Garsenybės atvertė senus nuotraukų albumus: kai kurių nuotraukų nebuvo matę ir patys

Andriaus nuotraukų albume galima rasti ir kiek vėlesnių kadrų. Dar 1993 metais užfiksuotame kadre garsiam apžvalgininkui buvo 22 metai. „Ant mano marškinėlių parašyta „Pepsi Hotline“. Ši nuotrauka taip pat turi tokią istoriją, kad anais laikais man labai patiko žiūrėti dar tik prasidėjusią JAV muzikinę televiziją MTV, kuri mums buvo naujas, karštas dalykas, atrodė praktiškai tik prasidėjęs, nors tai televizijai jau buvo 12 metų.

Aš parašiau laišką į MTV Londono biurą ir pasakiau, kad mes čia Lietuvoje labai mėgstame žiūrėti MTV. Ir po kurio laiko mano adresu atėjo didžiulė dėžė su lipdukais, kepuraitėmis, visokiais ženkliukais ir 300 vnt. marškinėlių, kuriuos dėvėjau pats ir išdalinau draugams. Priekyje buvo parašyta „Pepsi Hotline“, o ant nugaros – didelis MTV logotipas“, – prisiminimais dalijosi jis.

Kita nuotrauka iš A. Užkalnio albumo yra matyta daugeliui. Ja apžvalgininkas jau dalijosi savo socialinio tinklo paskyroje su prierašu „gyvenimas pavyko“. Jam gyvenant užsienyje užfiksuotas kadras tapo savotiška emigracijos iliustracija.

„Mano draugo Simono brolis gyveno Bostone, Masačiuseče ir atvažiuodamas jo aplankyti į Londoną, nusprendė nustebinti – nusipirko Amerikoje visą marozišką rinkinį. Net ir su lenciūgu ant kaklo, ir atskridęs į Londoną tualete persirengė, kad šokiruotų jį oro uoste pasitinkantį Simoną.

Tą vakarą buvau pas Simoną svečiuose ir draugai pasakė – persirenk, pabandyk, gal tau tiks. Ir tikrai! Marozo ir budulio aprėdas man tiko kaip nulietas. Taip ir gimė ši garsi nuotrauka, kurią kvailiai ir naivuoliai vieni kitiems rodo sakydami: žiūrėk, va koks Užkalnis buvo jaunystėje, kuo jis užsiiminėjo ir koks jis buvo pats emigrantas.

Ši nuotrauka yra mano nekentėjams kaip koks šventasis paveikslas. Jie ją garbina. Kai man teiks nacionalinę premiją, norėsiu, kad ši nuotrauka būtų išdidinta iki trijų metrų dydžio ir pakabinta salėje auksiniame rėme.“

Vaikystėje Violeta buvo aktyvi ir iniciatyvi mergaitė, kuri nepraleido nei vienos stovyklos ar mokyklos renginio.

„Didžioji mano vaikystės dalis prabėgo Šeškinėje, šio mikrorajono kieme, o mokykloje laukė patys smagiausi metai. Lankiau turbūt visus įmanomus būrelius: dramos, šokių, grojau gitara, žaidžiau lauko tenisą. Net išbandžiau karate užsiėmimus!

Mano svajonės visada siejosi su kažkuo, kas gali padaryti pasaulį gražesniu ir tuo metu man atrodė, kad tai – policija (juokiasi). Tad ir noras buvo tapti policininke . Žinoma ir dėl to, jog matydavau savo mamą kasdien vilkinčią policijos uniforma, kas man atrodė be galo žavu ir narsu. Nekalbu jau apie tas dienas, kai aplankydavau ją darbe. Man, mažai mergaitei, tie visi uniformuoti ir pasitempę vyrai bei moterys atrodė tikri herojai. Policijoje tuo metu iš tiesų buvo kiti laikai“, – prisiminimais dalijosi V. Repčenkaitė.

Būdama 13 metų ji perėjo į Vilniaus Salomėjos Nėries gimnaziją ir jau dirbo modeliu, nemažai keliavo. Turėdama daug veiklų ji mokykloje pasirodydavo tik tam, kad išmoktų svarbiausių dalykų, o smagiems pasisėdėjimams su draugais mokyklos kieme ar išdaigoms laiko neliko.

Violeta prisimena, kad ilgą laiką nemėgo matematikos ir visada mokėsi šios disciplinos papildomai, padedama korepetitoriaus. „Tai buvo mano „siaubas“ tikrąja ta žodžio prasme (juokiasi). Kitos pamokos tokių bėdų man nekėlė. O kas įdomiausia – matematikos galiausiai man teko išmokti visai ne mokykloje!

Įstojus į universitetą patekau į labai įdomaus dėstytojo kursą. Natūraliai susiklostė taip, jog jau turėdama savo verslą mokiausi vakarinėje grupėje, nes nuo 4 val. ryto kasdien vykdavau į filmavimus seriale „Julija“, o po jų dienomis dirbdavau biure ir vakarais lėkdavau į paskaitas. Tiek ašarų pralieta, kodėl tas dėstytojas darė viską, kad susikirsčiau. Galiausiai suvokiau, kad vienintelis kelias baigti universitetą – išmokti tą aukštosios matematikos siaubą. Taigi, matematiką teko išmokti, o išmokusi ją netgi pamėgau. Taip galiausiai supratau, kad dėstytojas atvėrė mano pačios neribotas galimybes“.

Anot pašnekovės, net ir turėdama laimingą ir nerūpestingą vaikystę savo gyvenimo pamokas ji išmoko.

Panirusi į prisiminimus B. Tiškevič prisiminė didelę įtaką padariusi žmogų

Nors pati Beata senų nuotraukų nekaupia, džiaugiasi, jog tai daro jos mama. Apsilankiusi savo vaikystės namuose aktorė mielai varto senus nuotraukų albumus ir panyra į prisiminimus apie nerūpestingas vaikystės dienas.

„Manau, kad nuo vaikystės tam tikros savybės išliko - užsispyrimas, smalsumas, noras viską kvestionuoti – nei tuomet, nei dabar netikiu nusistovėjusiais standartais ar bendrai priimamom taisyklėm", – pasakojo televizijos veidas. Pasidalijusi pirmos klasės nuotrauka B. Tiškevič sakė, kad tuo metu besimokydama pirmoje klasėje dar gerai nemokėjo lietuvių kalbos, tad kildavo problemų su tartimi.

© Asmeninis albumas

„Vaikystėje valandų valandas galėjau praleisti viena – karpyti, piešti, klijuoti, dainuoti, šokti. Kartais ir dabar panašiai leidžiu laiką. Tik į pirmą klasę atėjau dar silpnai mokėdama lietuviškai, sunkiai tariau ir e ir ė raides", - pasakojo ji. Beata prisimena, kad labiausiai tuo metu jai padėjo kantri lietuvių kalbos mokytoja. „Ji mane mokė ir, galiausiai, išmokė".

Skandalingasis E. Dragūnas rūpinasi likimo nuskriaustųjų vaikyste

Puikiai visiems pažįstamas atlikėjas ir muzikinės grupės SEL lyderis Egidijus Dragūnas vaikystėje buvo mielas šviesiaplaukis berniukas. Ankstyvos vaikystės nuotrauka pasidalinęs šou pasaulio atstovas atskleidė ir mieląją savo pusę.

© Asmeninis albumas

Kartu su tuo metu populiaraus animacinio filmo veikėjais pozuojantis garsus vyras atrodo itin žaviai.

Ir nors vaikystė jau liko praeityje ir senuose nuotraukų albumuose, E. Dragūnas vis dar nepamiršta, kokia yra svarbi nerūpestinga vaikystė bei rūpinasi be tėvų likusiais vaikais ir dažnai lankosi socialinės globos namuose, kur dalija vaikams dovanas, bendrauja ir domisi jų gyvenimo sąlygomis.

Jis ne kartą yra skyręs pinigų ir sunkiomis ligomis sergantiems mažiesiems.