„Aliaskoje praleidome dvidešimt penkias dienas. Dažniausiai su žmona keliones planuojame arba Rytuose, arba Vakaruose. Tačiau ten, kur gražu, būna mažiau civilizacijos, o ten, kur labai geras aptarnavimas ir daug civilizacijos, retai kada būna gražu. Aliaska yra bene vienintelė išimtis, kur yra puikus amerikietiškas aptarnavimas ir su niekuo nesulyginamas gamtos grožis“, - DELFI kelionės įspūdžiais dalinosi Dž. Siaurusaitis.
Nelepino orai
Maršrutą po Aliaską Lietuvos aktoriai jau buvo suplanavę iš anksto. Automobiliu jie įveikė apie 4 tūkst. kilometrų. Kai kurias vietas porai teko aplankyti autobusu arba lėktuvu.
„Aliaska yra neįsivaizduojamai didelė, tačiau išvažinėjome beveik visus asfaltuotus ir žvyruotus valstijos kelius. Labai daug naktų praleidome palapinėse. Būdavo, naktimis ir sušaldavome. O viešbučiuose apsistodavome tarpinėse stotelėse, kad nusiprausti, pailsėti ir lovoje išsimiegoti“, - prisimena Dž. Siaurusaitis.
Liepos mėnesį orai Šiaurės Amerikos valstijoje lietuvių per daug nelepino. Oro temperatūra naktimis nukrisdavo ir iki 0 laipsnių.
„Temperatūra labai svyruodavo. Per tą mėnesį, kurį praleidome Aliaskoje, galbūt vienai valandai ir buvo sušilę iki 23 laipsnių. Tačiau vidutiniškai dienomis termometro stulpeliai rodydavo apie 15 laipsnių. O naktį nukrisdavo iki dviejų-trijų laipsnių šilumos ar net nulio. Daug kas priklausė nuo to, kurioje valstijos vietoje ir kokiame aukštyje tuo metu būdavome, - pasakoja Dž. Siaurusaitis. - Labai dažnai lydavo. Bene pusę laiko, kai viešėjome Aliaskoje, lijo lietus.“
Gyvenimas su grizliais
Nakvodami palapinėse Džiugas su Lina turėjo ne vieną galimybę iš arti susidurti su grizliais.
„Aliaskoje grizlių išties daug. Bet jų per saugų atstumą matėme gal penkis. Pagal nurodymus nuo jų turi laikytis ne arčiau kaip per 300 metrų. Žinoma, matėme jų ir iš arčiau. Bet per automobilio ar autobuso langą. Nors susidūrimų su jais akis į akį nebuvo, grizlis mūsų stovyklavietėje vis dėlto buvo apsilankęs. Šalia palapinių yra įrengtos specialios maisto saugyklos, saugančios maistą nuo meškų. Maisto Aliaskoje jokiais būdais negalima laikyti nei palapinėje, nei netoli savęs - jį nakčiai reikia sudėti į saugyklas. Vieną rytą atsikėlęs atėjau į saugyklą, kuri nuo palapinės stovėjo gal 15 metrų, ir radau grizlio pėdsakus bei apdraskytą maisto konteinerį. Naktį meška bandė krapštyti maistą. Aliaskoje šiuo klausimu yra gana griežtos taisyklės. Jei be priežiūros palieki maistą, gali gauti baudą ar net pusmečiui sėsti į aklėjimą. Nes keli pavojų ne tik savo, bet ir aplinkinių saugumui, - pasakoja aktorius. - Jei meška iš žmogaus atims maistą, kitą kartą žmogus asocijuosis su lengvu grobiu, turinčiu maisto. Tada pradės puldinėti kitus žmones. Todėl Aliaskoje reikia turėti nešiojamą maisto konteinerį, kurių meškos neatsidaro. Pageidautina turėti ir dujų balionėlį apsisaugoti nuo meškų. Jis toks pat kaip ir mums pažįstamas pipirinių dujų flakonas, tik plaukų lako butelio dydžio.“
Sužavėjo gyvūnija
Keliaudami po svečią nepažįstamą kraštą Dž. Siaurusaitis su žmona daug laiko praleido kalnuose.
„Pasivaikščiojimu po kalnus to nepavadinsi. Fiziškai jautiesi išsunktas, bet galvą tokie žygiai tikrai prapūtė, - juokiasi jis. - Kelionės metu taip pat nemažai laiko keliavome ir kitomis transporto priemonėmis. Iki aukščiausio kalno Šiaurės Amerikoje - Makinlio kalno - skridome lėktuvėliu. Apžiūrėti vandenyno fiordų plaukėme kruiziniu laivu. Matėme iš arti ne tik grizlius, bet ir kuprotąjį banginį, ruonius, baltagalvį erelį, jūrines ūdras, šiaurės elnius, lapes, kalnų ožius ir daugelį kitų.“
