Atsisveikinimas su G. Girdvainiu prasidėjo nuo šeštadienio. Vyro artimieji, draugai bei kolegos Vilniaus mažojo teatro scenoje rinkosi dvi dienas, jie aktoriaus gedinčiai šeimai skyrė užuojautą ir linkėjo stiprybės.
Su aktoriumi atsisveikinti buvo galima iki sekmadienio pietų, po to urna, kuri buvo paskendusi žvakių jūroje, su vyro palaikais išnešta iš teatro salės.
Simboliška, kad su aktoriumi atsisveikinta Vilniaus mažojo teatro scenoje – ten, kur jis ir vaidino. Gedimino žmona Delfi pasakojo, kad jos vyras dirbo iki paskutinio atodūsio.
„Jau toks amžius, kai laikas išeiti ir laikas ateiti kitiems. Mums visiems ateis laikas užleisti vietą jaunimui. Jis irgi visa tai suprato ir sutiko su tuo, bet, žinote, juk mes neretai jaučiamės visai kitaip, nei kalbame. Tas teatras, kinas yra tokia bacila. Atrodo, kad tik įėjai, o jau reikia su juo atsisveikinti. Tai kažkas tokio. Tas laukimas... Gediminas tikrai dar turėjo darbų teatre, turėjo ir vaidmenų. Tikrai nebuvo taip, kad jis to neturėtų ir jau viskas jo gyvenime klibėtų. Ne. Tai žmogus, kuris buvo įpratęs visą gyvenimą dirbti“, – pasakojo Kristina Andrejauskaitė.
Paskutinė šviesaus atminimo G. Girdvainio kelionė iš teatro scenos į Menininkų kalnelį Antakalnio kapinėse buvo palydėta jautriomis mintimis ir garsiai per Gedimino prospektą nuaidėjusiais plojimais. Ašarą išspaudė ne tik artimieji ar aktoriaus kolegos, bet ir pro šalį ėję ir trumpam pagarbą velioniui atidavę praeiviai.
Kolegai tarti „sudie“ atvyko dešimtys teatro ir kino aktorių, tarp kurių – Nijolė Narmontaitė, Gražina Baikštytė, Vytautas Rumšas jaunesnysis, Gintarė Latvėnaitė, Kirilas Glušajevas, Leonardas Pobedonoscevas, Tadas Gryn, Jonas Braškys, Kristina Kazlauskaitė, Mindaugas Capas, Jokūbas Bareikis, Vaiva Mainelytė, Almantas Šinkūnas ir kt.
Aktorių G. Girdvainį žinojo kiekvienas mylintis teatrą ar kiną žiūrovas. Beveik 50 metų darbo, pašvęstų scenoje, negrimzta į užmarštį, žmonių prisiminimuose išliko daugybė aktoriaus suvaidintų personažų.
Prieš pat išnešant urną susirinkusieji stebėjo besikeičiančias G. Girdvainio nuotraukas iš teatro ir asmeninio gyvenimo. Vazose buvo sumerkti balti gėlių žiedai, kuriuos atsisveikindami atnešė gedintieji.
Automobilis ir didžiulė minia iš paskos pajudėjo Vilniaus gatvėmis. Susirinkusieji į Antakalnio kapines išvyko tarti paskutinį „sudie“.
Menininkų kalnelyje prie kapo prisiminimais apie G. Girdvainį dalijosi Arvydas Dapšys, Larisa Kalpokaitė ir artimieji.
„Gediminai, neplanavau, nesitikėjau, kad mūsų paskutinis pasikalbėjimas bus toks. Aš kalbėsiu, o tu žiūrėk – klausyti ar ne“, – savo kalbą prie bičiulio kapo pradėjo A. Dapšys.
„Manęs televizijoje paklausė, ar mes su Gediminu seniai pažįstami. Spontaniškai pirma mintis buvo, kad nelabai, juk ir iki manęs jis buvo jau nemažai nugyvenęs, paskui supratau, kad mus sieja jau ne viena dešimtis metų. Ir net nepasijuto.
Sunku surinkti žodžius. Niekas to nelaukė ir niekas to nesitikėjo. Norisi pasakyti trumpai. Kai tave prisimenu, man atrodo, kad tai svarbiausia, tas vienas žodis – meilė. Tavyje jos buvo daug. Ji niekur nedingo, ji aplink mus. Ko gero, ne be reikalo netyčia tapau liudininku tavo meilės prisipažinimo žmonai Kristinai.
Gal kas negirdėjo to, ką tuoj pasakysiu, nes niekam to nepasakojau. Kartą mes keliavome iš gastrolių autobusu, buvo naktis. Tai buvo viena iš sunkiųjų kelionių. Aš tokiose beveik nemiegu, Gediminas užsnūdo, užmigo. Jis ėmė kalbėti per miegus, iš pradžių pasigirdo vienas, po to kitas žodis. Staiga jis garsiai ir aiškiai sako: „Kristina! Mūsų meilė taip aukštai!“. Man tai labai įstrigo. Pas jį tos meilės buvo daug. Ir aukštai, ir šalia, ir čia pat. Ji niekada nebuvo išskydusi, sentimentali. Ji visada buvo sukaupta, meilė buvo su pagarba. <...>
Labai noriu užjausti visus, šeimą, ypatingai jo anūkėlį, kurį jis labai mylėjo. Sakoma, kad po šios pandemijos, po šio karantino mes nebegyvensime taip, kaip gyvenome anksčiau gyvenome. Gyvensime kitaip. O artimiesiems iš tikrųjų teks gyventi kitaip. Tik man atrodo, kad Gedimino meilė nebepriklausys vien tik jums, ja jūs dalinsitės ir su mumis, kadangi jo glėbys buvo toks platus! Man atrodo, kad jos užteks mums visiems“, – jautriai užbaigė aktorius.
Amžinąjį atilsį linkėdami kunigas Ričardas Doveika ir visi susirinkusieji aktorių išlydėjo bendromis maldomis.
Sekmadienio rytą Vilniaus Šv. Juozapo bažnyčioje taip pat buvo pagerbtas šviesus aktoriaus atminimas. Į maldos namus rinkosi artimieji, kolegos, draugai ir gerbėjai.
Susirinkusieji aidinčiomis maldomis jautriai pagerbė Anapilin išėjusį aktorių ir pareiškė užuojautą skaudžią netektį išgyvenantiems artimiesiems.
G. Girdvainį kolegos išlydi jautriais prisiminimais
Apie puikų kolegą, išskirtinio profesionalumo aktorių, gerą draugą ir į Lietuvos teatro istoriją įėjusį aktorių pasakoja Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas Rimas Tuminas, aktorės Eglė Gabrėnaitė ir Gintarė Latvėnaitė, aktorius Regimantas Adomaitis.
„Kai dabar galvoju apie Gediminą Girdvainį, mąstau, kad mūsų vežimas iš spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ištuštėjo, visi išlipo. Aš žinau, kad jis važiuos, bet jame sėdės jau kiti, ir vyks į pažadėtą šventę, tolimą kelionę...“, – sako Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas Rimas Tuminas, kalbėdamas apie aktorių Gediminą Girdvainį.
R. Tuminas teigia, kad nors G. Girdvainį galima vadinti tikru komedijų ir dramų meistru, aktorius savyje visuomet nešėsi tragišką natą. „Jutau, kad jį valdo nerimas. Visą laiką jį lydėjo kaži koks nerimas, jis per mažai džiaugėsi. O ašara, matoma legendinėje G. Girdvainio fotografijoje, turbūt buvo reikalinga, kad ją nuvalytum teatru“, – apie kolegą svarsto R. Tuminas.
G. Girdvainis, pasak R. Tumino, buvo įvairialypė asmenybė – išdidus, kaprizingas, vienišius, nekalbus. Tačiau mėgo klausytis anekdotų, istorijų. „O kai kalbėdavo apie šeimą, anūkus, tapdavo tikru gaivalu! Dar mėgo kalbėti apie sportą, sodybą... Čia mes turėdavome apie ką padiskutuoti“, – pasakoja Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas.
Lietuvos teatro istorijoje G. Girdvainiui tikrai dedikuotas puslapis, neabejoja R. Tuminas. O Mažojo teatro istorijoje – kur kas daugiau.
„G. Girdvainis, kartu su kitais Mažojo teatro aktoriais – Vytautu Šapranausku, Arvydu Dapšiu – sudarė teatro jėgos branduolį. Kai Gediminas atėjo į mūsų teatrą, buvo ne tik smagu, bet ir garbinga. Jutome, kad ant pečių gula istorija. Nors ne ilga, bet teatro istorija“, – prisiminimais ir mintimis dalijasi R. Tuminas.
„Šiandien ryte ketinau kažkam skambinti ir žiūriu – kiek telefonų numerių! Vytauto Šapranausko, Vytauto Kernagio... Jie neišbraukti. Ir Gedimino telefono numerio aš neišbrauksiu. Dabar, kai pagalvoju apie Gediminą, man kyla tokia mintis – likau vyriausia. Vis galvodavau – prieš mane stovi Gediminas, aš antra. O dabar Vilniaus mažajame teatre likau vyriausia“, – taip teigia aktorė Eglė Gabrėnaitė, jautriai kalbėdama apie Gediminą Girdvainį.
„Antras vaizdas, kuris dabar iškyla prieš akis – Gediminas, vaidinantis diplominiuose. Tai buvo seniai, kai dar buvau pirmakursė, o jis – ketvirtakursis. Gediminas tame spektaklyje vaidino Aktorių. Net dabar šiurpas per kūną eina...Toks jis, tuomet pamatytas, man ir liko – Aktorius iš didžiosios raidės. Tuomet galvojau – Dieve, vaikinas iš Klaipėdos krašto, iš kur toks temperamentas, skausmas, ilgesys, liūdesys... Man tas Gedimino vaidmuo diplominiame darbe buvo teatro viršūnė“, – prisimena E. Gabrėnaitė.
Aktorė tvirtina, kad G. Girdvainiu scenoje galima buvo visiškai pasitikėti, nebijoti. Neįmanoma ir nesižavėti: „Su juo buvo ramu, žinojai, kad nepaliks ant ledo, nes kartais vyrai aktoriai mėgsta taip padaryti.“
E. Gabrėnaitė, su G. Girdvainiu vaidinusi Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Marti“, aktorių su viltimi vadina laimingu, suvaidinusiu aukščiausio lygio profesionalumo reikalavusius vaidmenis. Nors daugelis G. Girdvainį vadina kompanijos siela, E. Gabrėnaitė tikina visuomet jį prisiminsiantį susikaupusį, susitelkusį ir pasiruošusį jau tuo tuoj eiti į sceną.
G. Girdvainis buvo puikus kolega, geras ir įdomus aktorius – taip G. Girdvainį apibūdina aktorius Regimantas Adomaitis. „Teko su juo gražiai pabendrauti – ir scenoje, ir ekrane. Kaip puikiai Gedininas suvaidino filme „Velnio nuotaka“! O teatrui Gediminas buvo tiesiog atsidavęs, manau, kad režisieriams su juo dirbti buvo labai lengva“, – pasakoja R. Adomaitis.
Pasak R. Adomaičio, nors labai gaila, ateina gyvenime toks laikas, kai peržengiama riba. Už tos ribos belieka prisiminimai. Apie G. Girdvainį prisiminimai gražūs... „Kartą teko pabuvoti Veiviržėnuose, Gedimino tėvonijoje. Ten jis parodė, koks geras yra žvejys, ypač mėgo gaudyti upėtakius. Puikiai tai prisimenu, ir man teko ragauti jo pagautų upėtakių! Gediminas buvo mielas, tikras kompanijos žmogus“, – tvirtina R. Adomaitis, kartu su G. Girdvainiu vaidinęs kine, taip pat Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Maskaradas“.
Aktorė Gintarė Latvėnaitė, nemažai dirbusi su G. Girdvainiu, žavisi prisimindama žymaus aktoriaus būdo savybes, iš kurių galima pasimokyti: „Jis tikrai buvo kietas. Neleido sau meluoti, dirbo labai atsakingai, buvo visa širdimi atsidavęs teatrui. Gal net per daug. Nors kartais po repeticijų ar prieš spektaklį tikrai būdavo nuovargio – ir fizinio, ir dvasinio – Gediminas niekad to neparodydavo.“
G. Girdvainis – rūpestingas partneris, norėjęs kartu kurti vaidmenis, sako G. Latvėnaitė. Aktorė teigia, kad G. Girdvainio rūpinimasis ir pagalba buvo subtilūs: „Jis neprieidavo pats ir nepradėdavo pasakoti, kaip kas atrodo, bet jei paklausdavai, visuomet pasakydavo ir ką nors patardavo. Be to, po spektaklių mes visuomet apsikabindavome, o kartais Gediminas pasakydavo – šiandien buvo džiazas! Suprask – jei džiazas, tai spektaklis buvo tikrai labai geras. Džiaugiuosi, kad vaidindami spektaklyje „Aš nieko neatsimenu“, patyrėme džiazą ne kartą.“
G. Latvėnaitė pasakoja, kad nors G. Girdvainis labai daug dirbo ir jį galima buvo pavadinti darboholiku, aktorius vis kalbėdavo, galvodavo apie šeimą. „Jis vis prisimindavo savo mamytę, tėvelį, brolį...Vis papasakodavo apie žmoną Kristiną, anūką, dukrą. Tačiau linksmiausia būdavo, kai Gediminas kalbėdavo apie dukros papūgą. Su kokia meile jis pasakodavo apie tą papūgą!“
Apie aktorių
Delfi primena, kad 76-erių metų aktorius G. Girdvainis mirė antradienį. Žinią patvirtino aktoriaus žmona, aktorė K. Andrejauskaitė.
„Atsitiko taip, kad sustojo širdis. Anksčiau buvo problemų su širdimi... O dabar sustojo“, – kalbėjo žinoma aktorė.
Pats aktorius save vadino vienišiumi, uždaru žmogumi. Interviu duoti jis nemėgo, nedaug jų ir tėra. Aktorius buvo taupus žodžių, tačiau išraiškingos jo akys neretai pasakė daugiau ir tiksliau nei išbaigti sakiniai.
„Patyriau labai daug neteisybės, o kovoti – aš nekovoju. Nes yra beprasmiška. Būdavo be galo skaudu... <...> Tas tęsiasi, žinote, visą gyvenimą... Na, ir dabar“, – interviu metu yra sakęs teatro mohikanas.
G. Girdvainis buvo profesinės meistrystės etalonas, nuo pat jaunystės daug ir sunkiai dirbęs dėl savo pašaukimo.
G. Girdvainis gimė 1944 metais Kretingoje, baigė Lietuvos konservatoriją, nuo 1994 metų vaidino Vilniaus mažajame teatre, anksčiau yra dirbęs Šiaulių bei Jaunimo teatruose.
Aktorius 2004 metais apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi, 2007 metais – Vyriausybės kultūros ir meno premija.
G. Girdvainio kūrybinėje biografijoje – arti 120 vaidmenų teatre, kine ir televizijoje. Iš pastarojo meto darbų būtų galima išskirti Šprichą M. Lermontovo „Maskarade“ (rež. R. Tuminas), Luką Lukičių N. Gogolio „Revizoriuje“ (rež. R. Tuminas), Čebutykiną A. Čechovo „Trijose seseryse“ (rež. R. Tuminas), Pasiuntinį Sofoklio „Oidipe karaliuje“ (rež. O. Koršunovas), Heneką T. Słobodzianeko „Mūsų klasėje“ (rež. Y. Ross), taip pat – vaidmenį spektaklyje pagal Martino Crimpo „Laimės respublikoje“ (rež. M. Jančiauskas).
Vienas ryškiausių jo vaidmenų – Avneris Rozentalis garsiajame Rimo Tumino spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (1994) pagal Grigorijų Kanovičių. Kaip rašė teatrologė Ramunė Balevičiūtė, „Orusis keistuolis Girdvainio padegėlis Avneris Rozentalis labiau už viską trokšta nusimesti elgetos likimą, nors puikiai supranta, kad tik mirtis jį išvaduos nuo nedalios. Jis sutiktų pavirsti bet kuo – ir ožka, ir medžiu, kad tik nereikėtų eiti per žmones su ištiesta ranka.“
Didelę dalį Girdvainio profesinio gyvenimo užėmė kinas. Įsimintinus vaidmenis jis sukūrė tokiuose filmuose kaip „Herkus Mantas“ (rež. Marijonas Giedrys), „Jausmai“ (rež. Algirdas Dausa ir Almantas Grikevičius), „Ave, Vita!“ (rež. Almantas Grikevičius), „Velnio nuotaka“ (rež. Arūnas Žebriūnas) ir daugelyje kitų. O G. Girdvainio Jogailos vaidmuo LTV seriale „Giminės“ neabejotinai pakėlė šio žanro meninio lygio kartelę.
G. Girdvainis dar sovietmečiu buvo tapęs aktorinio meistriškumo ir atsakingo požiūrio į profesiją simboliu, pelnęs kritikų pripažinimą ir daugybės žiūrovų meilę. Be to, šis aktorius formavo nešabloniškos charakterinės vaidybos tradiciją, kurią savo naujais darbais teatre ir kine vis atnaujindavo. Paskutiniaisiais metais Girdvainis buvo ypač kūrybiškai aktyvus: 2018 m. suvaidino senąjį Vingį režisierės Gabrielės Tuminaitės spektaklyje pagal Žemaitės „Marčią“, o 2019 m. pagrindinį vaidmenį sukūrė Kirilo Glušajevo spektaklyje pagal Arthuro Millerio pjesę „Aš nieko neatsimenu“.
