Edvardai, esi aplankęs daugybę pasaulio kampelių. Ar dar kas nors Tave gali nustebinti?
Kaskart randu kuo stebėtis net tose vietose, kur lankiausi dešimtis kartų ar net praleidau kelis mėnesius. Atrodo, Londoną ar Niujorką žinau kaip savo penkis pirštus, bet pakanka vos įšokti į taksi ir užmegzti pokalbį su vairuotoju, akimirksniu išgirstu apie tokias unikalias vietas, apie kurias didelė dalis vietinių nė nėra girdėję.
Visa paslaptis – bendravime. Kuo daugiau komunikuoji su žmonėmis, tuo labiau jie dalijasi savo pasauliu su tavimi.
Viešėjai Tanzanijai priklausančioje saloje – Zanzibare. Vien tai išgirdus, mintyse ima suktis egzotiški gamtovaizdžiai, neįprasti gyvūnai, vaisiai... O kaip viskas atrodo iš tikrųjų?
Saloje, pustrečio trečio tūkstančio kvadratinių kilometrų plote, gyvena beveik milijonas žmonių. Tai įspūdinga ir europiečio akiai dėl savo rojų primenančios gamtos ir aplink tvyrančio didžiulio skurdo neįprasta kelionių kryptis. Sakyčiau, vieta su dviem skirtingais, retai kada prasilenkiančiais pasauliais.
Zanzibaro istorija prasidėjo nuo persų imigrantų iš Irano, būtent jie ir suteikė salai pavadinimą, reiškiantį „Juodųjų krantą“. Tai tankiausiai gyvenama Tanzanijos dalis, kuri turi savo prezidentą ir penkasdešimties narių Atstovų Rūmus.
Ar lengva ten nuvykti? Kada pradėjai planuoti šią kelionę?
Prieš pusmetį, ji turėjo trukti geras porą savaičių. O nukeliauti iki Zanzibaro dabar jau gana paprasta, nes iš Varšuvos yra tiesioginis reisas į Zanzibaro sostinę. Taigi, kiek mažiau nei dešimt valandų „Dreamlainerio“ salone ir tu jau ten. O štai kelionė namo mano atveju truko beprotiškai ilgai, buvo nežmoniškai sunki.
Kokia kalba bendrauja vietiniai?
Oficiali Zanzibaro kalba – Zvahilių, tačiau dauguma jauno amžiaus žmonių kalba angliškai, sudėtingiau komunikuoti su senoliais. Aš juokauju, kad tokiose situacijose visada gelbsti neverbalinė komunikacija: žvilgsniai, gestai, šypsena.
Ar teko bendrauti su vietiniais ir ar tai buvo lengva?
Kad ir kur bekeliaučiau, visada stengiuosi susipažinti su vietinių žmonių gyvenimo būdu, o tai padaryti įmanoma tik įsiprašius į svečius pas šiuos žmones.
Susitarti nebuvo sunku, tokia galimybė man kainavo 20 000 vietinių pinigų, maždaug penkis dolerius. Patikėkite, buvo išties verta tai pamatyti.
Sukrypusi lūšna kiauru stogu ir moliu vietoje grindų. Namuke gyvena seneliai, tėvai, būrys vaikų. Dvi iš jų buvo paauglės, vilkėjusios gana puošnius kostiumus, mažieji lakstė basomis ir baltaveidžius atvykėlius ne tik įdėmiai nužiūrinėjo, bet ir čiupinėjo, apuostinėjo.
Šeima, pas kurią įsiprašiau į svečius, tuo metu ruošė pietus. Ant laužo virė ryžius kokosų piene, kita moteris valė žuvį. Kalbėti apie sanitarines sąlygas nėra prasmės. Pribėgęs kačiukas palaižo žuvį, į verdantį puodą pro plyšį stoge varva lietaus vanduo. Bet visiems viskas gerai, o man fantastiškai smagu stebėti visą procesą – ne tik maisto ruošos, bet ir vietinių tarpusavio santykių. Akivaizdu, namuose dominuoja vyriausia moteris, greičiausiai senelė.
Tačiau gatvėse vietiniai atrodo visai kitaip nei atvykėliams pravėrę savo namų duris. Jų žvilgsniai rūstūs, akys pavandenijusios, atrodo apatiški ir gal net pavojingi. Tačiau tie, su kuriais teko pabendrauti, sakė, kad tai pirmas įspūdis. Šie žmonės įtariai žiūri į baltuosius, juk būtent jie į jų pasaulį atvedė vergiją. Tačiau nepasitikėjimas esą dingsta jau po keliolikos minučių ir tada vietinių veiduose pasirodo šypsenos.
Koks buvo šios kelionės tikslas?
Tai viena iš tų retų kelionių, kai turėjo pavykti derinti darbą su malonumu. Jau seniai svajojau susukti pasakojimų ciklą savo laidai „Gyvenimas“ apie Zanzibarą – egzotinę ir tolimą salą, kur fantastiško grožio paplūdimius ir prabangius poilsio kompleksus keičia neįsivaizduojamas skurdas ir nešvara. Dabar galiu drąsiai teigti, kad planas pavyko.
Kelias dienas pasipliuškenę gaiviame Indijos vandenyne, pasilepinę 30 laipsnių karščiu ir saule, leidomės į kelią pažinti šią salą ir jos gyvenimą iš vidaus. Apsilankėme sultono rūmuose, vietiniame maisto turguje, kur nuo vaizdų ir kvapų silpnesnės sveikatos žmogus tikrai išvirstų iš klumpių, plaukėme į Kalėjimo salą, lankėmės vietinėse mokyklose, šeimose, šventėse.
Ko gero, didžiausią įspūdį paliko buvęs vergų turgus ir dainininko Fredžio Merkurio namai, kuriuose jis augo iki septynerių. Pavyko rasti vyruką, kuriam dabar priklauso „Queen“ lyderio būstas. Jame net galima praleisti naktį, toks malonumas kainuoja 150 dolerių.
Ar leidžiantis į tokias keliones būtina pasirūpinti tam tikrais vaistais, gal net pasiskiepyti?
Į bet kurią tolimą kelionę imu savo vaistinėlę su būtiniausiais vaistais, žinoma, susirenku visą įmanomą informaciją apie toje vietoje siaučiančias ligas, gresiančius pavojus ir kaip viso to išvengti.
Šįsyk situacija buvo gana kuriozinė. Apie tai, kad gal reikėtų pasiskiepyti nuo maliarijos ar bent jau išgerti kursą tablečių nuo šios ligos, susisgribome tik likus porai dienų iki išvykimo.
Žodžiu, tam jau buvo per vėlu. Tačiau atvykus, zanzibariečiai patikino, kad dabar ne vabzdžių sezonas, be to, maliarija siaučia žemyne, o Zanzibare ja susirgti tikimybė nedidelė. Ir čia pat vietiniai pridūrė, kad vabzdžiai ir ropliai, su kuriais susidursime savo kambaryje, nėra pavojingi, todėl į juos reaguoti nereikia.
Įvairiausių gyvių, besiveržiančių į tavo teritoriją buvo išties daug. Kartais buvo visai nejauku, o kartais net smalsu pažiūrėti, kas per padaras pretenduoja į tavo lovą.
Minėjai, kad pamatei daug skurdo. Ar kelionė matant tokius vaizdus netampa kančia?
70 vaikų visą dieną mokančios mokytojos mėnesio alga 150 dolerių, yra šeimų, kurių dienos pajamos siekia vos,1,5 dolerio, tuo tarpu politikų atlyginimas siekia 3000 dolerių. Socialinės žirklės čia žiaurios.
Važiuojant per kaimus matai, kad juose nėra elektros stulpų, vadinasi nėra elektros, nėra televizorių, šaldytuvų, apskritai, mažai namų turi langus. Vienas vyrukas man pasiguodė, kad Tanzanija savo nepaklusniai ir visiškos autonomijos siekiančiai salai elektrą parduoda labai brangiai, todėl čia ji tikrų tikriausia prabanga.
Kad ir kaip skurdžiai gyvena vietiniai žmonės, optimizmo iš jų niekas neatims, juk rytoj vėl švies saulė, bus šilta, nuo palmių kris vaisiai, daržuose sirps daržovių derlius, vandenynas bus čia pat, vadinasi, bus žuvies, maudynių. To jiems pilnai pakanka ir toks požiūris juos paverčia laimingais žmonėmis.
Pamatyti skurdą, kurį išvydau, labai pravartu. Tada itin pradedi vertinti tai, ką turi pats. Išvysti Zanzibaro kontrastą patariu visiems. Tai tarsi psichoterapija egzotinių atostogų metu.
Kuo ši kelionė buvo kitokia?
Vos jai įpusėjus, mane pasiekė žinia apie netikėtą močiutės, vieno brangiausių žmonių mano gyvenime, mirtį. Teko greit keisti planus ir palikus pakeleivius Zanzibare, ieškoti būdų, kaip kuo greičiau parsibaladoti namo.
Tai buvo pati sunkiausia ir ilgiausia kelionė tiek fiziškai, tiek morališkai. Galiausiai, po tris paras trukusių skrydžių, važiavimo autobusu, mašina, nakvynės oro uosto prieigose, viešbutyje, pagaliau įsitaisiau lėktuvo sėdynėje ir pajutau, kad iki kelionės pas šeimą pabaigos liko visai nedaug.
Ar pameni bent vieną savo kelionę, kur viskas vyko pagal planą?
Kad ir kiek planuotum, bent 15 procentu kelionės turi palikti netikėtumams. Po savo trisdešimtmečio, prieš kelerius metus, suplanavau savo šeimai kelionę į Ameriką.
Viskas buvo apgalvota iki kruopščiausių smulkmenų, bet... Niujorke kilo sniego audra, tad skrydį į Majamį atidėjo 2 paroms. Kinijoje pramigau vieną skrydį, teko ne tik ieškoti kito bilieto, bet dar ir visai į kitą regioną. Man patinka gana banaloka patarlė: tu planuok, o Dievas iš tavo planų pasijuoks. Šiuose žodžiuose daug tiesos.
Ar kelionė į Tanzaniją yra prieinama kiekvienam lietuviui?
14 dienų kelionė iš Varšuvos į vidutinės klasės viešbutį su maitinimu „Viskas įskaičiuota“, kainuoja apie 1500 eurų, dviejų savaičių poilsis prabangiame kurorte – 2500-3000 eurų. Turint omenyje, kad Kanaruose ar Turkijoje savaitė atostogų atsieina nuo 700 eurų, tai poros savaičių poilsis Afrikos Maldyvais vadinamoje Zanzibaro saloje kainuoja lygiai tiek pat.
