Ar „Zero Live Show" yra aštru? „Žinoma, kad taip. Tai yra mano kūrybos būdas. Per provokaciją siekiu perduoti žinią, kalbėtis su žiūrovu. Šis šou gvildena net keletą temų, nors visiems labiausiai užkliuvo religinė, ypač dėl šou reklamos performanso bažnyčioje. Bet „Zero Live Show" paliečia ir socialinę, teisėsaugos, politikos, emigracijos, istorijos ir pan. temas", - sakė režisierius.
„Šiemet daug kalbame apie Lietuvos šimtmetį, kabiname medalius, švenčiame – tai gražioji pusė. Bet juk yra ir kita pusė, mano tikslas buvo ją gvildenti savo pasirinkta forma. Juk sovietmetis pas, skelbiama pranešime spaudai.
Ši kelionė – atspindys, kad kartais net ne valdžia kalta, jog gyvename taip, kaip gyvename. Kartais pati visuomenė suklumpa, ir ji pati už tai atsakinga. Mes keliame šį klausimą šou naratyve ir kartu provokuojame žiūrovus apmąstyti. Džiaugtis Lietuvos šimtmečio pasiekimais reikia, tačiau užsimerkti ir nematyti kitos pusės, kad ir emigracijoje prarasto milijono – negalime. Todėl mano siunčiamos idejos forma gal kai ką ir skaudina, bet tie, kas išlukštens provokacija, bus įtrauktas į dialogą su šou rodoma istorija ir, tikiuosi, nuskaitys mūsų žinutes", - teigė E. Vėlyvis.
Pasak jo, svarbiausia mene yra idėja, ir nesvarbu, ji paslėpta ar tiesmuka, atvira ar paslaptinga, maloni ar kelianti šiurpą.
„Kiekviena idėja organiškai suponuoja atitinkamas priemones ir tokiu būdu atsiranda forma – graži arba bjauri, šviesi ar tamsi, lyrinė ar provokatyvi – trumpiau tariant, jeigu yra ką pasakyti, visada bus atrastas būdas, kaip tai padaryti.
Fundamentalios meno kūrinio funkcijos yra ganėtinai įvairios, ir jos visai neskirtos, kad mūsų gyvenimas vien tik būtų gražesnis, linksmesnis ar iš esmės malonesnis. Meno kūrinys ne tik turi, bet ir privalo provokuoti smegenis ir širdį. Nes priešingu atveju jis teatlieka tik estetines funkcijas, kas savaime nėra taip blogai, bet tokiu atveju už borto paliekamas esminis kognityvinis pasaulio ir žmogaus problemos suvokimas", - pasakojo kūrėjas.
Jo teigimu, įdomiausia tai, kad vienu ar kitu atveju meno kūrinys savaime dar nereiškia, kad jis yra menas.
„Niekas, absoliučiai niekas negali pasakyti, kada kūrinys tampa menu. Nei menininkai, nei kritikai, nei komisijos, ekspertai ar patys vartotojai. Jeigu tai būtų žinoma, tai seniai visi kurtų tik meną. Tuo tarpu įprasta nūdienoj spekuliuoti meno sąvoka, ir ji tapo savotiškai patogia prostitute, pridengianti beveik viską, kas tik įmanoma. Kai kažkas kažko nesupranta, „nurašo" tai menui. Kai kam nors nepavyksta kad ir geras kūrinys – vėlgi, pavadina tai menu", - apie spekuliaciją meno sąvoka kalba režisierius.
