Pagrindiniai Lietuvos kino centro veiklos tikslai – skatinti ilgalaikį Lietuvos kino srities vystymąsi ir konkurencingumą, bei dalyvauti formuojant veiksmingą valstybės kino politiką. Lietuvos kino centras koordinuoja nacionalinio kino gamybą, administruoja valstybės lėšas kino sričiai plėtoti.
Įstaigai, kaip įvardijo Vytautas V. Landsbergis, jo pasiūlymas pasirodė „nereikalingas“. Režisierius savo pasvarstymais ir kvietimu prisidėti prie filmo sklaidos pasidalijo soc. tinkle.
„Sužinojau, kad kino centrui nereikia filmo apie Zitą Kelmickaitę ir apie mūsų 1980-1990-ųjų etnografinį sąjūdį, ir dainuojančią folk’rock revoliuciją, kuri su roko maršais, krepšiniu ir Kernagiu smagiai vedė link nepriklausomybės. Deja, finansavimas nepaskirtas. Ko gero, yra žymiai festivališkesnių kino projektų, sutinku, tikrai Lietuvoj daug gabių ir labai gabių režisierių. O mano filmas ne festivalinis, jis naminis, skirtas mums, mūsų dvasinei savasčiai tvirtinti.
Ramiau permąsčiau: jei kino centrui toks filmas nereikalingas, tebūnie, bet man jis visgi reikalingas. Kaip ir ratiliokams reikalingas, ir visiems tame sąjūdy dalyvavusiems. Manau, kad filmas reikalingas ir dabarties Lietuvai – studentams, moksleiviams, visiems mums. Šiuose nerimastingai karinguose laikuose svarbu jausti ir byloti protėvių perduotą stiprybę, prisiminti liaudies dainas, telkiančias mus bendrystei ir pilietiniam atsparumui.
Taigi filmą darysiu, juolab jis beveik nufilmuotas, ir archyvai surinkti, susisteminti, lieka baigiamieji darbai.
Baigiamiesiems darbams bandysiu ieškoti trūkstamų 10 tūkst. eurų, ir galėtume susirinkę kokioms Joninėms ar Zitos gimtadieniui pasižiūrėti filmą, padainuoti, pabūti kartu ir Zitelę prisiminti.
Jei kas iš feisbuko bičiulių turėtumėt minčių, kaip šią finansinę kliūtį nugalėti, parašykit prašau į mesendžerį laišką; o norintiems prisidėti ir paaukoti privačiai taipogi būčiau labai dėkingas“, – feisbuke rašė Vytautas V. Landsbergis.