Kitos G.Dauguvietytės amžiaus moterys, ramiai stebinčios savo gyvenimo saulėlydį, įtariai žvelgia į atvirai apie jaunystės šėliones pasakojančią energingąją režisierę. Tačiau jai tai nė motais. „Kitos senos bobos užmiršo, kad kažkada buvo jaunos ir taip pat labai linksmai gyveno, mylėjo, kentėjo. O aš to neslepiu, esu atvira“, - atšauna 81 metų moteris.
Pakerėjo prancūzą
Pirmą sykį G.Dauguvietytė ištekėjo būdama labai jauna – vos devyniolikos. Tuomet, ką tik pasibaigus antrajam pasauliniam karui, ji su mama, garsia tarpukario Lietuvos aktore Nele Vosyliūte – Dauguvietiene, gyveno pietų Vokietijoje prie Bodeno ežero. Kartą gražiajai lietuvaitei bateliai labai smarkiai nutrynė koją. Žaizdai atsivėrus ir supūliavus, ji suprato, kad bet gydytojo pagalbos neišsivers.
Vietos ligoninėje Galinai koją apžiūrėjo ir sutvarstė prancūzų chirurgas. Jam jauna lietuvaitė iš karto krito į akį. Netrukus jis merginai pasipiršo.
Lietuvaitė pasiūlymą tuoktis džiaugsmingai priėmė. „Visos medicinos seserys buvo jį įsimylėjusios, o jis paprašė mano rankos! Pagalvojau, kad jei jau visos jį dievina, gal ir aš pamilsiu“, - prisimena ji.
N.Vosyliūtei-Dauguvietienei būsimasis žentas įspūdžio nedarė. Ji smarkiai prieštaravo dukters ketinimams, tačiau į mamos kalbas Galina dėmesio nekreipė ir atidavė savo ranką keliolika metų vyresniam prancūzui. Atšokę vestuves jaunavedžiai po kelių mėnesių persikėlė į meilės miestą Paryžių.
Paspruko nuo vyro
Prancūzijos sostinėje jaunavedžiai gyveno dvejus su puse metų. Bohemiškame Paryžiuje, kultūros ir meno Mekoje jauna lietuvaitė jautėsi kaip ant sparnų. „Vaikštinėjau po teatrus, operas, įvairius koncertus – man viskas buvo labai įdomu“, - pasakoja moteris. Pamatė ir kitas gražiausias Prancūzijos vietas - Žydrąją pakrantę, Korsikos salą, Bretanę, Normandiją.
Tačiau meilės mieste porai ne viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Vyresnis vyras akylai saugojo Galiną ir reikalavo, kad ji visada būtų greta. „Jis mane, jauną merginą, buvo gerokai prispaudęs, pasijutau nelaisva“, - prisimena ji. Kai gyvenimas su vyru pasidarė nebemielas, lietuvaitė nusprendė viską mesti ir grįžti į tėvynę.
Ir teisingai padarė, nes Lietuvoje sutiko savo antrąją meilę – aktorių. „Jis buvo savotiško charekterio, bet labai geras ir doras žmogus“, - šviesios atminties buvusį sutuoktinį prisimena režisierė. Šis moters mylimasis taip pat neįtiko jos mamai. „Anot jos, jis man buvo per prastas. Mama galvojo, kad man į vyrus tinka tik Velso princas“, - juokiasi G.Dauguvietytė.
Tačiau po trejų metų šeimyninis gyvenimas moteriai tapo nebemielas. „Man paprasčiausiai įkyrėjo, taip mes ir išsiskyrėme“, - atvirai dėsto ji.
Gyvenimo meilė
Trečiasis mylimasis sutuoktiniu netapo, su juo režisierė septynerius metus gyveno „susimetusi“. Tais laikais toks jaunos moters poelgis daug kam atrodė kaip akibrokštas. „Juk buvo 1952 metai, gyvenimas nesusituokus buvo laikomas baisiausia paleistuvyste“, - prisimena ji.
Tačiau itin skaudžiai už šią „nuodėmę“ G.Dauguvietytės niekas nenubaudė, o ilgainiui ir visai pamiršo, kad įsimylėjėliai gyvena be antspaudų pasuose. Beje, ši meilės istorija nebuvo laiminga - iki ausų įsimylėjusią G.Dauguvietytę mylimasis paliko. „Vos nenumiriau, tačiau mane išgelbėjo knygos – metus laiko skaičiau, kol išgijau“, - prisimena ji.
Nors visus savo gyvenimo vyrus G.Dauguvietytė prisimena su ypatinga pagarba, tačiau labiausiai jos balsas suvirpa, kai ima pasakoti apie paskutinį sutuoktinį Jurijų Nikolajevą. „Jis – mano didžioji gyvenimo meilė, kito tokio nėra. Pragyvenome be pykčių, problemų ir incidentų“, - apie prieš kelerius metus mirusį sutuoktinį su begaline meile kalba G.Dauguvietytė.
Kartu jie išgyveno 42 metus. Moteris labai skaudžiai išgyveno astma sirgusio sutuoktinio mirtį. „Tai man buvo baisus šokas, pusantrų metų negalėjau rasti sau vietos“, - liūdnai pasakoja optimizmo nestojanti režisierė. Urną su vyro pelenais ji laiko miegamajame.
Išpildė mylimojo norą
Mirus J.Nikolajevui našle likusi režisierė pasiryžo išpildyti sutuoktinio pageidavimą – parašyti antrąją knygą. Pirmoji atsiminimų knyga „Perpetuum mobile“ dienos šviesą išvydo prieš 6 metus. Joje G.Dauguvietytė pasakoja apie iškiliausias Lietuvos dramos ir operos teatro figūras, apie savo tėvą – legendinį režisierių Borisą Dauguvietį ir motiną N.Vosyliūtę-Dauguvietienę, taip pat apie nuotykių kupiną savo gyvenimą.
Leidėjai režisierę kelis kartus bandė įkalbėti imtis antrosios knygos, tačiau ji vis atsakydavo „ne“. „Esu toks žmogus, jei kartą pasakiau „ne“, tai reiškia tikrai „ne“, - režisierė sako paveldėjusi tvirtą tėvo charakterį.
Tačiau kartą savo nuomonę išsakė ir jos vyras: „Rašyk knygą, juk turi tiek daug ką papasakoti!“. G.Dauguvietytė tik po jo mirties nusprendė, kad reikia rašyti. Knyga bus lyg paskutinis jos geras darbas šviesios atminties sutuoktiniui. Taip išvydo šviesą antroji režisierės – rašytojos knyga „Post scriptum“.
Gyvenimas pagal grafiką
Ar dar atsimenate tarybiniais laikais visus žavėjusį televizijos serialą „Petraičių šeima“? Jo sumanytoja ir kūrėja – Galina Dauguvietytė. Režisierė visada gyveno labai įdomu ir įvairų gyvenimą, tad ir dabar, sulaukusi 81 metų, ji visai nepanaši į nuobodžiaujančią pensininkę. Moteris kasdien turi begales darbų. „Gyvenu pagal grafiką, duodu interviu, važinėju po miestus, susitikinėju su skaitytojais,“ – pasakoja G.Dauguvietytė.
Nepaisant to, kad mūsų šalyje klesti jaunystės kultas, energingoji režisierė neskuba savęs nurašyti. Ji nepamiršta pasirūpinti savo išvaizda. „Vaikausi madų, vaikštau po parduotuves, apžiūriu madingus rūbus. Ir nelendu į „maišą“, - šypsosi tikrai žavi moteris.
G.Dauguvietytė nė neslepia, kad jai žymiai mielesnė jaunų ir energingų žmonių kompanija. Ji neįsivaizduoja savęs su kitais pensininkais ramiai gurkšnojančios arbatos ir prisimenančios prabėgusius laikus. „Susirenka karo dalyviai, apsikabinėję geležiukais, ir pasakoja, kur aš ten kovojau, koks buvau narsus. Aš tą karą pergyvenau, bet man to nuobodu klausytis“, - atvirai pasakoja ji.
Siela atsigauna kaime
Tačiau netgi G.Dauguvietytei kartais pritrūksta energijos! Tuomet ji sprunka mėnesiui į kaimą, esantį Biržų rajone, atstatytoje tėvo gimtinėje. Čia gerų emocijų pasikrauna tiek, kad užtenka ištisus metus. „Kaime taip gera, ten išsivalo mano siela“, - tvirtina ji.
Daugybę geriausių pasaulio kurortų aplankiusi moteris sako visada svajojanti apie paprastą Lietuvos kaimą. Tuo ji labai panaši į savo tėvą B.Dauguvietį, kuris taip pat atgaivos ieškodavo gimtinėje. „Būti kaime mums reiškė labai daug. Su tėčiu taip ir laukdavome, kol mama iš Palangos abu į kaimą paleis“, - atostogas su tėvais prisimena ji.
Režisierė juokauja, kad dabar į kurortus jos nė su pagaliu nenuvarytum. „Aš nors pasiutusi, bet tikra romantikė. Kaime randu viską, ko man reikia – ežerą, upę, gamtą ir tylą, nuo kurios net ausyse spengia“, - pasakoja ji.
