Tai – vienas iš garsiausių, labiausiai mėgstamų mūsų komedinių, charakterinių vaidmenų atlikėjų, tėvų pavadintas aristokratišku vardu – Ferdinandas Jakšys. Vėl linksminantis BTV žiūrovus kartojamame seriale „Dapkai ir Butkai“, kuriame vaidina kaimo šviesuolį Bačelį.
Jau vaikystėje jam buvo įdomūs paprasti kaimo žmonės. Jie įkvėpdavo talentingo vaiko vaidinamus personažus mokyklos dramos būrelyje. Vaidino Duokiškyje, vėliau, jau mokydamasis Kamajų septynmetėje mokykloje. Nors jį jau vadino artistu, Ferdinandas nesipuikavo.
„Tuos kaimo žmones stebėdavau ir vaidindavau, – prisimena tolimus laikus. – Žmonės mane vadindavo pagal vaidinamą personažą. Ilgam buvo prilipęs „Imeno“. Kitaip ir nešaukdavo. Suvaidinęs kitą veikėją gaudavau ir kitą pravardę. Tačiau tos kaimo žiūrovų man sugalvotos pravardės manęs nežeisdavo.“
Didesni vaidmenys jaunam artistui tekdavo jau mokantis Kamajuose, kur dramos būreliui vadovavo žinomas kultūros veikėjas, mokytojas Rapolas Šaltenis, jau vaikystėje įžvelgęs Ferdinando aktoriaus talentą ir skyręs jam daug dėmesio. „Mokytojas manęs prašydavo, kad scenoje nesijaudinčiau. Būdavo toks pratimas: paimi lėkštutę su kavos puodeliu ir eini per sceną. Svarbiausia, kad kava neišsilietų. Kai pereidavau per sceną ir ranka nedrebėdavo, būdavo didelis pasiekimas. Čia kaip ir chirurgijoje. Gali jaudintis asistuodamas chirurgui prieš operaciją, bet instrumentą turi paduoti tvirtai, nesijaudindamas, kad ranka nė nekrustelėtų. Tas pats ir vaidinant: užkulisiuose drebi, nerviniesi, o išeini į sceną ir pats stebiesi, kad drebulio lyg nebūta.“
Daugybę vaidmenų per savo kūrybinį gyvenimą suvaidino F. Jakšys. Sako, neskaičiavęs, bet tūkstantis tikriausiai bus. „Visą Žemaitę išvaidinau. Man vis tekdavo charakteriniai, komiški vaidmenys. Žaldoką vaidinau, kai įsismaginę net „Žaldokynę“ buvome pastatę. Vaidinome ir proginį spektaklį „Kalvio Ignoto teisybė“. Prisimenu sudėtingą ir įdomų vaidmenį V. Rozovo pjesėje „Gero vėjo“, kur vaidinau profesorių. Sakė, kad seno inteligento charakterio bruožus pavyko perteikti.“
Mano kūdikėliai vaikšto jau pražilę
Ferdinandas sako, kad neseniai vykusioje Vilniaus knygų mugėje buvo sutikęs daug draugų: daktarą V. Triponį su žmona, profesorių V. Sirvydį, kitus, su kuriais jaunystėje mokėsi. „Triponis mugėje vienam savo bičiuliui mane taip pristatė: „Ferdinandas – tarsi mūsų medicinos darbuotojų sąjungos narys“. Tai paglostė mano savimeilę.
Juk daugelis dabartinių žymių medikų yra buvę mano bendraklasiai Utenos medicinos mokykloje, kur ketinau tapti akušeriu-ginekologu. Aš labai gerbiu mediciną, žemai lenkiuosi jai. Tačiau nesigailiu, kad nesu daktaras. Man nebuvo įdomus šis darbas. Nors galbūt būčiau buvęs geras gydytojas. Charakteris, sakydavo, tinkamas. Dar besimokant mokykloje mane kviesdavo į operacijas asistentu, nes užtikrintai dirbdavau. O kiek priėmiau gimdymų – pats nežinau. Tie kūdikėliai dabar jau žili vaikšto.“
Tėvas nelabai norėjo, kad sūnus taptų artistu. Jis labiau troško, kad mokytųsi medicinos.
Tačiau nuplaukė į praeitį akušerijos ir ginekologijos mokslai, nors mokykloje jį kiek prilaikė viena mergaitė, dabartinė žmona. Nors kai kas artistus vadino „cirkačiais“, kas labai nepatiko tėvui, dirbusiam vaistinėje, tačiau niekas Ferdinando pasiryžimo tapti aktoriumi neatbaidė. Nepadėjo net dėstytojų įkalbinėjimai baigti mokyklą.
Iš mokyklos laikų Ferdinandas su didele šiluma prisimena dėstytoją Kupstą, kuris mokė farmakologijos.
„Jis buvo puikus dainininkas. Ypač visiems patikdavo „Karvelėli mėlynasai“. Prisimenu, kaip prieš koncertą dėstytojas labai jaudindavosi, gerdavo raminamųjų vaistų. Jis mane suprato ir pritarė sprendimui palikti medicinos mokyklą. Atėjo diena, kai aš su mokykla atsisveikinau. Utenos medikų choras atvažiavo koncertuoti į Vilnių – koncertas vyko Konservatorijos salėje.
Kai mano dėstytojas dainavo „Karvelėli mėlynasai“, aš jau buvau apsisprendęs dėl tolesnio gyvenimo kelio: daugiau neužsivilksiu balto gydytojo chalato. Po kiek laiko įstojau į Konservatorijos Teatro fakultetą.“
Tarsi sparnai išsiskleidė
Baigęs aktorystės studijas Ferdinandas Jakšys buvo paskirtas į Šiaulių dramos teatrą, vėliau dirbo Jaunimo teatre. Jau pirmieji aktoriaus profesionaliame teatre sukurti personažai parodė, kad į Lietuvos teatrą atėjo talentingas aktorius. Įsitvirtino ir kino filmuose, televizijos spektakliuose. Ryškūs ir įsimintini jo vaidmenys traukė žiūrovus.
Vėliau aktorių pastebėjo ir į savo spektaklius ėmė kviesti mūsų naujosios kartos, šiuolaikiniai režisieriai.
Su pasaulinės garbės pasiekusiais prestižiniais spektakliais, kuriuos režisavo E. Nekrošius, O. Koršunovas, R. Tuminas, Ferdinandas išmaišė ne tik Europą, bet vaidino ir Amerikoje, Australijoje, kitose užsienio šalyse. Tokie spektakliai kaip „Kvadratas“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Pirosmani, Pirosmani...“, „Dėdė Vania“, kai kurie kiti sutraukdavo pilnas sales žiūrovų. „Tai buvo žvaigždėtas mūsų repertuaras“, – džiūgavo artistas, prisiminęs laimės metus.
Personažas, kuriuo norėtų sekti
Tikriausiai ilgiausiai iki šiol žiūrovų atmintyje yra išlikęs F. Jakšio vaidmuo jau seniai nebevaidinamame Jaunimo teatro spektaklyje „Skapeno klastos“, sovietmečiu sulaukęs aštrios kritikos ir išbrauktas iš repertuaro. Ferdinando vaidmuo žavėjo humoru, šmaikščiomis apgavystėmis, grakštumu, puikiomis improvizacijomis.
O kur dar kiti šio talentingo aktoriaus vaidmenys!..
Dauguma dar prisimena jį „Drakone“, Vyriausiąjį kmynų vadą spektaklyje vaikams „Aš vejuosi vasarą“, Samoduką „Prieblandoje“ bei daugybę kitų.
Pačiam artistui nėra brangesnio vaidmens už Vaižgantą. Tai – teatre pastatytas ir paties suvaidintas monospektaklis, sulaukęs didelio pasisekimo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ypač jautriai reaguodavo emigrantai – Amerikos lietuviai. Tarp žiūrovų buvo ir tokių, kurie prisiminė, kaip Vaižgantas juos tuokė, krikštijo jų vaikus, laikė mišias, klausėsi išpažinčių...
Kiti ir kunigo nuotraukų buvo išsaugoję. Ferdinandą Jakšį – Vaižganto vaidmens atlikėją, spektaklio kūrėją – jaudino žiūrovų noras pabūti kartu, pasikalbėti. „Man būdavo didelė laimė susitikti su žiūrovais, dalytis ta šiluma Vaižgantui, kuriuo aš norėčiau gyvenime sekti.“ Sako, kad „Vaižgantas“ buvo suvaidintas apie tūkstantį kartų. Ir visur – labai sėkmingai. Tikisi su šiuo spektakliu nuvažiuoti į Londoną, esą yra girdėjęs, kad bus kviečiamas.
„Vaižgantas“ – brangiausias pastatymas. Vaidmeniu aš galiu išsakyti savo požiūrį į literatūrą, šeimą, meilę, politiką, religiją, apskritai – į gyvenimą. To jokie hamletai nepadarys. Šiame spektaklyje vaidinu nuo 1995 metų. Gyvenimas, politinės situacijos keičiasi, tačiau Vaižganto žodžiai, parašyti prieš daugelį metų, tinka ir mūsų šiandieniam gyvenimui“, – negailėjo pagyrimų savo artimiausiam pastatymui artistas.
Personažai – lyg savi žmonės
Nuo 1956 metų, kai pradėjo vaidinti teatre, suvaidino daugybę personažų. Prisimena pokario metus, neramumus. Vakarėlių kaime nebūdavo, žmonės bijodavo, tad eidavo į vaidinimus.
„Man būdavo smagu stebėti kaimo žmones, – sako. – Jie tokie spalvingi, sodrūs. Gaila, kad dabar negaunu tokių vaidmenų. Vaidinu tik švelnios sielos kaimo teisuolį Bočelį seriale „Dapkai ir Butkai“.
Aktorius tikina, kad suvaidinti personažai – jam artimiausi žmonės. „Jie tokie skirtingi, charakteriniai. Linksmesni tada būdavo spektakliai. Jie man visi mieli, su humoru, žiūrovams patikdavo.
Tragiškų vaidmenų neturėdavau. Dabar linksmų vaidmenų trūksta. Daugybę kaimo žmonių tada išklausydavau, ir jie atsispindėdavo mano darbuose, – dalijosi prisiminimais Ferdinandas. – Mano aktorystė atėjo iš pokario kartos. Nuo Duokiškio. Ten buvo mano pradžia. Iš ten kelias vedė tolyn ir platyn į aktoriaus gyvenimą.“
Priduria, kad teatras dabar keičiasi. „Kartais, – sako, – net nebesinori ten eiti. Nors lietuvišką teatrą laikau stipriu.“
Aktorius pasiguodžia, kad turi silpnybę naiviai pasitikėti žmonėmis. „Bet, jei nepasitikėsi, tai ir tavimi nepasitikės, – aiškina. – Tikiu žmonių gerumu ir gaunu tą patį atsaką. Aš į visus žiūriu pagarbiai. Manau, kad žmogus, klausantis manęs iš scenos, – yra vertas tos pagarbos. Nesvarbu, ar jis darbininkas, ar kaimietis, ar vargeta, kuris visada su manimi gražiai pasisveikina.“
Nedirbsi – galva išdžius
„Dabar esu laisvas. Vaidmenų naujų lyg ir negirdėti, – aktoriaus balse slypi liūdesys. – Mąstau vakarais, jeigu neužmiegu. Rūpesčių pilna. Vaidinu dar jau dešimtąjį sezoną rodomoje „Paskendusioje vasaroje“.
Taip pat pagal sutartį. Dar ir kine tenka filmuotis. Šią vasarą neturėjau atostogų. Kūrė daugiau kaip 80–ties serijų televizijos filmą „Širdys paklydėlės“. Filmavomės per tuos didžiuosius karščius. Labai išvargino. Fiziškai nebe toks esu. Kartą su aktoriumi R. Bagdzevičiumi juokėmės, kad prieš dešimt metų ant vežimo „Paskendusioje vasaroje“ lėkte užlėkdavome, o dabar – keturiomis ropojame. Didelį vaidmenį, kokio Šekspyro, vargu ar ištempčiau.
Prisimenu, jaunas parvažiavau į Uteną, tėvas dar gyvas buvo. Sako, sūnau, ar tau dar nenusibodo tas teatras. Man buvo keista, kad taip paklausė. Pagalvoju, jei dabar klaustų, tai suabejočiau, kaip čia atsakyti. Teatras išsunkė.“
F. Jakšys apgailestauja, kad ne viską padarė, apie ką svajojo.
Klausiu, ko jis dar laukia ateityje. „Laukiu Godo, – atsako. Ir juokiasi: – Jei rimtai, tai būdamas tokio amžiaus jau vargu ar sulauksiu kokio pasiūlymo. Nors televizija dar kartais prisimena. Dabar mano didžiausia svajonė – gera sveikata.“
Aktorius į mudviejų susitikimą atėjo po ligos. Nelabai norėjo apie tai kalbėti. Tik pajuokdavo: „Nepaisant visų ligų ir gulėjimų, raštiškai pasirašau, kad į ligoninę neisiu. Vaistais gyvenu, jie padeda. Dabar viskas gerai. Manimi rūpinasi žmona gydytoja, dukra Eglė, trys anūkai: Stepukas, Juozukas ir Jonukas.“
Pažiūri Ferdinandas pro langą, nusišypso. „Lietuviškas oras visada geras“, – patikina ilgoką gyvenimą nugyvenęs menininkas.
Ir priduria: „Svarbiausia gyvenime, kad būtum sveikas. Negaliu nedirbti. Jei nedirbsi, tai sveikatą prarasi ir galva sudžius.“
Klausiu artisto: „Ar tikite meile, Ferdinandai?“ Jis atsako nedvejodamas: „Meile tikiu visada.“
Už lango jau šviečia pavasario saulė ir linksmai sužiba Ferdinando Jakšio akys.