Ir iš tiesų Emilio atsakymus į klausimus irgi pavadinčiau “veiksmo”. Ar gero veiksmo, įvertinkite patys. Man patiko jo stiliukas ir tai, kad atsakymais nemėgino niekam įtikti.

- Labai graži jūsų pavardė - Vėlyvis. Ar domėjotės jos kilme? Galbūt kažkoks giminės charakterio bruožas joje užkoduotas ir jį atrandate savyje?

- Ne, nesidomėjau. Žinau tik tai, kad pavardė įpareigoja mane vėluoti (šypsosi).

- Pirmiau tapote tapytoju, o tik paskui gerai žinomų ir žiūrimų filmų “Zero” ir “Zero2” režisieriumi. Kodėl jūs, tapytojas, pasirinkote kiną – pritrūko išraiškos priemonių?

- Vargiai tai galima pavadinti pasirinkimu. Manau, kad šioje srityje žmogus nesirenka, jis nesprendžia kūrybinio pasirinkimo klausimo – kurti ar ne. Tai suponuoja prigimtis. Paprastai aplinkybės nulemia pasirinkimą. Mano atvejis kaip tik toks. 

Dėl raiškos priemonių pasakyčiau taip: kiekviena tradicinė meno šaka turi savąsias, kurių jai absoliučiai pakanka įgyvendinant pasirinktą idėją. Absurdiška manyti, jog tapyboje mažiau raiškos būdų negu kine. Ar futbole daugiau išraiškos negu šachmatuose? Kinas savo prigimtimi yra grynai kolektyvinis-sintetinis menas, tarpusavyje jungiantis daugelį skirtingų meno sričių. Dėl šios priežasties klaidingai manoma, kad jis turi daugiau raiškos priemonių.

- Pamačius jūsų tapybos darbus ir filmus, pirmoji kylanti reakcija ir emocija – vėl tas dirginantis, pulsuojantis ritmu ir agresija šiuolaikinis gyvenimas bei nuojauta, kad tuoj tuoj kažkas bloga atsitiks. Kam taip tirštinti spalvas?

- Dėl idėjos koncentracijos... Pasaulis nėra tai, ką mes matome per langą. Greičiau jis yra toks, kokį mes jį suvokiame. Suvokdami mes moralizuojame - giriame arba peikiame. Šia prasme tai yra idėja, o suvokimo apibendrinimas – forma.

- Gerai žaidžiate šachmatais – gal tai ir padėjo išskaičiuoti, kokius ėjimus daryti, kad filmai taptų žiūrimiausiais? Ar išdrįstumėte prisipažinti, kiek kūryboje yra intuicijos, noro atsikratyti viduje slypinčių asmeninių patirčių sankaupų ir racionalaus išskaičiavimo galvojant “žiūrovams tai patiks”?

- Šachmatai padeda įsisavinti daromus ėjimus gyvenime, bet abejoju ar padeda išskaičiuoti filmo sėkmę. Manau, kad tai neįmanoma, nes šioje srityje tikrai nėra sėkmes formulės.

Abstrakčiai kalbant, kūrybos pagrindą ir sudaro intuicija, tiksliau – intelektinė intuicija. Ji pirma pažįsta idėją ir sukuria vaizdinį. Visa kita – išgyvenimai, fantazija ir praktika.

- Didžioji dauguma jūsų veiksmo filmų gerbėjų ir garbintojų – paaugliai, jaunimas. Ar tokius ir įsivaizdavote savo filmų žiūrovus?

- Sunku pasakyti. Apie žiūrovą aš visada galvoju, bet apie amžiaus grupę nedažnai, todėl negaliu atsakyti vienareikšmiškai.

- Kaip pats jautėtės būdamas paauglys – buvote iš maištaujančių ar paauglystė praėjo taip, kaip svajotų kiekvienas tėvas – ramiai, be jokių tragedijų, dramų ir išsišokimų? Kokių paaugliškų bruožų pastebite savyje dabar ir galbūt kaip tik jie jums padeda netapti viską žinančiu, “teisingo” kino kūrėju?

- Konkretizuoti nenorėčiau, bet pasakysiu, kad maišto idėjos man niekada nebuvo svetimos. Viliuosi, kad ateityje mano prigimtis nesikeis į gerąją pusę.

- Žmonės arba labai mėgsta jūsų filmus, arba jų visai nežiūri, vidurio nėra. Tuos, kurie jų nemėgsta, nervina, kad tai yra filmai, kuriuos vyresnioji karta vadina “šaudo – gaudo”, šokiruoja leksika – nuolat skambantys keiksmažodžiai, ne vienas kitas, o virtinės - daugiaaukščiai keiksmažodžiai. Kodėl manote, kad pastaroji išraiškos priemonė būtina, juk dažnai be žodžių pasakoma daugiau negu kalbant?

- Teisingai daro. Jeigu žmogų nervina filmai su keiksmažodžiais, tai tegu jų nežiūri. Nervai žymiai svarbiau už bet kokį filmą. Aš irgi nežiūriu filmų, kuriuose be žodžių bandoma keiktis.

- O jūs pats gyvenime esate keikūnas? Girdėjau, kaip net duodamas interviu kultūros laidai, neieškote dailesnių žodelių, pavyzdžiui, žmogaus veidą vadinate rusiškai - morda. Leiskite spėti – už grubumo slepiate ypatingą sielos jautrumą?

- Nieko aš neslepiu, esu atviras kaip darbo partija. O dailūs žodžiai man paprasčiausiai netinka prie mordos.

- Nemanote, kad jums vertėtų pasinaudoti savo pirmuoju talentu ir mėginti kurti tapybišką, gražių vaizdų, relaksacinį filmą, juk naujausioji jūsų kolegų sukurta lietuviško kino sensacija filmas “Tadas Blinda. Pradžia” net filmo kritikų buvo giriamas už gražius, tapybiškus vaizdus?

- Ne, nemanau. Ačiū už patarimą, bet esu toks, koks esu. Juolab, kad tapyba neturi nieko bendro su gražiais vaizdais ir relaksacija.

- Savo kūryba esate visiškai nutolęs nuo vis dar kažkodėl tradiciškai kaimiška vadinamos lietuviškos pasaulėjautos. Kiek vieta, kurioje augote, turėjo įtakos tam, kuo esate ir kaip kuriate dabar?

- Nežinau, kiek aplinka turėjo įtakos mano pasaulėžiūrai. Manau, ne daugiau negu kiekvienam iš mūsų.

- Dabar kaip tik tas metas, kai Lietuvos abiturientai sprendžia, kur stoti mokytis, ką pasirinkti. Dalis jų dairosi į užsienio aukštąsias mokyklas. Mokėtės Varšuvos menų akademijoje, todėl noriu nuoširdaus atsakymo – ar vertėjo tai daryti? Ko ten išmokote, o gal nusivylėte?

- Be abejo vertėjo. Jeigu leistų dar kartą, pakartočiau nedvejodamas. Buvo žiauriai geras laikas.

Patarimas paprastas: jeigu ruošiatės stoti mokytis, tai pasirinkit sritį, dėl kurios šiknos neskaudėtų, nes prisiklausę tėvų, draugų ir kaimynų, bliausit iš skausmo visą likusį gyvenimą.

- Prieš dešimtį metų buvote išvažiavęs uždarbiauti į Vokietiją. Žinote, kaip “ten” viskas yra ne iš nuogirdų. Ką svarbiausia norėtumėte pasakyti žmonėms, skrendantiems į įvairias Europos šalis ir turintiems lėktuvo bilietą tik į vieną pusę?

- Galiu pasakyti tik viena: “Sėkmės!” Kiekvieno emigranto atvejis ir patirtis svetimoje žemėje yra unikalus, todėl universalūs patarimai negalioja.

- Ko Lietuvoje trūksta, kad vėl gimtų tokie lietuviški kino šedevrai kaip “Niekas nenorėjo mirti”, kurį ir jūs vadinate geriausiu lietuvišku filmu. Kai kas sako – tik pinigų.

- Padėtis pasikeis, kai nustos statyti filmus, kurių “niekas nenorėjo žiūrėti”.

- Atrodo, ruošiatės kurti naują filmą. Apie ką jis bus? Neoficialaus Vilniaus telegrafo “vbs” (viena boba sakė) žiniomis, jūs neseniai po Vilnių vaikštinėjote ir kavą gėrinėjote su rusų kino pažiba Artūru Smolianinovu. Ar tai reiškia, kad naujausiame jūsų filme už lietuviškus honorarus vaidins didelių rinkų honorarais išlepinti užsieniečiai?

- Aš kol kas nesu įpareigotas kalbėti apie naują filmą. Galiu pasakyti tik tiek, kad vyksta pasiruošimo darbai: komandos formavimas, aktorių atranka ir kiti šiam periodui būdingi darbai. Artūras buvo atvykęs į atranką, jis pasirodė puikiai, dabar deramės dėl datų ir pinigų.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (52)