Prisiminti ir parašyti apie Gediminą mus privertė jis pats. Viename vakarėlyje drąsiai pasireklamavo uždirbantis tiek pinigų, kad išgalintis nusipirkti beveik bet ką. Neslėpsim, užpavydėjom. Ilgai galvojom, kur čia šuo pakastas. Nesugalvojom.
Ir jau buvome bepamirštą naująjį Lietuvos turtuolį, kai jo veidas ėmė mirgėti laikraščiuose bei televizijos laidose – "gelbėtojas" tapo Plungės vicemeru (vicemeras – antras po mero žmogus savivaldybėje). Kaipgi apie tokį stebuklą neparašysi?
Šlovė, pinigai ir postas
Ėmėme skambinti. Dvi, tris, net keturias dienas Gediminui skambinome. Be rezultatų... Kol pagaliau vieną darbo dienos rytą, beveik apie pietus, Gediminas atsiliepė: "Dar miegu, ankstokai skambini." Tačiau atleido, kai išgyriau ir pasakiau, kad parašyti, pafotografuoti norime.
Gediminas toks geras buvo, kad pasikvietė ne bet kur, o ten, kur ką tik prasidėjo naujasis jo gyvenimo etapas. Ten, kur augo, kur į pirmą klasę ėjo... Tikime, kad ten pat kažkada ir įsimylėjo... Susitikome, kalbėjomės ir fotografavome Plungės savivaldybėje, mamos namuose ir paprastoje gerų žmonių sodyboje...
Vėliau sėdome į naujutėlaitį jo automobilį, apžiūrėjome gražias Plungės apylinkes. Gedas sako, kad galėtų čia net gyventi.
Taigi, pasakojimas apie neįtikėtiną šlovę, neįtikėtinus pinigus, neįtikėtiną postą. Apie viską, ką "gelbėtojas" Gediminas gavo, tapęs TV žvaigžde. Apie tai, ko ką tik vos neatsisakė...
Kardinolo atstovas spaudai (garbingas "Gedo" darbas)
"Kai patekau į teliką, viskas apsivertė aukštyn kojom. Ir naujų draugų atsirado, ir atlyginimas kitoks, na ir šiaip – pamačiau, ko niekada nebuvau matęs.
Tai nuo pat pirmos dienos sužvaigždėjai?
Pirmą dieną po pirmos "TV pagalbos" laidos prisimenu iki šiol. Išeinu susivėlęs į parduotuvę, o ten visi tik spokso į mane, pirštais rodo... Galvoju: "Kas nutiko?". Gal išsitepęs, gal apdriskęs?.. Bet ne, čia jau debiuto televizijoje pasekmės...
O iki "teliko", be kunigų seminarijos, daugiau nieko neveikei, kad tiek daug pokyčių gavus naują darbą atsirado?
Pirmasis mano darbas buvo šluoti mokyklos teritoriją, tada staiga tapau filosofijos mokytoju... O prieš pat "pagalbą" buvau kardinolo Audrio Juozo Bačkio atstovas spaudai.
Oho! Šito dar neteko girdėti...
Taip, o kas čia keisto. Juk ir vienuolyne gyvenau, ir seminarijoje mokiausi. Vėliau dirbau katalikiškų knygų leidykloje, paskui per pažįstamą vienuolę gavau tą garbingą spaudos atstovo darbą.
Viskas dėl gerų darbų
Garbės trūko, kad į televiziją išėjai?
Ne dėl to... Tiesiog norėjau išbandyti save naujuose vandenyse. Kai kūrėme "TV pagalbą", kūrėme ir ryškią laidos misiją. Norėjome, kad laida žmonėms teiktų gera, kad padėtume į bėdą patekusiems.
Tai viskas ne dėl pinigų?
Tikrai ne. Į eterį patekau atsitiktinai. Iš pradžių planavom, kad būsiu laidos režisierius – redaktorius. Bet paskui valdžia pasakė, kad eisiu į eterį... Paskambino, liepė važiuoti į fotosesiją, o tada – filmuoti siužetų.
Tu, aišku, apsidžiaugei?
Jeigu nebūčiau norėjęs, į eterį nebūčiau lindęs...
Sirgau "žvaigždžių liga"
Kas keitėsi, kai tapai žvaigžde?
Iš esmės viskas. Ne tik draugai, bet ir gyvenimo būdas.
Čia vis dėl žvaigždžių ligos?
Nu rašyk kaip nori...
O kaip iš tiesų buvo?
Neslėpsiu, žvaigždžių liga sirgau. To sunku išvengti. Visi, gavę tiek daug dėmesio, anksčiau ar vėliau suserga.
O tau tai atsitiko anksčiau ar vėliau?
Susirgau paragavęs populiarumo skonio. Kažkaip labai greitai ėmiau populiarėti. Žmonės gatvėje, parduotuvėje, klubuose, kavinėse mane atpažindavo. Tad natūraliai susireikšminau. Tiesiog neprisileisdavau žmonių arti savęs...
Savo akimis mačiau, kad kartais ohoho kaip "pasiųsdavai" įkyriausiuosius...
Buvo ir taip. Šiaip su visokiais "kietais" posakiais iki šiol turiu problemų... Mėgstu riebiai ką nors pasakyti... Paskui sėdžiu ir galvoju – gal nereikėjo taip.. Bet žmonės patys iki to priveda. Manęs niekada nežavėjo įkyrumas, tad tokius žmones veju nuo savęs.
Apmokėtos draugų sąskaitos
Veji taip, kad net konfliktus įžiebi...
Būna. Jeigu žmogus man nepatinka, kodėl turėčiau sakyti, kad yra kitaip?
Bet negi verta pyktis?
Nesipykstu su bet kuo. Pykstuosi su blogais padavėjais, neteisingai dirbančiais apsaugininkais. Būna, net policija į įvykio vietą važiuoja. Bet pats tikrai niekada nesistengiu žmonių provokuoti, todėl nesu kaltas. Dėl televizijoje prasidėjusio gyvenimo esu paaukojęs nemažai draugų. Netgi geriausių...
Su jais "ne lygis" bendrauti?
Ne... Tiesiog išsiskyrė mūsų interesai. Pamėgau naujas vietas, na ir šiaip naujų įpročių atsirado.
Galbūt vertėjo kartu ir senuosius draugus kviestis?
Linksmintis visada kviesdavau. Betgi negalėdavo jie nuolat kartu būti. Didžiausia problema, kad ėmiau daug uždirbti, pradėjau valgyti geruose restoranuose. Senieji draugai neturėjo tiek pinigų... Bet nebuvau beširdis, kviesdamasis kartu pažadėdavau apmokėti sąskaitas. Taip ir kavinėse, ir viešbučiuose, netgi klubuose elgdavausi. Juk suprantu, ką reiškia neturėti pinigų.
Pratinai prie dykaduoniavimo...
Neteisingai mane supranti. Noriu pasakyti, kad net tada, kai pradėjau turtėti, nepamiršau savo draugų... Bet laikas daro savo. Darbai mane pasiglemžė negrįžtamai.
O draugų į televiziją kartu nesitempei?
Ką galėjau, tą pasikviečiau. Visiems darbo vietų nesukursiu, o juk ne visi ir tinka tokiam darbui.
Vienu metu "TV pagalboje" karjerą pradėjo daug žmonių. Iš jų garsenybėmis tapo vos keli... Tu bene ryškiausia. Kodėl?
Ką aš galiu pasakyti – talento neužgesinsi... Apie mane norėjo rašyti spauda, kviesdavosi kitos televizijos laidos. Matyt, turėjau kažką tokio.
Galbūt pats visur lindai?
Neslėpsiu... Iš pradžių tikrai lindau. Su Agne Jagelavičiūte buvome aktyviausi "TV pagalbos" nariai. Ir su užsienio žvaigždėmis gerdavom, ir po visokius tūsus "varinėdavom". "Pasirašydavom" su viskuo, ką mums siūlydavo. Dabar nebegyvenu tokio aktyvaus gyvenimo, tačiau žingeidumo trūkumu nesiskundžiu."
"Dėmesys man patinka"
Turbūt nusiviltum, jeigu staiga netektum šlovės?
Nemeluosiu – dėmesys man patinka. Bet nesakau, kad bijau jį prarasti. Esu pasiruošęs atsidurti šiukšlyne.
Tikrai pasiruošęs?
Pasiruošęs! Bet tu nesijaudink, savo noru ten tikrai neisiu. Mėgaujuosi šlove. Aišku, kartais dėmesys "užknisa", ir labai. Bet jis turi daugiau teigiamų savybių. Žinomu tapau suvokdamas, kas manęs laukia. Ir tegu nemeluoja tie, kurie sako, kad jiems dėmesys nepatinka ar atsibodo. Tie arba meluoja, arba tiesiog daro tai, kam nėra sutverti.
Pavyzdžiui, aš puikiai suprantu, kad populiarumas visuomenėje yra neišvengiama mano darbo dalis. Nesiskundžiu. Bet nėra taip lengva ekrano žmonėms gyventi.
O kuo sunku? Atlyginimai maži?
Ne piniguose laimė... Na matai, būdamas populiarus, daug ko turiu atsisakyti...
Pavyzdžiui?
Kaip ir visi žmonės, turiu silpnybių. Bet nenoriu apie jas kalbėti. Kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad negaliu būti visiškai natūralus. Jeigu tu aprėktum padavėją už prastą aptarnavimą – viskas gerai, bet jeigu tai padaryčiau aš – tai jau katastrofa. Ima kalbėti, koks tas Jaunius "pasikėlęs", kaip jam sunku įtikti."
Pirkiniai
Girdėjau, labai daug uždirbi...
Iš kur tokios žinios?
Čia iš tavo pirkinių sprendžiu.
Po metų darbo "TV pagalboje" nusipirkau butą, vėliau pradėjau pirkti automobilius. Per tą laiką tris nusipirkau. Šiais laikais yra paskolos...
Galiu paspėlioti, kiek uždirbi? Prašom.
Dvidešimt tūkstančių...
Cha cha cha... Galbūt... Žinai, rašyk, kad Jaunius per mėnesį uždirba trisdešimt tūkstančių, gal kas užpavydės.
Kam daugiausia išleidi?
Gyvenimui. Mėgstu skaniai pavalgyti, gerai apsirengti, pasilinksminti. Viskam daug pinigų reikia.
Negi negali apseiti be garsių dizainerių drabužių?
Jeigu perku, vadinasi, negaliu. Man patinka "Dolce&Gabbana" stilius, patinka dar keli dizaineriai. Galiu sau leisti. Va, pažiūrėk, turiu kostiumą "Dolce&Gabbana", džinsiukus "Dolce&Gabbana", kašmyrinį "Gianfranco Ferre" švarką, šiaip visokių smulkių, bet brangių drabužių, gerų apatinių kolekciją. Esu "pasinešęs" ant naujų drabužių.
Niekas nesakė, kad esi tuščias žmogus?
Ne, į akis nesakė.
O aš girdėjau kažką panašaus... Žmonės piktinasi, kad perki "Dolce&Gabbana". Sako, tai tik noras save pareklamuoti...
Tegu sako ką nori. Perku ką noriu. Beje, lietuviai save reklamuoja ne su "Dolce&Gabbana", o su "D&G".
Koks skirtumas?
Oi, yra. Aš neperku "D&G", perku tik "Dolce&Gabbana". "D&G" yra trečios linijos šių dizainerių drabužiai, o va "Dolce&Gabbana" – pirmos.
Na gerai, tarkim, drabužius dėl kokybės perki, betgi dėl didžiulę sumą kainavusio "Mercedes CLK200 Kompressor" irgi buvo girdėti visokių kalbų...
Šis automobilis man be galo patiko. Pirkau išsimokėtinai, tad "basas" nelikau.
Bet kam reikia iš paskutinių pinigų tokius brangius daiktus pirkti?
Man patinka! Nesipuikuoju, tiesiog gyvenu taip, kaip noriu.
Net Londone turčiumi pasijuto
Neseniai su draugais Londone tokį prabangų savaitgalį turėjau, kad sąskaitoje vos keli tūkstančiai liko.
Vos keli tūkstančiai?
Taip. Turiu tokį įprotį – smarkiai sunerimstu, kai mano "platinoje" (platininėje banko kortelėje) lieka keli tūkstančiai. O Londone būtent taip ir atsitiko.
Drabužiams visus pinigus išleidai?
Oi ne... Sugalvojome Londone tikrais turčiais pasijausti. Nu, į visokius prabangius klubus, kavines ėjom... Taip pinigus leidom, kad kai paskutinę dieną išsiruošėm į garsiausių pasaulio dizainerių parduotuvių gatvelę, draugams pasakiau, jog nieko nebepirksiu, nes nebeliko pinigų.
Bet vaikščiojom po tas parduotuves ir negalėjau susilaikyti. O kai užsukom į "Dolce&Gabbana" parduotuvę, pamačiau tokius nerealius džinsus! Paskambinau į Lietuvą mamai ir paprašiau, kad į kortelę pervestų pinigų.
Skolinaisi iš mamos?
Ne, turiu daugiau nei vieną sąskaitą, tai iš vienos į kitą pervedė... Nu ir nusipirkau aš juos. Daug tūkstančių kainavo.
Gailėjaisi paskui?
Niekada nesigailiu. Visais pirkiniais džiaugiuosi.
Mokami gyvenimo būdo patarimai
Esi vienas pirmųjų, viešai prabilusių apie asmeninį gyvenimo būdo vadybininką. Kam jis tau reikalingas?
Norėjau susireguliuoti gyvenimo būdą, o Dovydas Tagonidzė man padėjo.
Bet kokia čia profesija... Gyvenimo būdo vadybininkas... Juk Dovydas – aktorius, šokėjas?
Šokėjas tapo gyvenimo būdo vadybininku. Jo paslaugas man pareklamavo vienas pažįstamas. Pakalbėjęs su Dovydu nusprendžiau, kad ir man reikia jo pagalbos.
Kaip tau padėjo?
Pakeitė mitybos racioną, pakoregavo gyvenimo tempą...
Kokie rezultatai?
Dėl naujų mitybos įpročių per du mėnesius numečiau 25 kilogramus. Pradėjau sveikiau gyventi...
O kaip dėl bendrų jūsų apsipirkinėjimų? Negi pats visiškai neturi skonio?
Na, čia gal truputį išpūstas reikalas. Drabužius dažniausiai rinkdavausi pats, jis tik patardavo, kas gražu, o kas ne.
Ir visa tai, be abejo, nemažai kainavo?
Kiek jam sumokėjau, tegu būna paslaptis.
Direktorius ir neetatinis vicemeras
Kaip sekasi tavo su draugais įkurtai bendrovei "Elitaz"?
Labai sunkiai kūrėmės, iš pradžių norėjome savo restoraną atidaryti, vėliau, negavę leidimų, nusprendėme tapti renginių organizatoriais.
Nesigaili pradėjęs?
Tikrai ne. Man patinka.
Esi eilinis firmos darbuotojas ar kas nors aukščiau?
Aš direktorius.
O tavo draugai pavaldiniais tapo?
Agnė Šemberienė – viena iš įmonės vadovių. Gabrielė Bartkutė ir Antonijus Kesada organizuoja renginius. Mūsų kolektyvas draugiškas, jame nėra griežto susiskirstymo.
Nuosavas verslas, didžiulis atlyginimas televizijoje... Neseniai viso to vos neatsisakei. Ir dėl ko?
Dėl mero posto.
Tau valdžios trūksta?
Ne todėl į politiką ėjau. Noriu gerus darbus Plungei daryti, noriu, kad mano vaikystės miestas atsigautų.
Rinkimai į savivaldybes tau nebuvo pirmieji...
Anksčiau dalyvavau rinkimuose į Seimą, tada nepasisekė. Žinai, ką dėl to kaltinu?
Ne...
Ogi "Panelės" žurnalą. Rinkimuose naudojau vieną jūsų fotografo darytą nuotrauką... Plungiškiams, matyt, pasirodžiau pernelyg plevėsiškas.
O kaip dabar?
Šį kartą buvau absoliutus rinkimų lyderis.
Tai kodėl meru netapai?
Politikoje vyksta daugybė procesų, dėl vieno jų gavau ne mero, o vicemero postą.
Tu rimtai buvai pasiryžęs mesti dabartinius darbus?
Tikrai ruošiausi tai padaryti.
O, būdamas vicemeru, gali po kaimus lakstyti su raudonu gelbėtojo kostiumu?
Galiu. Dirbu kaip neetatinis darbuotojas.
Ką tai reiškia?
Galiu nesėdėti darbo vietoje. Į Plungę atvažiuoju kartą per savaitę.
Ir už tai pinigus gauni?
Ne, jokių pinigų negaunu. Dirbu savanoriškai, be atlygio.
Tai kokia nauda iš tokio darbo?
Nauda didelė. Galiu prisidėti prie miesto rytdienos. Geros rytdienos.
Atsiprašau, bet netikiu, kad esi toks didelis patriotas...
Patikėk, esu. Mano kaip vicemero pareiga yra sukurti tokį Plungės įvaizdį, kad šį miestą kiekvienas lietuvis ir kiekvienas užsienio turistas norėtų aplankyti.
Jeigu Plungėje taip gerai, kodėl pats čia negyveni?
Ketinu. Noriu pasistatyti namą... O kol kas pas mamą glaudžiuosi. Jos name tebėra man skirtas kambarys.
Gęstanti žvaigždė
"Vicemero postas" skamba labai solidžiai ir atsakingai. Jautiesi subrendęs?
Visiškai. Nebūčiau dalyvavęs rinkimuose, jeigu manyčiau, kad esu per jaunas.
O kaip kompetencija? Juk nieko nenutuoki apie miesto valdymą...
Kaip sakiau, esu dirbęs leidykloje vadybininku. O vicemero darbas panašus.
Turi patarėjų?
Ne, pats esu merės patarėjas. Kol kas naudojuosi nuosavu automobiliu, degalai irgi iš mano kišenės, darbo kabineto taip pat neturiu... Aš paprastas žmogus, nereikalauju daug. Kabinetą netrukus gausiu, o kad dar ko nors reikalaučiau, tai taip tikrai nebus.
Jeigu merė pareikalautų palikti televiziją, paliktum?
Mano darbas televizijoje ar renginių organizavimo firmoje nė kiek nekenkia vicemero darbui. Nedarau ko nors nelegalaus ar negarbingo. Televizijoje gelbėju į bėdą patekusius žmones, o įmonėje mano darbas iš viso neturi nieko bendro su politika.
Dar neatsibodo "TV pagalba"?
Po kiekvieno sezono sakau, kad atsibodo. Visada pagalvoju, kad jau reiktų trauktis, bet paskui visgi sumąstau tęsti, ką pradėjęs.
Pastaruoju metu esi truputį primirštas žiniasklaidos. Negi mažėja populiarumas?
Mano žvaigždė gęsta... Ką padarysi... Gal tuoj vėl įsižiebs?