„Lediniam“ chorui vadovaujanti Giulija net nedrįsta sakyti, kuri iš jų – ji ar jos dukra Monika – šiame projekte yra svarbesnė. „Mes viską darome kartu: diskutuojame, ginčijamės, kol pasiekiame norimą rezultatą“, – tvirtina Giulija ir priduria, jog žiūrovams ir klausytojams svarbu ne vien puikus choro pasirodymas, bet ir jo generolo įvaizdis bei populiarumas visuomenėje. Būtent šis faktorius turi reikšmingą įtaką renkant televizijos žiūrovų seikėjamus balsus.
Giulija neslepia, kad, įnikusi į nelengvą chorvedės darbą ir dėl to turėjusi laikinai apriboti savo koncertinę veiklą, iš to pasisems ir tam tikros naudos. „Mes niekur nedingome – mes ir vėl šviežios, ir gyvos! Džiugu, kad žiūrovai mūsų neužmiršo ir mus palaiko, o žurnalistai mumis vėl susidomėjo. Mes neturime teisės liūdėti – aukštai iškėlusios galvas privalome irtis į priekį“, – optimistiškai rėžė savo choro debiutu patenkinta dainininkė.
Su Giulija kalbėjomės, kai dar nebuvo žinomi praėjusio sekmadienio, vasario 12-osios, „Chorų karų“ rezultatai. „Manau, kad prieš lemiamą mūšį vienodai jaudinasi visi chorai. Ir visi vienodai pasiryžę nepasiduoti. Tačiau jeigu atsitiks taip, kad mes iškrisime, aš ir Monika tikrai neliūdėsime – mes kaip dainavome, taip ir dainuosime toliau. Tik kolektyvui būtų skaudu – juk jis dar tik žengia pirmuosius žingsnius“, – kalbėjo „Ledinio“ choro generolė.
Dainininkė sutinka, kad jos muziką mėgstantys klausytojai yra įpratę scenoje ją matyti su dukra. Išgirdusi klausimą, ar įsivaizduoja save vieną „Ledinio“ choro vadovės vietoje, egzotiškos išvaizdos moteris šypteli: „Įsivaizduoju save ir be dukros, tačiau su Monika aš geriau jaučiuosi. Ji – jauna, todėl gali įgyvendinti kai kuriuos mūsų sumanymus, kur reikia jauno balso ir jaunatviškos išvaizdos. Būna situacijų, kur aš negaliu tinkamai atsiskleisti, todėl toks pagalbininkas man labai reikalingas.“
Mintimis sugrįžusi į gyvenimo kasdienybę Giulija pridūrė, jog šiandien nėra taip, kad visur ji ir jos dukra būtų kartu, kaip kartais žmonės linkę manyti. „Buvo laikotarpis, kai dažname koncerte dainuodavo ir Monika – ir viena, ir duetu su manimi. Tačiau dabar taip būna rečiau, nebent kai užsakovai labai pageidauja. Aš labai saugau jos balsą. Monika šiuo metu Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje studijuoja klasikinį operinį dainavimą ir muzikos pedagogiką, vaidina Kauno muzikinio teatro spektakliuose“, – paaiškino bendrais pasirodymais su dukra garsėjusi dainininkė.
Dainingoji moteris prisipažino, jog niekada neskatino dukros žengti jos pramintais keliais. „Aš tikrai nerodžiau jokio ypatingo noro, kad mano dukra dainuotų. Tiesiog nuo pat mažumės ją dažnai vežiodavausi į savo koncertus. Galima sakyti, kad ji užaugo scenoje ir muzika ją pasirinko. Matyt, kitaip ir negalėjo būti“, – įsitikinusi Giulija.
Ilgai patarinėjusi savo dukrai dėl dainavimo, aiškinusi pramogų scenos subtilybes, šiandien tokių patarimų 24 metų Monikai Giulija jau nebežarsto. „Pagal išsilavinimą esu chorvedė ir teatro režisierė, o ji studijuoja operinį vokalą. Tad dainavimo paslapčių ji net žino daugiau negu aš. Tačiau ne vieną dešimtmetį koncertuodama esu sukaupusi daugiau tos emocinės patirties, kurią galiu jai perteikti. Taigi dabar mes mokomės viena iš kitos. Aš iš jos stengiuosi pasisemti jaunatviškos energijos, mokausi muzikinio skonio subtilybių. Kažkada vaikystėje svajojau tapti operos primadona. Dabar galiu sakyti, kad mano svajonę išpildė mano dukra, to net nežinodama“, – atskleidė būsimosios operos primadonos mama.
Popmuzika, kurią atlieka Giulija, ir klasikinis operinis dainavimas, pakerėjęs Moniką, – du skirtingi muzikos žanrai. Ar tai reiškia, kad motinos ir dukros muzikiniai keliai galutinai išsiskirs? Dainininkė su tokia mintimi nenori susitaikyti ir viliasi, kad taip neatsitiks. „Jei Monika ir toliau eis rimtosios muzikos keliu, aš vaikščiosiu į jos spektaklius, galbūt net rengsiu jos koncertus. Tačiau tikiuosi, kad ji norės atsiskleisti ir kitokiu amplua – ras laiko ir populiariajai muzikai, kad galėtume per metus surengti kokius penkis ar šešis koncertus didžiuosiuose Lietuvos miestuose“, – bendros veiklos viltimi gyvena dar neseniai scenoje ryškiai žibėjusio estradinio dueto narė, pripažįstanti, jog stebėdama, kaip ryžtingai Monika iriasi į plačiuosius muzikos vandenis, savęs čia jau nemato, nes, pasak jos, dukra ją jau seniai praaugo.
Mamai – ne konkurentė
Kita „Ledinio“ choro vadovė Monika prisipažįsta, kad jai būtų sunku save vieną įsivaizduoti generolės vietoje. „Mes esame įpratusios visada viską daryti dviese. Taip ir lengviau, ir smagiau. Kai vienai „užstringa“ mintis, kita ją gali „iškrapštyti“. Ginčijamės dažnai, tačiau kategoriškų nesutarimų nėra. Kitaip, matyt, dirbti kartu negalėtume“, – smagiai dėstė Kėdainių miesto chorui padedanti solinės klasikinio dainavimo karjeros paviliota mergina.
Muzikos akademijos studentė sako, jog prasidėjus „Chorų karų“ projektui ji vos spėja suktis, kad nuveiktų visus ją užgriuvusius darbus. Tačiau siekti ir stengtis, kad jų choras būtų tvirtas kaip kumštis, spinduliuotų gerą nuotaiką ir pateisintų viltis, jai yra didelis malonumas.
Nors choro pasirodymas televizijoje nėra jo atsivėrimas prieš tūkstančius dvasinio peno trokštančių gyvų akių, negyvos televizijos kameros akys to jaudulio nė kiek nesumažina. „Prieš kiekvieną pasirodymą – ar jis būtų salėje ar televizijoje – mes juntame jaudulį. Manau, kad su tuo susiduria visi atsakingai vertinantys savo darbą žmonės. Tik nerimas tikrame koncerte ir televizijoje yra kitoks. „Chorų karuose“ savotiškos įtampos suteikia tas faktas, kad viskas, ką tu darai, yra užfiksuojama. Neduok Dieve, padarysi kokią klaidą, tuoj tas įrašas bus išplatintas interneto portaluose, apie jį žinos net ir tie, kurie ekrane jo nepamatė. Tad šis projektas mums yra didelė atsakomybė“, – samprotavo jaunoji dainininkė.
Nuo mažumės scenoje su mama dainuojanti Monika tikina, kad jos lydėjusio užsidegimo neprarado iki šiol, kai jau suprato, kad savo ateitį kreips rimtesnės muzikos pusėn. „Noro dainuoti visada yra – dėl to, kad mes labai mylime savo darbą. Scena – mums didžiulis malonumas. Net neįsivaizduoju, ką gyvenime galėtume daryti be dainavimo“, – atviravo šalia savo mamos scenoje jaunatvišku žavesiu spindinti mergina.
Monika tvirtina nemananti, kad ji scenoje tik padeda savo mamai ar yra jos šešėlyje, kaip kartais žmonės linkę teigti. „Nemanau, jog esu mamos šešėlyje. Aš džiaugiuosi, kad turiu nuostabią mamą – talentingą, stiprią asmenybę. Mes niekada nesilyginome ir nekonkuravome. Tiesiog abi esame panašaus būdo ir išvaizdos, bet konkuruoti – tikrai ne mums. Tai net būtų ėjimas prieš gamtos dėsnius“, – bet kokias kalbas dėl svarbumo scenoje neigė Monika.
Nors Monika tvirtai apsisprendė savo ateitį sieti su klasikiniu dainavimu ir jau mąsto apie įvairias stažuotes, kitokias tolesnio tobulinimosi galimybes bei tarptautinį pripažinimą, į šulinį, iš kurio gali tekti gerti, ji niekada nespjaus. „Nors į klasikinę muziką žiūriu rimčiau, su mama ir toliau ketinu dainuoti. Neketinu tvirtai prisirišti tik prie vieno muzikos žanro. Manau, kad kartais juos pakeisti bus tik į naudą“, – kalbėjo Monika.
Giulija ne kartą viešai džiaugėsi, kad ji ir dukra yra labai artimos draugės. Ir scenoje, ir gyvenime. Monika tikina, kad niekas nepasikeitė ir jai suaugus. „Kai tik turime daugiau laisvo laiko, visi kartu – mano tėvai, aš ir mano draugas – prisigalvojame įvairiausių pramogų. Vasarą važiuojame prie ežerų ar jūros, žiemą einame į baseiną ar tiesiog sekmadieniais vakarieniaujame kartu“, – artimais ryšiais džiaugėsi Monika. Ir patikino, kad iškritimo iš „Chorų karų“ kartėlis neturėtų aptemdyti jos gyvenimo: „Suprantu, kad tai – tik žaidimas, iš kurio vis tiek kažkam tenka pasitraukti.“