– Žmonės jus geriau pažino, kai pasirodėte šokių projekte. Ar į televiziją ėjote su slapta svajone ten įsikabinti tvirčiau?
– Nuoširdžiai atsakau: tikrai ne. Sutikdama šokti puikiai suvokiau savo sveikatos būklę ir žinojau, kad nebūsiu lygiavertė varžovė kitiems dalyviams. Tikrai nesitikėjau taip toli nueiti. Pirmąkart gyvenime ėmiausi veiklos, kur nesiekiau jokių konkrečių rezultatų, tiesiog mėgavausi pačiu procesu. Ko gero, tai ir yra mano sėkmės paslaptis. Su didžiausiu malonumu prisimenu tiek kūrybines kančias, tiek raumenų skausmą, net adrenalino perteklių prieš pasirodant tiesioginiame eteryje.
Prisipažinsiu, niekada net nesvajojau dirbti tokį darbą, koks dabar man patikėtas. Augau meniškoje aplinkoje, kur žvaigždės statusas nebuvo jokia siekiamybė. Be to, niekuomet nemaniau, kad tikčiau į laidos vedėjas.
Jaučiausi nepakankamai graži, telegeniška, galbūt neturinti tinkamų dikcijos gebėjimų ar reikiamos iškalbos. Labai džiaugiuosi, kad laidos prodiuseriams pasirodė priešingai. Esu perfekcionistė ir žinau, kad darysiu viską, kad kuo greičiau pateisinčiau jų lūkesčius.
– Šokiai buvo labai drąsus žingsnis, turint omeny, kad neseniai, keliaudama po Vietnamą, nukritote nuo motorolerio, atsidūrėte ligoninėje ir išgyvenote ne vieną operaciją...
– Ši nelaimė man dar kartą priminė, koks trapus ir laikinas yra gyvenimas, kad privalome išnaudoti kiekvieną minutę. Po nelaimės prognozės buvo labai liūdnos, bet aš nenorėjau susitaikyti su mintimi, kad nuo šiol esu kitokia, nevisavertė.
Dalyvavimas projekte leido ir pačiai patikėti, ir kitiems parodyti, kad viskas yra ar bent gali būti gerai. Žinojau, jog tikrai nemanipuliuosiu savo nelaime siekdama žiūrovų palankumo, ši tema nebus nuolat primenama, o komisija mane vertins kaip bet kurį kitą dalyvį. Su partneriu taip kūrėme šokius, kad reikėtų kuo mažiau apkrauti sužeistą koją ir žiūrovai nepastebėtų traumos padarinių.
– Ar šis projektas pateisino jūsų viltis?
– Netgi pranoko mano lūkesčius. Kiekviena minutė man teikė didžiulį malonumą. Juk čia buvo neribotos galimybės išreikšti savo kūrybinį potencialą. Viską darėme patys – sukome galvas, kaip atskleisti temą, kokią mintį ar siužetą šokiui suteikti. O dar muzika, drabužiai... Studijavau kostiumo dizainą, tad man buvo didžiausias malonumas kurti sau drabužius, kuriuos projekto stilistai ir siuvėjai pasiūdavo.
Net muziką išmokau kurti. Kai nepavyko rasti tinkamo kūrinio šokiui ir išaiškinti to, ką įsivaizduoju, parsisiunčiau muzikos kūrimo programą ir iš trijų man patinkančių kūrinių padariau tai, ko reikėjo. O kur dar fizinis krūvis, be kurio gyventi apskritai turbūt negalėčiau.
Esu labai sportiška, ir tai, ko gero, buvo didžiausias pranašumas prieš kitus dalyvius. Jei mane pagauna azartas, sunku sustabdyti – galiu kelias valandas šokti be pertraukų. Dažnai šokių partneris keisdavosi su treneriu – kol vienas ilsėjosi, kitas mokė. Net negalėčiau išskirti gražiausios akimirkos, nes ta akimirka truko ištisus šešis mėnesius.
– Po gražių išgyvenimų neužgraužė spengianti tuštuma?
– Buvo labai sunku, kai iškritome, bet ne dėl paties fakto, o dėl suvokimo, kad visa tai baigėsi. Pirmąsias tris dienas nenorėjau nieko matyti, su niekuo bendrauti, gulėjau lovoje, valgiau ir verkiau žiūrėdama šokių įrašus. Vėliau susiėmiau, ir jau po pirmojo šokių vakaro be manęs viskas palengvėjo, viduje liko tik džiaugsmas, kad likimas man suteikė tokį gražų laiką. Dar po savaitės sulaukiau pasiūlymo pabandyti vesti laidą ir sėkmingai perėjau atranką.
– Tad kvietimas tapti laidos vedėja jums nebuvo didelė staigmena?
– Pasibaigus šokių projektui svarsčiau, kaip būtų nuostabu visa tai pratęsti. Pirmiausia sulaukiau pasiūlymo dalyvauti „Žvaigždžių duetuose“, o susitikus su prodiusere, ši man pasiūlė išbandyti savo jėgas skaitant tekstus prieš kamerą. Dar po savaitės gavau atsakymą, jog atranką įveikiau ir jau po kelių dienų bus filmuojamas anonsas. Žinoma, be galo apsidžiaugiau.
– Buvo šmėkštelėjusi užuomina, kad jau esate vedusi laidą vaikams...
– Prieš kelerius metus pati kūriau TV laidą vaikams „Pildyk gladiatorių taurė“. Tai buvo respublikinės moksleivių varžybos ant pripučiamų atrakcionų, kur vaikams padėdavo žinomi dainininkai. Tačiau nebuvau laidos vedėja – tik prodiuserė.
– Tadas Rimgaila ir Kristina Navickaitė-Tina mažiausiai dalyvavo užkadriniame projekto gyvenime. Tačiau per savo pasirodymus Tadas pademonstravo išskirtinį komandos jausmą. Buvo matyti, kad jis yra azartiškas ir visa širdimi dega tuo, ką daro. Be to, Tadas buvo vienas nuoširdžiausių tame projekte. Todėl labai džiaugiausi, kad mano partneriu tapo būtent jis.
– Labai jaudinotės prieš naujo TV projekto startą?
– Labai nesinori nuvilti laidos prodiuserių ir visos kūrybinės komandos. Tikiuosi, kad neteks.
– Esate tikinusi, jog niekada nešoktumėte nei striptizo, nei burleskos, nes tai prieštarauja jūsų vertybėms, ir staiga – provokuojantis, karštas ir aistringas projektas, o jūs įkūnijote garsiąją burleskos šokėją Ditą von Teese...
– Sakiau, kad nešokčiau striptizo ar burleskos, tačiau šokau rumbą tik su vyriškais marškiniais. Nors kūnas buvo apnuogintas mažiau nei dėvint Lotynų Amerikos šokių suknelę, vis tiek šokdama jaučiausi labai prastai.
Viskas priklauso nuo konteksto, kuriame esi pateikiamas ir, žinoma, kaip. Esu įsitikinusi, kad projektas bus išties karštas ir čia kunkuliuos aistros, tačiau ne aš būsiu jų epicentras – man teks tas aistras suvaldyti.
– Kas jums yra didžiausios gyvenimo vertybės?
– Vienareikšmiškai – šeima.
– Ko gyvenime nedarytumėte net už pačius didžiausius pinigus?
– Neišduočiau artimo žmogaus, sąmoningai nieko neskaudinčiau.
– Kas iki šiol jums yra didžiausias gyvenimo nuotykis?
– Mano visas gyvenimas – vienas didelis nuotykis. Kartais net pati nenustoju savęs stebinti.
– Dėl darbo televizijoje su savo draugu Linu Karaliumi atsisakėte ilgai ir sunkiai kurto verslo – restoranėlio „Shiva Chill Bar“... Nebuvo sunku?
– Protingas verslininkas, praėjus ataskaitiniam laikotarpiui, prisėda prie pradinio verslo plano ir palygina jį su esama padėtimi. Pastebėję, kad lūkesčiai buvo didesni, supratome, jog reikia kažką keisti. Vienu metu sutapo daug aplinkybių: gavome pasiūlymų iš kitų verslininkų, atsirado darbas televizijoje ir atsinaujino grupės ŽAS veikla. Sunkus įdirbis sukūrė atitinkamą produkto vertę, ir dabar galime sau leisti dirbti mažiau, gaudami panašias pajamas pernuomoję kavinę verslininkams, kurie turi daugiau laiko ir jėgų.
– Ar Lietuvoje lengva įkurti restoraną?
– Lietuvoje kurti bet kokį verslą yra be galo sunku tiek dėl didelių mokesčių, tiek dėl vis dar pozicijų neapleidžiančios biurokratinės sistemos. Tačiau sunkiausia ir apmaudžiausia – bevertės kovos su kaimynais.
Kūrėme vegetarišką kavinę, o ne naktinį klubą. Atrodė, kad švenčiau gali būti tik bažnyčią pastatyti...
Labai gaila, jog tiek daug energijos teko švaistyti tokioms nesąmonėms, užuot viliojus lankytojus.
Visuomet svajojau atidaryti savo kavinę, nes tokių Lietuvoje yra vos kelios, ir visų siūlomi patiekalai – beveik identiški. Pati esu vegetarė ir labai mėgstu gaminti maistą. Žmonės, paragavę mano patiekalų, visuomet klausdavo, kodėl aš dar neturiu savo kavinės. Atidariau ir neatmetu galimybės, kad prie to dar sugrįšiu. Dabar – auksinis mano jaunystės amžius, tad visiškai nenoriu pasilaidoti virtuvėje. O jeigu nori išsaugoti siūlomų patiekalų kokybę, privalai būti kavinėje visas jos darbo valandas.
– Ar jums, vegetarei, niekada nekyla noras krimstelėti traškios vištienos?
– Man tai skamba kiek makabriškai... Žmonėms kažkodėl atrodo, kad mėsos nevalgymas – tam tikras savęs suvaržymas, apsunkinimas. Taip nėra. Vegetarė esu nuo dvylikos metų. Niekada mėsos nemėgau dėl to, kad ji man – ne maisto produktas.
Maža mamai sakydavau: „Na, jei aš negaliu paimti į rankas mirusio gyvūnėlio, kaip galiu jį valgyti?“ Bręstant ir sąmoningėjant vegetarizmas įgavo ir daugiau prasmių. Motyvacija sustiprėja, kai pasiekia informacija apie tai, kokią žalą gamtai daro gyvulininkystės pramonė, kaip kankinami ir išnaudojami gyvūnai, kol juos augina tam, kad žmogus patenkintų savo skonio receptorius. Pagrindinė priežastis, kodėl atidariau kavinę, – norėjosi parodyti, koks skanus gali būti vegetariškas maistas. Tereikia trupučio fantazijos ir visiškai neverta žudyti gyvūnų. Mums tai sekėsi gana puikiai. Ne vienas pas mus pavalgęs žinomas žmogus nusprendė išbandyti vegetarizmą, ir, mano žiniomis, jie vis dar eina tuo keliu.
– Kokias didžiausias klaidas daro žmonės, susižavėję vegetarizmu?
– Žinoma, jei puola valgyti tik picas ir bandeles, logiška, kad negauna pakankamai naudingų medžiagų. Protingi žmonės pasidomi, kuriuose produktuose kokių elementų yra, ir stengiasi derinti savo racioną. Manau, kad vegetarizmas – ateities mityba ir visi žmonės taps vegetarai. Bent jau naiviai to tikiuosi. Remiantis kasmetėmis Jungtinių Tautų ataskaitomis, gyvulininkystės pramonė labiausiai prisideda prie vadinamojo šiltnamio efekto, nes išskiria daugiau CO2 dujų nei visos planetos transporto priemonės. Tad jeigu nenutiks taip, kaip aš tikiuosi, žmonija apskritai išnyks...
– Vegetarizmas ir žaliavalgystė – tapatūs dalykai?
– Žaliavalgystė kiek skiriasi nuo vegetarizmo. Žaliavalgiai valgo tik termiškai neapdorotą maistą. Kartais įtraukia žalias žuvis ir mėsą. Į vegetarišką racioną įeina visi vaisiai ir daržovės bei pieno produktai, be to, juos galima kepti ir virti. Žaliavalgystę esu išbandžiusi, bet man tai nepatiko. Nors ji – labai naudinga sveikatai, visgi reikia daug valios ir ryžto.
– Ar tie, kurie ryžtasi maitintis augalinės kilmės maistu, gali drąsiai pirkti prekybos centruose parduodamus vaisius ir daržoves? Juk jie gali būti apipurkšti chemikalais ir užauginti neekologiškai...
– Daržovė iš prekybos centro – kur kas sveikesnė už hormonų ir antibiotikų prišertą vargšą gyvūną. Be to, nejaugi manote, kad tą paršiuką ar veršiuką ekologiškais grūdais maitino? Pesticidus, esančius gyvulio mėsoje, žmogaus organizmas pasisavina lengviau nei iš vaisių ar daržovių. Tad žmogus daugiau blogio gauna valgydamas mėsą.
– Ar daug jūsų vaikystės svajonių jau išsipildė?
– Sunku atsakyti į šį klausimą. Stengiuosi gyventi šia diena ir ne tiek svajoti, kiek kelti sau tikslus ir jų siekti. Tikrosios svajonės yra tai, kas nuo manęs nepriklauso: niekuomet neprarasti brangių žmonių, nematyti jų nelaimingų ar turinčių sveikatos problemų. Iki visiškos laimės man trūksta šiek tiek daugiau sveikatos. Svajoju, kad kada nors nustotų skaudėti koją ir vėl būčiau sveika kaip anksčiau. Tačiau, sakoma, niekas gyvenime nevyksta veltui, kažkada ateis laikas ir suprasiu, kad ta kojos trauma gal net visai į naudą išėjo... Juk man tai suteikė sėslumo, o aš jį išnaudojau taip, kad dabar turiu tai, ką turiu, ir dėl to esu labai laiminga.
– Ne kartą esame skaitę apie gražią jūsų ir Lino Karaliaus draugystę bei pernelyg nepuoselėjamas bendros šeimos idėjas. Kaip jums pavyksta taip ilgai išbūti kartu?
– Padeda atvirumas, abipusis supratimas. Šis žmogus – mano geriausias draugas, ir tai yra svarbiausia. Tikiuosi, jog taip išliks visą gyvenimą. O šeimai aš dar jaučiuosi nepakankamai subrendusi. Manau, kad civilinė sutartis viską ne pagerintų, o, priešingai, pablogintų. Kol jautiesi laisvas, ta laisvė – nereikalinga, bet vos tik pasijustum suvaržytas, iškart prasidėtų nesutarimai. Tokia mano nuomonė, ir bent kol kas ji pasitvirtina...
– Kokios laisvalaikio valandos jums idealiausios?
– Konfucijus yra pasakęs: „Susirask mėgstamą darbą ir tau niekada nereikės dirbti.“ Jeigu būnu fiziškai pavargusi, tiesiog guliu lovoje su kompiuteriu ant pilvo ir daug valgau. Tačiau taip ilgai neištverčiau, todėl džiaugiuosi, kad to laisvo laiko turiu ne per daugiausia...
– Esate numačiusi, kas bus, jei pasibaigus projektui negausite pasiūlymo dirbti televizijoje?
– Apie tai kol kas negalvoju. Dabar pagrindinis mano tikslas – padaryti taip, kad projektas pavyktų, sulauktų didelio dėmesio, o po to žiūrėsim. Suprantu, kad darbas televizijoje – labai laikinas ir nestabilus. Jei daugiau nesulauksiu pasiūlymų, iš pradžių bandysiu tenkintis mėnesinėmis išmokomis, kurias gausiu už kitiems verslininkams perleistą kavinę, ir neabejoju, kad greitai atrasiu naują širdžiai artimą sritį, kuri man leis mėgautis bei primins, jog gyvenu.