– Gintare, Jus su Egle skiria vos dveji metai, ar buvote artimos?
– Mažiau nei dveji metai (šypsosi). Žinoma, buvome artimos. Būdavo, kad pasipešdavome, bet ir verkdavome kartu, jei kuri užsigaudavo. Mokėmės skirtingose klasėse, abi turėjome geriausias drauges, su kuriomis leisdavome laiką ir po pamokų. Bet mūsų draugės nelabai mėgo viena kitą, tad keturiose laiko neleisdavome...
– Augote keturiese – Jūs, Eglė, dar viena sesė ir brolis. Būdavo muštynių ar peštynių? Kas ką gindavo?
– Kokia Eglė buvo vaikystėje: rami, miela ar kovojanti už save?
– Ji buvo judrus ir smalsus vaikas, ramia jos tikrai nepavadinčiau. Viską darydavo savaip ir kovodavo už save.
– Ar Eglė vaikystėje rašė dienoraštį? Ar teko jį skaityti?
– Abi rašėme. Buvo laikas, kai rašydavome kiekvieną dieną. Bet ką ten ir prirašysi vaikystėje: „Šiandien ėjome pažaisti į lauką su drauge“, „Buvo gražus oras“ ir panašiai. Tai buvo greičiau rankos lavinimas. O skaityti man jo nereikėjo, Eglė pati perskaitydavo, ką parašė. Nuo pat vaikystės viena nuo kitos neturime paslapčių.
– Jei net dienoraščius viena kitai skaitydavote, tai, matyt, galėdavote puoštis ir viena kitos drabužiais?
– Dalijomės, dalijamės ir dalysimės viskuo, ką turime ir ko reikia viena kitai. Aš vaikystėje gal ne visada geranoriškai ką nors duodavau, o Eglė niekuomet nieko negailėdavo – ką turėdavo, tuo dalydavosi.
– Kas buvo Eglės pirmoji meilė?
– Vaikystėje abi buvome įsižiūrėjusios tą patį berniuką (šypsosi), bet jam patiko kita mergaitė, tai neteko nei man, nei Eglei. O tikra pirmoji jos meilė buvo pirmasis vaikinas, su kuriuo ji nemažai laiko gražiai draugavo.
– Ar Jūs, sesės, turėdavote mėgstamų užsiėmimų? Ar turite dabar?
– Beveik visą laiką po pamokų būdavome lauke. Prisigalvodavome įvairiausių žaidimų, eidavome pasivaikščioti prie upelio ar ant piliakalnio, važinėdavomės dviračiais ar riedučiais, taip pat skaitydavome visokias pasakų knygeles. Paauglystėje šokdavome, taip pat dainuodavome, vaidindavome įvairiuose renginiuose ir spektakliuose. O dabar, kai susitinkame, mėgaujamės, kad galime pabūti kartu. Jei yra galimybė, plepame iki paryčių, nes būnant kartu laikas tiesiog praskrieja (šypteli). Laikas, praleistas su ja, yra nuostabus. Mes išsikalbame, prisijuokiame, pasvajojame.