvilgsnį pirmą kartą patyrėte, atrodo, 2001-aisiais, kai su pranciškonų kunigu broliu Astijumi, kurdami Lietuvos TV laidą „Atverk duris“, lankėte gyventojų namus. Ar jau tuo metu svajojote įsitvirtinti TV ekrane?
– Pasakysiu atvirai. Jei kas nors tuo metu būtų pasakęs, kad teks vesti laidas ir turėsiu malonumo dirbti įvairiuose projektuose, tikrai nė už ką nebūčiau patikėjęs. Žvelgiant iš ankstyvos jaunystės perspektyvų, tai pranoko mano lūkesčius ir svajones. Mano darbams prieš kameras didžiausią įtaką turėjo pasirengimas dirbant už kadro dokumentinės realybės laidose: jūsų minimoje laidoje „Atverk duris“, „Farai“, „Mažieji stebuklai“...
Tiesą sakant, aistra televizijai mane užkrėtė prodiuseris Justinas Milušauskas. Laikau jį savo mokytoju ir įkvėpėju. Būtent jis man atskleidė televizijos žavesį ir kūrybinę aistrą. Man nėra labai didelio skirtumo, ką konkrečiai daryti kuriant televizijos produkciją – svarbu, jog tai būtų kokybiška ir kūrybinga. Gera, kai junti, kad gali save realizuoti. Tik tuomet tie darbai būna išties sėkmingi.
– Po keliolikos televizijoje ir šalia jos praleistų metų tikriausiai galite pasakyti, kuo darbas TV ekrane yra žavus ir kuo – atgrasus?
– Medalis visuomet turi dvi puses. Santykis su auditorija turi žavesio. Tai savitas flirtas. Ne kiekvienam pasitaiko tokia galimybė, todėl į tai negalėčiau numoti ranka kaip į nereikšmingą dalyką. Man tai gana svarbu, vertinu žiūrovų simpatijas ir televizijos profesionalų pasitikėjimą. Tai įkvepia ir stiprina. Žinoma, tas gyvenimo „paskolinimas“ gerokai išbalansuoja. Žinomumas visuomet turi savo kainą, ir tai tikrai ne vien tariamos privilegijos ar simpatijos. Juk visos sėkmės ir nesėkmės yra tokios viešos...
– Po pertraukos vėl pasirodėte ekrane – tapote TV3 laidos „Gyvenimo kryžkelės“ vedėjas. Kokie jausmai jus sugrąžino į televiziją?
– Iš televizijos niekur nebuvau pasitraukęs nuo pat 2001-ųjų, kai į ją atėjau. Keitėsi mano atsakomybė, tačiau šioje srityje veikiu gana nuosekliai ir ištikimai. Pastaruoju metu prodiusavau televizijos laidas ir renginius. Kalbant apie laidų vedėjo darbus, šioks toks virpuliukas yra vėl stovint prieš kameras.
Gal tai, kad man teko gana daug bendrauti su laidų herojais keliaujant po Lietuvą, o ne vien užsidarius televizijos studijoje skaityti tekstus, lėmė, jog manau turįs savitą auditorijos pajautą. Man niekuomet nesunku žvelgiant į kameros objektyvą suvokti, jog kalbu su gausia ir skirtinga auditorija. Ir tas pojūtis man labai patinka.
– O ar pats žinote, ką reiškia atsidurti gyvenimo kryžkelėje?
– Taip. Ir daugelis mano kryžkelių visuomenei yra žinomos. Tačiau man svarbu ne pačios kryžkelės, o pasirinkimas, kuriuo keliu geriausia pasukti. Dedu didžiules pastangas, kad žvelgiant atgal visi mano posūkiai pirmiausia man pačiam patiktų ir nesikirstų su mano paties sąžine. Tai man svarbu.
– Ar šiandien jau niekas jūsų nevadina gelbėtoju, bene labiausiai jus išgarsinusios TV3 laidos „TV pagalba“ herojumi?
– Neįtikėtina, bet vis dar pavadina! Kai prie kasos parduotuvėje iš kokio nors žmogaus išgirstu „Ar jūs ne iš „TV pagalbos“?“, mane kartais glumina, kartais prajuokina. Atrodo, jau tiek vandens nutekėjo...
– Kaip reaguodavote save matydamas TV ekrane?
– Iš pradžių visiems matyti save būna gana keista. Vėliau pripranti ir tai vertini tik profesionaliu aspektu, analizuodamas savo darbą.
– Ar kada nors pačiam yra tekę prašyti rimtos pagalbos?
– Esu iš tų, kuriam labiau patinka duoti, nei imti. Tačiau yra tekę ir man priimti kitų pagalbą. Tie momentai mane dvasiškai praturtino – tai tam tikras nuolankumas, kai turi pripažinti, jog esi tuo metu silpnas ir tau reikia kitų pagalbos. Man pasisekė – žmonės, kurie sunkiu metu padėjo, mokėjo išlaikyti abipusį orumą. Tai labai svarbu.
– Esate sakęs, kad „TV pagalba“, kuriai atidavėte daugiau kaip penkerius metus, jus smarkiai pakeitė. Kokios dar gyvenimo patirtys ir įvykiai jums buvo vertingiausios pamokos?
– Visa, prie ko prisilieti nuoširdžiai, tave pakeičia. Stengiuosi viską, ko imuosi, daryti iš visos širdies ir visomis išgalėmis. „TV pagalba“ davė labai daug. Pirmiausia – bendrumo su žmonėmis pojūtį. Tai didžiulis turtas, kurio jau niekas iš manęs neatims. Ir dabar važinėdamas po Lietuvą vis pagaunu, kad kažkaip keistai be žemėlapio susigaudau. Pažįstu daugumą net mažų miestelių. Visur jaučiuosi gana jaukiai, nes tos apylinkės – jau savos. Tačiau ne mažiau praturtino ir darbas su tuomečiu Lietuvos policijos generaliniu komisaru Vytautu Grigaravičiumi laidoje „Kriminaliniai tyrimai“. Tai buvo visiškai kitokia patirtis. Nepamirštamai smagi patirtis ir realybės šou „Lietuvos perlai. Šauniausios damos rinkimai“. Jį ir vedžiau, ir prodiusavau.
– Kaip jus pakeitė televizijos išaugintas populiarumas?
– Pripažinimas ir žmonių meilė padrąsina ir išlaisvina. Tai paliko gana ryškų pėdsaką. Tačiau paskui buvo nemažai ir kitų patirčių, toliau formavusių mano pasaulėjautą. Žinoma, populiarumas nė vienam, matyt, nepraeina be pašalinių padarinių, kai truputį apsvaigsta galva... Noriu tikėti, kad man tai – jau praeitis.
– Koks buvo svariausias argumentas, 2005-aisiais atvedęs jus prie minties įkurti kūrybos namus „Elitaz“? Atsibodo darbas televizijoje ar tikėjotės atrasti pelningą naujos veiklos nišą?..
– Kompaniją „Elitaz“ įkūrėme 2005 metų balandžio 19-ąją. Tai buvo renginių organizavimo įmonė, kuri ilgainiui išsivystė į įmonių grupę, apimančią renginių organizavimo, televizijos laidų prodiusavimo ir rinkodaros projektų vykdymo sritis. Kaip jau minėjau, man visada buvo įdomu kurti, inicijuoti, kitaip tariant – prodiusuoti. Tad televizinė patirtis tiek prieš kameras, tiek už kadro natūraliai lėmė šį verslą.
– Ar tai, kad kūrybinės bendrovės įkūrėju tapo populiarus televizijos veidas, buvo didelis pranašumas?
– Gal šioks toks. Tačiau manau, kad turėjome kur kas daugiau pranašumų nei vien populiarumas. Nestandartinis mąstymas, ambicingas kūrybiškumas ir didžiulis azartas, kurio, tikiuosi, ir dabar nestokojame. Tik dabar šią „puokštę“ jau galime papuošti ir gana solidžia patirtimi.
– Savo gyvenime esate išbandęs įvairios veiklos: ruošėtės tapti jėzuitu, studijavote Kunigų seminarijoje, tapote televizijos žvaigžde, paragavote politikos, ir štai jau aštuoneri metai, kai esate „Elitaz“ vadovo kėdėje. Ar šiandien galite sakyti, jog atradote tai, ko intensyviai ieškojote?
– Tai, ką dabar darau, mane žavi tuo, jog šias, iš pirmo žvilgsnio gana skirtingas, sritis prasmingai sujungia veikla, kuria užsiimu. Tai sudaro mano tapatumą. Labai vertinu visas šias patirtis ir vis dar iš jų semiuosi kūrybinių minčių bei idėjų. Kitas labai svarbus dalykas – žmonės, su kuriais dirbu, man labai patinka. Turiu stiprią, kūrybingą ir ištikimą komandą.
– Neseniai buvo pasklidusios kalbos, kad jūsų kūrybos namai bankrutuoja. Ar tokie dalykai jus labai glumina?
– Sunkumai, apie kuriuos kalbate, susiję su viena iš grupės įmonių. Tai neturi esminės įtakos visos grupės veiklai. Matyt, nesu vienintelis žmogus, versle patyręs išbandymų. Teko priimti nemažai ryžtingų sprendimų, kad padėtis būtų stabilizuota. Taigi daugumą problemų pavyko išspręsti.
– Kuo darbe vadovaujatės dažniau – jausmais ar protu?
– Kurdamas įsileidžiu jausmus. Priimdamas sprendimus stengiuosi daugiau klausyti proto. Tačiau turiu gana gerą nuojautą. Ji kartais taip pat turi įtakos mano sprendimams.
– Dėl kokių savo veiksmų gyvenime esate labiausiai pasigailėjęs ir, jeigu būtų įmanoma, atsuktumėte laiko ratą atgal?
– Stengiuosi negaišti laiko apgailestavimams. Žinoma, refleksija – sveikas ir naudingas dalykas. Tuo, beje, grįstas ir jėzuitiškas dvasingumas, padaręs man gana žymią įtaką. Manau, kad neverta baimintis klaidų. Svarbiausia – jas ištaisyti. Tad kažin ar galėčiau taip paprastai įvardyti, dėl ko norėčiau atsukti laikrodį atgal. Apskritai – nenorėčiau. Man patinka mano gyvenimo istorija. Tikiu, jog kiekvienam iš mūsų yra paruoštas įdomus gyvenimas. Todėl noriu gyventi toliau, smalsu, kas dar manęs laukia.
– Jūsų biografijoje yra dar ir toks intriguojantis faktas – Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje įgijote saksofonininko specialybę. Ar šiandien dažnai paimate į rankas šį instrumentą?
– Dabar šią estafetę perėmė mano brolis Rokas. Jis – puikus saksofonininkas. Neseniai baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, Petro Vyšniausko saksofono klasę. Šiuo metu studijuoja Olandijoje. Jis – profesionalus džiazo muzikantas. Didžiuojuosi, kad įkopė į šį muzikos olimpą. Man saksofonas – labai gražus, bet jau praėjęs etapas. Žinoma, muzikinis išsilavinimas labai praverčia kuriant muzikinius projektus. Tad tam tikra prasme niekada nenustojau muzikuoti, tik keitėsi muzikavimo būdai. Prodiusavimą galėčiau palyginti su dirigento darbu – jis gi taip pat jokiu instrumentu negroja.
– Kokie dalykai jums teikia didžiausią palaimą, džiaugsmą, paguodžia, kai būna labai sunku?
– Man gyvenime svarbiausia – žmonės. Tai mano šeima – mama, brolis, kiti artimieji. Turiu labai brangių draugų, kurių gal ir nesutinku kasdien, tačiau jų buvimas – man be galo svarbus. Kai būna sunku, visuomet sau sakau, kad tamsiausia būna prieš aušrą. Tai paguodžia. O šiaip labai mėgstu keliauti. Gaila, kad mažokai tam turiu laiko.
– Kitados rengėtės tapti dvasininku. Kokie šiandien yra jūsų santykiai su Dievu?
– Esu tikintis. Turiu savo santykį su Dievu. Ir tas santykis – mano. Mano tikėjimo namai – Katalikų Bažnyčia.
– Ar galite teigti, kad pasinėręs į aktyvią veiklą mažiausiai galvojote apie asmeninį gyvenimą?
– Taip, tai tiesa...
– Kas jums gamina valgyti, skalbia ir lygina drabužius, pataria stiliaus klausimais?
– Esu suaugęs ir gana savarankiškas žmogus. Manęs aptarnauti nereikia.
– Ar žinote, ką veiksite rytoj, kokiai veiklai, kokioms pagundoms atsiduosite po mėnesio, kitąmet?..
– Savaitės darbo planas – gana aiškus ir įtemptas. Turiu kalendorių ir jo gana griežtai laikausi. Kitaip būtų sunku atlikti visas savo pareigas. Manau, jog esu gana daug dirbantis žmogus. Pastebėjau, kad jau susiformavo ta kultūra, kai žmonės planuoja ir derina savo kalendorius. O laisvalaikio planas – kur kas silpnesnis ir gana chaotiškas. Tiesa, tikiuosi, kad ir šioje srityje pavyks įvesti tvarką.
– Ar vakarais lieka laiko bent akies krašteliu žvilgtelėti į televizorių?
– Televizorių žiūriu, man įdomu, kas vyksta. Tiesa, dabar daugiau naudojuosi interneto puslapiais. Taip patogiau. Man visada labai patiko diskusijų ir informacinės laidos. Naktimis žiūriu detektyvus. Tai mano didžiausia televizinė silpnybė.
Šiame žurnalo „Savaitė“ numeryje taip pat skaitykite:
· Šiaurės Korėjos kariuomenė – didžiulė, bet techniškai atsilikusi
· Viešasis transportas Vilniuje: vizijos ir realybė
· Nepatogumai dėl TV dažnių keitimo
· Našlių ir našlaičių pensijos
· Ką reikėtų žinoti renkantis vitaminus
· Patiekalai kepenų mėgėjams