„Vienintelis šio darbo minusas – rytas. Tos ryto valandos yra negailestingos“, – LRT.lt portalui kalba žurnalistė. Ji pasakoja, kad iš Kauno ar Klaipėdos pašnekovai į laidą atvykti kartais sutinka tik todėl, kad mėgsta laidą. O tai, sako E. Daugėlaitė, motyvuoja stengtis.
LRT laidų vedėja džiaugiasi, kad darbe jai nereikia žūtbūt vaikytis reitingų ar daryti tai, ko nenorėtų. „LRT jaučiuosi galinti laisvai būti ta vedėja, kuria noriu būti, kuriai nereikia vykdyti kažkieno reikalavimų. Visada vertinu tai, kad LRT stengiasi išlaikyti dinamiką naujienų šviežumo prasme“, – tikina E. Daugėlaitė.
– Jau penkerius metus dirbate LRT. Kodėl pasirinkote būtent šią įstaigą?
– Tiesą sakant, pasirinkau ne aš, o įstaiga pasirinko mane. Atlikau čia praktiką, kaip daugelis žurnalistikos studentų, nes LRT turbūt yra viena atviriausių žiniasklaidos priemonių praktikantams. Patiko. Kitas sritis iki tol jau buvau išbandžiusi. Toks buvo mūsų studijų praktikos modelis – kiekvieną vasarą atlikdavome praktiką skirtingose medijose: spauda, radijas ir galų gale, jei domina, – televizija. Man ji buvo artima širdžiai ir, atsiradus galimybei, pasiūlė pradėti dirbti reportere. Pridavusi bakalaurinį darbą, 2010 metų gegužės mėnesį, gerai pamenu, oficialiai pradėjau dirbti.
Džiaugiausi, kad viskas susidėliojo į stalčiukus, nes buvo labai baisu, ką veiksiu po baigimo. Turėjau šiokių tokių darbo pasiūlymų spaudoje, internetinėje žiniasklaidoje, bet man iškart patiko televizija, naujienų, reportažų kūrimas, vaizdas, garsas, tekstas – viskas viename. Ta dinamika man labai patiko, atitiko mano charakterį.
– Kur įsivaizdavote save po studijų?
– Dar vienuoliktoje klasėje kalbėjau su draugėmis, ką norėtume studijuoti. Jos vardijo finansus, mediciną, o aš garsiai svarsčiau, kad gal norėčiau į žurnalistiką. Pradėjau kryptingai bandyti save: rašiau į mokyklos laikraštį, kelias žinutes perspausdino regioninis dienraštis. Jau tada buvau LRT Televizijos žiūrovė ir nepraleisdavau „Stiliaus“ ir naujienų laidų, nors pastarosios atrodė tolimos, gal todėl, kad moksleiviai taip giliai tuo nesidomi. Sakiau – norėčiau vesti tokią laidą, kaip „Stilius“. Tokio pat amžiaus draugės kritiškai pasvarstė ir pasakė – tau tiktų. Na ir, vedama tos idėjos, kad gal man visai ir gali tikti, pasižiūrėjau žurnalistikos studijų programas ir stojau į Vilniaus universitetą. Vėliau viskas klostėsi taip, kad nesuabejojau, ar tai – man. Ir atrodo, kad stoviu savo batuose.
– Ar atsimenate savo pirmąjį eterį?
– Labai gerai, nes neseniai vaikščiojau knygyne ir pamačiau knygą, apie kurią kalbėjausi pirmajame savo bandomajame eteryje – „Titaniko lietuviai“. Atsimenu, ir knygą buvau iškračiusi skersai išilgai, ir jaudinomės kartu su autore. Viską atsimenu, net ką dėvėjau. Kartais tos laidos įrašą pasižiūriu LRT Mediatekoje, kaip priemonę pamatyti, kur paaugau, ar pasistūmėjau.
Žinoma, ir taip daug strėlių sulauki. Vienos būna labai palaikančios ir tarsi nespardančios, o kitos – labai aštrios. Gauname ir laiškų, ir komentarų, ir žodžiu kartais turime atlaikyti. Pripažinsiu, kad nesu pats storžieviškiausias žmogus, kalbant apie atsparumą. Bet neskaitau komentarų, jeigu kas nors nepaklausia – ar skaitei. Jei paklausia, tada, žinoma, smalsumas nuveda paskaityti. Tačiau šiaip stengiuosi nežiūrėti, nesinervinti ir už kitus nepulti kovoti. Kartais būna, kad norėtum atrašyti, bet savo atsakymus dažniausiai parašau galvoje. Yra šeima, artimieji, kuriems dažniausiai paūžiu galvą, jeigu būna sunku. Jie yra ir didžiausias kritikas, ir palaikytojas, kuris padeda per daug neužsigraužti ar neprarasti pasitikėjimo tuo, ką darau.
Pirmasis E. Daugėlaitės pasirodymas tiesioginiame eteryje:
– Nuo kurio karto tiesioginis eteris nebegąsdina? O gal jaudulį jaučiate iki šiol?
– Yra momentų, kai jauti didesnį jauduliuką – kai sunkiau suvaldyti situaciją, kai nesi tikras dėl savo pašnekovų. Mūsų eteris – gyvas, ten gali būti visokių nesklandumų: kažkas gali užsikirsti, kristi, dužti, ryšys nutrūkti. Dažniausiai stengiuosi išvengti ekspromto. Žinoma, jo visada gali pasitaikyti, bet griežtai neinu nesiruošusi, nežinodama, apie ką kalbėsiu. Visgi jaudulį mes turime jau tokį latentinį, atrodo, kad nebejuntame jo.
– Kaip pasikeitėte per tuos trejus metus – „Labas rytas, Lietuva“ vedėjos kėdėje? Kaip pasikeitė pati laida?
– Sakau, kad, dirbdami tokį darbą, kuriame per dieną turi galimybę pažinti (bent trumpai) daug žmonių, kur turi labai mažai laiko atrakinti nepažįstamą pašnekovą, neretai turi nuraminti, padrąsinti, išeiname nedidelį psichologijos kursą. Tada supranti, kad ir pats augi, keitiesi mokydamasis toje tiesioginio eterio mokykloje. Išmoksti ir stresą valdyti, ir nuryti, ir nepasakyti.
Manau, kad paaugau kaip vedėja: drąsiau klausiu, stengiuosi persižiūrėti pokalbius, klausimų formuluotes. Maži kabliukai, kurie pačiai užkliūna po pokalbio, lieka tarsi namų darbai, nes nemanau, kad po trejų metų gali jaustis eterio asas. Gal po 30 metų ir būsiu eterio asė, iš kurios mokysis kiti.
– Kaip atrodo Jūsų darbo diena?
– Po „Labas rytas, Lietuva“ darbas nesibaigia – grįžtu į kabinetą ir dar dirbu. Žinoma, kavos puodeliui arba antriems pusryčiams yra laiko, nes negaliu iš karto po trijų valandų eterio vėl pulti dirbti, greit pasiruošti kitai dienai ir išbėgti. Man reikia dar pailsėti, atsigauti, išgerti kavos, paplepėti su kolegomis, spaudą paskaitinėti, tada jau galiu dirbti. Daug kam atrodo, kad ateinu, man viskas paruošta, net klausimai, ir belieka suflerį paskaityti. O dažniausiai būna taip, kad tu ir laidos eigą kartu su prodiuseriu dėlioji, ir laidos temas siūlai, ieškai pašnekovų. Būna užburtų dienų, kai numatyti pašnekovai atsisako dalyvauti laidoje. Mums neužtenka paskambinti ir gauti trumpą interviu telefonu, kaip spaudai ar interneto žiniasklaidai. Laidai reikia didesnio pašnekovų indėlio. Vieni suinteresuoti tai daryti, kad informuotų visuomenę, o kiti atvyksta tik iš geros valios.
Kartais sako – labai mėgstu jūsų laidą, dėl to ir sutikau, jeigu nemėgčiau, abejoju, ar važiuočiau šįryt iš Kauno ar Klaipėdos. Tai motyvuoja dirbti, stengtis, netingėti. Visada gali eiti lengvesniu keliu, bet stengiesi, kad laida būtų įdomi žiūrovui, kad būtų įdomi tau pačiam, kad būtų muzikos, kad pokalbiai nebūtų sausi, kad būtų dinamiškesni. Šiltėjant orams, susiplanuojame ir į LRT kiemelį iškeliauti.
Laida man baigiasi nejučia. Tos trys valandos prabėga labai greitai. Autostrada važiuojant iš Vilniaus į Klaipėdą, trys su puse valandos prailgsta daug labiau, nei tos trys valandos tiesioginio eterio. Jos prabėga kaip valanda, nes laiko pojūtis visai kitoks. Paprastai darbą baigiu apie 12–13 valandą. Tada jau jaučiu, kad ir akys būna pavargusios, ir miego reikia. Tačiau, kai mokiausi Politikos ir medijų (VU TSPMI) magistrantūroje, buvau išmokusi nusiteikti nebemiegoti dienomis, rasti energijos skaityti, ruoštis paskaitoms. Buvo be proto sunku. Antroje dienos pusėje, kad ir kaip besistengtum, tampi lengvai nedarbingas.
– Turbūt labai įprastas klausimas – kaip Jūs atsikeliate ir kada keliatės tomis savaitėmis, kai dirbate?
– Taip, tai vienas dažniausių klausimų, ypač naujose kompanijose. Žinoma, dažniausiai jau žinau, ko manęs klaus, tai sakau, kad, jei žinočiau, kad šį darbą dirbsiu daug metų, pasidaryčiau tatuiruotę, nors nė vienos neturiu.
Kėlimosi laikas priklauso nuo kelių skirtingų dalykų, pvz., kiek merginų tą rytą dirba. Jei trys merginos, tai jau negali vėluoti nė kiek, nes reikia daugiau laiko gražinimuisi. (LRT grimuotoja portalui LRT.lt anksčiau pasakojo, kad laidai „Labas rytas, Lietuva“ nuo 5 val. iki 6 val. anksti ryte tenka paruošti net tris laidos vedėjus. „Kartais tai būna trys merginos – ilgi plaukai ir makiažai. Privalai spėti“, – tvirtino grimuotoja.) Jei dirbame dvi merginos, mes susiskirsčiusios laikus, aš atvažiuoju 5 val. 15 min., o keliuosi 4 val. 45 min. Ankščiau keldavausi 4 val., nes galvodavau, kad nespėsiu, reikės suktis kaip vijurkui ir per tą rytą sudegsiu. Tačiau užtenka tų 25 minučių ir papusryčiauti, ir atsibusti. Žinoma, laiką taupau dar ir dėl to, kad įprastomis ryto rutinos procedūromis būnu pasirūpinusi iš vakaro.
– Ar esate pramiegojusi?
– Kartą esu. Tai įvyko, regis, šį rudenį dėl to, kad telefono operacinei sistemai kažkas nutiko, papildomo mechaninio žadintuvo neturiu, o maniškis telefonas nesuskambėjo. Net nepriėmė skambučių, nieko, buvo tarsi negyvas. Buvau pabudinta 5 val. 55 min. nuo skambučio į kitą telefoną. Kolegos manęs jau ieškojo intensyviai, atrodė nesuspėsiu net į pirmą pokalbį, bet 6 val. 20 min. jau pristatinėjau reportažą eteryje.
Įvertini tokią patirtį ir tai, kad tikrai nenorėtum to kartoti, nors ir labai sunku keltis. Po šio incidento dovanų gavau tokią apyrankę, kuri matuoja miego ritmą, žadina palankiausiu metu, bet paaiškėjo, kad mano kėlimosi laikas yra būtent giliausioje miego fazėje. Nenuostabu, kodėl tąkart ramiai miegojau. Tad ta apyrankė kurį laiką buvo prevencinė priemonė nuo pramiegojimo – atėjus kėlimosi laikui keliskart suvirpindavo riešą. Beje, pakeičiau ir telefoną.
Be to, dabar esu davusi daugiau telefono numerių kolegoms, kad, jeigu kas, skambintų per kitus kanalus, ir žinotų mano namų adresą. Būna visokių kuriozų. Yra buvę ir tokių nutikimų, kad kolegos pramiegojo ir, net beldžiant į duris, neatsibudo arba telefono nekėlė nė vienas šeimos narys. Yra buvę, kad ir vedėjo nebuvo, bet tai toks darbas, kur žmogiškumo faktorius yra labai jautrus.
Bet kas gali pramiegoti, ir turbūt nesuklysiu pasakiusi, kad bent kartą pramiegoję yra visi: nuo režisierių iki technikų, nuo garso iki IT specialistų. Būna, kad ir pašnekovai pramiega, paskambina ir sako – niekaip nespėsiu. Tada dirbame su laidos režisieriumi, pertvarkome laidos eigą. Būna, kad lauki, žiūrovams anonsuoji, o pašnekovas ir nesuspėja.
