– Nepavydite savo kolegoms, vasarą leidžiantiems be eterio?
– Kažkiek pavydžiu galimybės atsipūsti, miegoti į valias ar tiesiog keliauti. Bet gal reikėtų klausti kolegų, ar jie mums nepavydi. Vasara televizininkams – ne tik poilsio metas, bet ir finansiškai nelengvas laikas. Mes šiemet radome aukso viduriuką: kuriame naujas laidas ir kartu, gerai sustygavę komandinį darbą, vieni kitus išleidžiame trumpų atostogų. Štai dabar į jūsų klausimus atsakinėju būdamas Kretoje...
– Ar darbo reikalais naršydamas po pasaulį vis dar galite sakyti, kad kelionės jums geriausias poilsis?
– Be abejo! Kelionės – ne tik geriausias poilsis, bet ir puikus naujų minčių šaltinis.
– Kuri kelionė jums svarbesnė – kai važiuojate susitikti su pasaulio garsenybe ar ilsėtis?
– Tai du skirtingi dalykai. Kai vykstu darbo reikalais, dažniausiai visą laiką suryja darbas. Yra buvę, kad, porai dienų su operatoriumi nuvykę į Paryžių, beveik visą laiką praleidome automobilyje, metro, traukinyje ir savo herojų namuose, o paskutinį vakarą kolega man sako: „O gal dar nulėkim bent jau į Eifelio bokštą pažiūrėti, nesvarbu, kad esame be miego antrą parą...“
Tad darbinės kelionės skirtos laidoms filmuoti, o poilsinės – širdžiai ir sielai. Niekada nepamiršiu, kaip prieš kelerius metus su drauge ekspromtu nusipirkome lėktuvo bilietus į Pekiną – išskridome išsinuomoję viešbučio kambarį tik dviem naktims, o kitas tris savaites tiesiog keliavome po Kiniją, kasryt nuspręsdami, ką ir kur veiksime tą dieną.
– Kuo įspūdingos jūsų šiųmetės atostogos?
– Tos kelios savaitės irgi buvo pusiau darbinės. Pirmiausia porą dienų praleidau pas tėvus, paskui išlėkiau dviem savaitėms į Turkiją, kur filmavau reportažus mūsų laidai ir dar buvau ten vykusio TV6 realybės šou „Kelionių startas“ komisijos nariu. Iš Turkijos – tiesiai į Baltarusiją, kur fiksavome muzikos festivalio „Slavianskij bazar“ užkulisius. Tad poilsio lyg ir nebuvo, bet neprarandu vilties šiek tiek atsigriebti rugpjūčio pabaigoje.
– Esate patyręs gyvenimo būdo siužetų kūrėjas, neseniai tapęs ir laidos prodiuseriu. Kurios pareigos jums mielesnės?
– Atvirai pasakius, darbas, kurį dariau anksčiau ir kurį darau dabar, mažai kuo skiriasi. Aš lygiai taip pat galvoju temas, ieškau pašnekovų, su jais tariuosi, filmuoju, sėdžiu montažinėje. Skirtumas tik tas, kad, prieš gerus metus nutaręs tapti prodiuseriu, ant savo galvos prisiėmiau ir atsakomybę už paties suburtą komandą, projektų kokybę bei reitingus.
– Ar jaučiatės sukūręs tokį siužetą, kokio kito gali tekti laukti daugybę metų?
– Mano atmintyje giliai įstrigę keli tokie siužetai. Vienas tokių – ciklas apie lietuvių emigrantę, Londone ištekėjusią už arabo, vėliau patyrusią jo terorą ir priverstą keliauti į Afriką, kad dar sykį galėtų bent išvysti savo sūnų ir dukrą, kuriuos pagrobė ir ten išvežė jų tėvas. Filmavome kelis mėnesius: skridome į Londoną, vykome į Varšuvą pas garsų detektyvą, o galiausiai praleidome tris košmariškas savaites Maroke.
Kitas siužetas – apie lietuvę muzikę, pasiryžusią užkariauti Londono muzikos pasaulį. Buvome tarsi metraštininkai, kamera fiksavę, kaip ši moteris su lagaminais keliavo iš vienų namų į kitus, iš mažyčio viešbučio kambarėlio į dar mažesnį, kaip miegojo koridoriuje prie tualeto ir... po trejų metų jau dainavo toje pačioje scenoje su Stingu ir kitomis garsenybėmis.
– Su kuo paprasčiau – garsiais lietuviais ar užsienio įžymybėmis?
– Būna, kad garsūs lietuviai jaučiasi kur kas svarbesni nei pasaulio žvaigždės. Ir dažniausiai taip pasijunta vos porą mėnesių kokiame nors realybės šou pabuvojęs jaunimėlis. O iš tikrųjųtiek lietuvių, tiek užsienio garsenybės yra lygiai tokie patys žmonės kaip ir mes. Aišku, suderinti interviu su pasaulio žvaigždėmis kartais trunka net pusmetį ar ilgiau.
– Vyrai ar moterys lengviau atsiskleidžia?
– Tai priklauso nuo žurnalisto profesionalumo. Aš lygiai taip pat nuoširdžiai ir smagiai Maskvoje pasišnekėjau su Robertu Javtoku ir Darjušu Lavrinovičiumi, legendiniais Josifu Kobzonu ir Valerijumi Leontjevu, „Tatu“ merginomis ir Andželika Agurbaš. O štai su Filipu Kirkorovu ir „Pet Shop Boys“ vyrukais niekaip neradome bendros kalbos.
– Kokie susitikimai paliko didžiausią įspūdį?
– Jų tikrai daug. Vienas pirmųjų mano interviu su visame pasaulyje garsiu žmogumi vyko Velse, kur kalbinau buvusį princesės Dianos asmeninį astrologą, kurio klientų sąrašas driekiasi nuo Celine Dion iki Madonnos ir karališkosios šeimos narių. Maniau, kad bus žiauriai sunku, juolab kad buvau antras žurnalistas po kolegos iš BBC. Negalėjau patikėti, kad viskas vyko taip sklandžiai. Pašnekovas pats tepė mums sumuštinius, domėjosi Lietuva ir atvirai atsakė į visus mano klausimus.
– Ar visuomet pašnekovai atsiskleidžia taip, kaip juos įsivaizdavote?
– Stengiuosi neturėti išankstinės nuomonės, nes spaudoje, scenoje ar televizijoje žmones dažnai matome ne tokius, kokie jie yra savo erdvėje – namuose. O atvykęs per pirmąjį pusvalandį jau gali nuspręsti, koks tas žmogus. Iš tikrųjų dažnai pasirodo visai kitoks, nei apie jį kalbėjo, rašė, rodė.
Tarkim, prieš porą savaičių, iškart po Godos Sabutytės vestuvių, su ja labai atvirai kalbėjomės apie jos gyvenimą. Niekada nemaniau, kad ji tokia „faina“ ir visai ne tuščia blondinė, kokios įvaizdį jai primeta laida, kurią veda, ir grupė, kurioje dainuoja.
– Kokių kuriozų jums yra tekę patirti?
– Visokių. Teko būti apmėtytam akmenimis moters, kuri mane supainiojo su tuo metu populiarios laidos žurnalistu. Teko bendrauti su viena britų garsenybe ir jos pakviestam atsidurti vakarėlyje, kur linksminosi daug gerai žinomų žmonių, tačiau aš kažkodėl neatpažinau dizainerio Roberto Cavallio ir su juo kalbėjau gana grubokai, kai jis kritikavo kažkurio svečio aprangą. Karjeros pradžioje yra tekę imti interviu iš žmogaus, kurio anglų kalba buvo tokia baisi, kad nesupratau nė vieno jo atsakymo, o vėliau laužydamas liežuvį Venesueloje kalbinau pašnekovą ispanų kalba, kurios temoku tik paprasčiausias frazes.
– Kokį įsivaizduojate tipišką gyvenimo būdo laidos žiūrovą?
– Daugelis mano, kad tokių laidų žiūrovės yra vien moterys. Nieko panašaus! Pasirodo, gyvenimo būdo istorijomis domisi ir verslininkai vyrai, ir aukštąjį išsilavinimą turintys bei geras pajamas gaunantys miestų gyventojai.
– TV kanalai jau intriguoja naujojo sezono naujovėmis. Kuo jūs stebinsite?
– Esame parengę ne vieną intriguojantį siužetą. Savo eilės laukia pasakojimas apie Valerijų Leontjevą, vietas, kuriose poilsiauja galingiausi planetos politikai, karaliai, turtingiausi žmonės ir ryškiausios žvaigždės. Mūsų temos siekia net Vietnamą.
– Dirbti Šiaulių TV pradėjote būdamas 17 metų. Ar 10 metų darbo įvairiose TV užtenka, kad pasakytumėte, jog tai darbas visam gyvenimui?
– Niekada negali sakyti, kad kažkas yra visam gyvenimui... Taip, šiandien neįsivaizduoju savęs kitur, bet nežinau, kas manęs laukia po dešimties metų. Keliskart esu sulaukęs tikrai įdomių darbo pasiūlymų, visai nesusijusių su televizija. Vienų išsigandau pamanęs, kad dar per anksti tokiam postui, kitus atmečiau, nes žinau, kad nesugebėčiau persiorientuoti, o dirbti tiesiog dėl gero atlyginimo ir gadinti savo vardą tikrai negalėčiau. Manau, kad ir ką veiksiu ateityje, tai bus susiję su žurnalistika.
– Jeigu būtų kuriamas siužetas apie jūsų gyvenimą, apie kokius dalykus kalbėtumėte su malonumu ir ko nenorėtumėte liesti?
– Jei jau leisčiau, tai jokių taisyklių ar tabu nekelčiau. Mes patys sprendžiame, kiek leisime aplinkiniams žinoti apie mus. Taip neseniai man pasakė Laima Vaikulė, ir aš jai visiškai pritariu.
– Ar turite savo gyvenimo moto?
– Reikia gyventi taip, kad senatvėje būtų ką prisiminti. Geriau jau gailėtis to, ką padarei, nei to, ko nedrįsai padaryti. Bet gyventi taip, kad nekliudytum kitiems. Tada ir jie negalės painiotis tavo kelyje. Žodžiu, reikia tiesiog gyventi!