Anot jo, grupė niekada nebandė specialiai patikti publikai: „Jei mums nepatinka apie ką nors kalbėti, nekalbame. Jei nepatinka kažkur groti, negrojame. Mes, kaip grupė, turime principų.“
– Grosite per „Sostines dienas“. Ar šeštadienio koncertas Katedros aikštėje jūsų grupei – pirmasis?
– Ne, grosime Katedros aikštėje ne pirmą, ne antrą ir ne trečią kartą gyvenime. Esame tai darę įvairių projektų, susijusių su miestu, valstybe ar Europos Sąjunga metu, taip pat Vasario 16-osios, Kovo 11-osios minėjimuose. Katedros aikštė mums žinoma. Juolab, kad esame vilniečiai ir pro ją praeiname keliaudami mieste.
– Ar gyvenimas vis dar pamalonina pirmais kartais?
– Kol apie tai nesusimąstydavau, atrodydavo, kad pirmų kartų nebėra. Tačiau kai pradėjau selektyviai kreipti dėmesį į tai, ką darau pirmą kartą, pastebėjau, kad įvairūs pirmi kartais įvyksta kiekvieną savaitę. Tai labai džiugina.
– Ar reikėjo pagalvoti, kaip grosite Katedros aikštėje? Kokia bus programa?
– Be abejo. Prieš kiekvieną didelį koncertą turime darbinį susirinkimą, galvojame apie tai. Mes nemažai koncertuojame ir suvokiame, kad žmogus, atėjęs į koncertą, mato mus ne pirmą kartą tais metais, jis norėtų išgirsti kažką naujo arba kitaip. Dėl to ir atsirado įvairūs mūsų eksperimentai, pavyzdžiui, akustinis koncertas ir pan.
Koncertas Katedros aikštėje turės staigmenų. Grosime, bus krūva muzikantų, taigi koncertas bus geras. Tai turbūt bus geriausias koncertas šią dieną Vilniuje.
– Jūsų dainose pasitaiko šiurkštesnių žodžių, keiksmažodžių. Kaip bus čia?
– Kai grojame klube, festivalyje, tamsioje aplinkoje, leidžiame sau daryti, ką norime. Kitaip yra kai grojame socialiniuose renginiuose, koks mums yra ir „Sostinės dienos“. Niekada nevartojame keiksmažodžių mažiems vaikams tupint prie scenos. Turime krūvą alternatyvų, kaip juos pakeisti.
Be to, grojant begalę metų, nebereikia žmonėms aiškinti, kad nesame pašlemėkų grupė, kuri keikiasi vardan to, kad keiktųsi, darytų skandalą, intrigą ir pritrauktų dėmesį. Tie žodžiai ir keiksmažodžiai atsiranda kaip natūrali tekstų dalis.
Ne paslaptis, kad betarpiškai bendraudami namuose ar su bendradarbiais pavartojame visokiausių žodžių. Mūsų muzika visada rėmėsi realybe, o ne išgalvotu pasauliu. Gal tai ir viena sėkmės paslapčių – viską darėme nuoširdžiai, kaip yra iš tiesų.
– Kaip manote, ar žmonės išgirsta, ką norite pasakyti?
– Žmonių, kurie nesigilina, smegenys visos informacijos negauna. Tačiau labai gražu, kai žmogus sako – aš keturis metus klausiau jūsų muzikos ir tik dabar supratau tą dainą. Į kiekvieną dainą, kurią kuriame, įdedame tam tikrą žinutę. Žmonės mėgsta interpretuoti savaip ir kartais tos interpretacijos neatitinka mūsų žinutės. Tačiau aš vengiu aiškinti ir kreipti jų mąstymą. Jei žmogus kažką savaip mato – gerai. Ne kartą buvo, kad žmogus dainą suprato vienaip, po kurio laiko visiškai kitaip.
– Kaip per 20 metų užsiauginote tiek hiphopo gerbėjų?
– Atsakymas gali dvelkti budizmu – mes nieko nedarėme. Visada buvome krūvelė draugų, kurie norėjo groti jiems patinkančią muziką. Žinoma, matėme, kaip reaguoja visuomenė, bet niekada nesiorientavome į bandymą patikti publikai. Jei mums nepatinka apie ką nors kalbėti, nekalbame. Jei nepatinka kažkur groti, negrojame. Mes, kaip grupė, turime principų.
Galiu klysti, bet aš nežiūriu televizijos laidų ir muzikinių projektų, nes netikiu tų jaunų ir talentingų žmonių ateitimi, jeigu jie susisies su prodiuserių sukurtais kūriniais, aplinkos veikimu. Panašiai ir yra.
Ilgiausiai ir geriausiai išgyvena tie vadinamieji rūsių ir garažų vaikai, patys išmokę groti gitaromis. Iš pradžių jų nesiklauso niekas, gal net juokiasi. Vėliau jie nedrąsiai žengia į sceną, jų klausosi kokie du žmonės, vėliau dešimt, pagrojama kokiame festivalyje. Taip viskas ir plečiasi.
Mes ėjome visą šį kelią, po truputėlį. Turėjome koncertų, kuriuose dalyvaudavo septyni žmonės. Dabar ateina tūkstančiai žmonių, tačiau nejausčiau diskomforto sugroti ir dešimčiai žmonių.
– Muzika užima tik dalį jūsų gyvenimo, turite kitos veiklos. Kokia ji?
– Visada buvau smalsus. Esu baigęs sociologijos studijas, nes man visada buvo įdomu, kaip gyvena žmonės, kodėl jie vienaip ar kitaip elgiasi. Šiuo metu užsiimu street art`u, tai paišymo sritis, o piešiama tiek ant drabužių, tiek ant namų, pastatų sienų.
Taip pat dėstau, esu laisvai samdomas dėstytojas. Dar – aktyvus Lietuvos šaulių sąjungos narys, Lietuvos kariuomenės ambasadorius. Sportuoju, žaidžiu ledo ritulį. Tačiau svarbiausias užsiėmimas – šeima.
Kartais manoma, kad jei namuose viskas gerai, galima leisti sau atsipalaiduoti ir daugiau dėmesio skirti tam, kas asmeniškai įdomu. Tačiau tai didžiulė klaida, nes pats svarbiausias dalykas kiekvieno žmogaus gyvenime yra jo namai. Jei sugrius namai, nei veiklos, nei kas kita to niekada neatpirks.
