Gineso ir pasaulio rekordininkas R. Kinka: tai man buvo panašu į kosmoso užkariavimą

Gineso ir pasaulio jėgos aitvarų rekordininkas Rimas Kinka Amerikoje vadinamas Iron Man - Geležiniu žmogumi. Lietuvis šiais metais vėl ketina savo ir Lietuvos vardą įrašyti į pasaulio istoriją ir pagerinti prieš tai buvusius rezultatus.

„Nuo pat kaitavimo pradžios tai tapo mano gyvenimo būdu. Aitvarai ir lentos visada yra mano automobilyje. Darbai ir kiti reikalai derinami su vėju. Mano seni klientai juokauja, kad norint surasti Rimą darbe, pirmiausiai reikia peržiūrėti oro prognozes, ar vėjas pakankamai silpnas“, – juokiasi Gineso rekordininkas, jėgos aitvarų sportu užsikrėtęs tada, kai apsigyveno Amerikoje.

Meilė iš pirmo žvilgsnio

„Visada mėgau vandens sporto šakas. Vandens slidės, nardymas buvo neatsiejamas mano gyvenimo būdas dar gyvenant Lietuvoje. Kai prieš 14 metų persikėliau gyventi į Ameriką, galimybės labai prasiplėtė, – naujienų portalui DELFI pasakojo R. Kinka. – Dar gyvenant Kolorado valstijoje susidomėjau parasparniais, bet persikėlus gyventi į Čikagos miestą, teko atidėti šį kalnų sportą.“

Lietuvis pasakoja, kad gyvenant prie Mičigano ežero pakrantės neužteko įvairių vandens sporto šakų, kurias galėjo išbandyti per palyginus trumpą vasarą. Todėl du kartus per metus jis su žmona Aušra Kinkienė važiuodavo atostogauti į Majamį.

„Kai prieš 12 metų pirmą kartą pamačiau žmogų su jėgos aitvarais, iškart supratau, kad tai mano sportas. Realybėje to nebuvau matęs, tik iš žiniasklaidos girdėjau. Grįžęs į Čikagą pradėjau domėtis šiuo sportu, bet vietiniai vandens sporto aistruoliai taip pat kaip ir aš nieko konkretaus nežinojo, – prisimena R. Kinka. – Visi mano keliai nuo to laiko vedė į Majamį, kol galų gale 2005 metais apsistojome Majamio Sunny Isles Beach.“

Tais pačiais metais ir prasidėjo Rimo draugystė su vėju ir vandenynu. Pradžia, neslepia jis, nebuvo lengva.

„Tais laikais jėgos aitvarai nebuvo tokie saugūs kaip dabar, bet kokia klaida brangiai kainuodavo. Kaip šiandien prisimenu, kaip dėl stipraus vėjo pakilimo metu padarytos mažos klaidos „ariau“ per visą paplūdimį. Tempiamas galingo vėjo ir pernelyg didelio aitvaro, išvarčiau visas šiukšlių dėžes. Visas kūnas buvo nusėtas mėlynėmis... Bet tai tik grūdino, noras „kaituoti“ buvo žymiai stipresnis, – prisipažįsta R. Kinka. – Galbūt dėl to, kad jau prieš tai turėjau įvairių vandens sporto šakų pagrindus, nebuvo sudėtinga suprasti ir įsisavinti visas jėgos aitvarų subtilybes. Laikui bėgant tobulėjo aitvarai, tobulėjau ir aš.“