– Savo tėvų šeimoje buvote jauniausias vaikas, todėl darau prielaidą, kad jus labai lepino?
– Ne, niekas manęs nelepino. Gyvenimas kaime išugdė pareigos, įsipareigojimo jausmą. Žodį „nenoriu" ten retai pavartoji. Kai man buvo 15 metų, iškeliavau iš tėvų namų į Vilnių. Tada man, kaip paauglei, atrodė, kad tėvai manęs nesupranta. Nors mama labai mylėjo ir nenorėjo išleisti, sugebėjau įtikinti tėvus, kad, baigusi kartu ir siuvimo studijas, ir vidurinę mokyklą, pati save išlaikysiu.
Po studijų baigimo dirbau aukščiausios klasės siuvimo ateljė. Tai buvo labai gera gyvenimo mokykla, kur suvokiau, kad netgi galvojant, jog tai – ne tavo kelias, viską gerai atlikus galima pasidžiaugti savo gebėjimais. Vėliau įstojau į universitetą.
– Ar ir jūsų vaikai tokie nepriklausomi kaip jūs?
– Priešingai. Jiems augti buvo labai patogu ir saugu mūsų namuose, todėl ir dabar nėra didelės motyvacijos greitai palikti bendrus namus.
– Pritariate šiam posakiui, kad kiekvienam duota, kiek jis gali pakelti?
– Liaudies išmintis paremta patirtimi – esu linkusi ja tikėti. Stiprūs žmonės gauna stiprias pamokas. Kiek stebiu, viskas vyksta tokia kryptimi. Pamokančios situacijos dažniausiai eina per skausmą. Tik štai, surasti tą stiprybę savyje – kelias.
Kai visi tau sako „tu stipri, susiimk‘‘, tą akimirką galvoji, kad nenoriu būti tokia stipri. Esu labai dėkinga žmogui, kuris tą akimirką man pasakė: „Dalia, kam tai duota, neatimsi.‘‘ Labai įkrito į širdį ši frazė, galvoju, kad geriau jau priimti Dievo dovaną. Gyvenimo ciklų mes nepakeisim.
– Jūs tikinti?
– Nesu religinga, bet esu tikinti. Viskam yra savo likimas.
– Kalbant apie likimus, ar jums neatrodo toks keistas sutapimas, kad jūsų vyras Gintaras Ruplėnas ir Vytautas Šerėnas abu išėjo ganėtinai anksti ir netikėtai?
– Gintaro darbas buvo labai alinantis. Jie abu buvo be galo talentingi ir visiškai save realizavo tiek socialiniame, tiek profesiniame gyvenime. Tiek Gintaras, tiek Vytautas daug padarė ir, galima sakyti, jų misija čia buvo baigta. Tiesiog pavargo.
Gintaro daug kas netenkino televizijoje, radijuje, bet jis buvo priverstas išlikti toje sistemoje. Esi įtrauktas, įsuktas, pasipriešinti yra sunku. O jie – tikros ir jautrios asmenybės. Ir buvo tas jausmas, kad tu lyg išduodi save. Susidėjo labai daug dalykų.
– Po vyro mirties ar labiau pradėjote rūpintis savo sveikata?
– Ne, mes visada su vyru reguliariai rūpinomės. 28 metų sužinojau, kad man liko gyventi 2 metai. Tada labai greitai susiėmiau, nes visai neturėjau sveikatos, fiziškai negalėjau pakelti net šepečio. Tai buvo sunkus laikotarpis: statėmės namus, gyvenome pas uošvius, visą dėmesį skyriau vyrui, vaikui, o sau – nieko. Tuo metu atėjo aiškus suvokimas, kad tik aš pati galiu pasirūpinti savimi, visi kiti gyvens savo gyvenimus, tik tavęs nebeliks.
– Mitybą irgi keitėte?
– 3 kartus per metus valausi organizmą. Visada ateina noras išvalyti save rudenį, pavasarį, žiemą. 3 dienas geriu tam tikrą sulčių mišinį, vyksta limfos stimuliacija, ir dešimt dienų valgau tam tikromis valandomis – detoksikacija.
Dar nuostabi vonia – kėnių aliejus, druska, avižiniai dribsniai. Man patinka tai, kas yra paprasta ir ką galima atlikti namuose. Visa tai darau sveikatai pagerinti, bet meluočiau, jei sakyčiau, kad kilogramai man nerūpi. Tad po šių valymų džiaugiuosi numetusi porą kilogramų, nes per tris mėnesius imi jausti, kaip susikaupia papildomas ir nereikalingas svoris.
– Nejaučiate alkio jausmo?
– Priešingai. Atsiranda daugiau energijos. Jei organizmas jaučia badą, tai nėra gerai. Tibetietiška arbata gerai numalšina alkio jausmą: šaukštelis žalios arbatos, pieno, druskos, sviesto. Beje, tai priklauso nuo nusiteikimo. Neseniai kartu su dukra susipirkome visas sultis, o kitą rytą atsikėliau ir galvoju, kaip norėčiau kavos. O dukra sako: „Kaip blogai jaučiuosi, nieko nesidarysiu.‘‘ Tai mes tas visas sultis sugėrėme, ir tiek. Dabar viena pati viską susipirkau ir valausi sau (šypsosi).
– Dažniausiai tie, kurie sveikai maitinasi, pritingi sportuoti.
– Tikra tiesa. Nesu sutverta sportuoti. Gintaro įkvėpta, tenisą lankiau 3 metus: vasarą kortuose prisikankindavau. Karšta, o fizinio pajėgumo nėra. Bet, kad ir kaip būtų keista, dabar kaip tik atsiranda daugiau fizinių jėgų. Nuo pavasario vėl bandysiu sugrįžti į aikštelę. Visada buvo problemų su mažakraujyste, neturėjau sveikatos, bet, atrodo, dabar viskas susitvarkė.
– Seniai užklupusi liga privertė pasirinkti netradicinę mediciną?
– Valyti organizmą pradėjau sulaukusi 34-erių. Visuomet domėjausi įvairiais papildais, buvau linkusi ieškoti pagalbos ne vaistinėse, o kitais metodais. Paskui turėjau drabužių verslą, vėliau įkūriau masažo saloną, bet suvokiau, kad tai skirta tik fiziniam kūnui.
– Todėl jūsų gyvenime atsirado holodinamika – mokymas apie visumą ir žmogaus gyvenimo ciklus?
– Taip, tai labai platu – nuo fizinio kūno iki dvasingumo. Žmogus ateina su konkrečiu klausimu, kuris gali būti susijęs su fiziniu kūnu, nepasitikėjimu savimi kaip asmenybe, asmeninių santykių problemomis arba nesėkmėmis darbe.
Mano tikslas yra suteikti žmogui žinių, kad jis atrastų, suvoktų priežastis ir turėtų galimybę, keisdamas požiūrį, sumodeliuoti kitaip situacijas ir ateityje nedaryti tų pačių klaidų.
– Kaip jums pačiai sekasi pritaikyti tuos principus?
Mano šeima holodinamiška – besimokanti. Maniškė dukra – kitokio mąstymo, nes ji nuo mažens sukosi toje aplinkoje. Norėčiau, kad sūnus išlaisvėtų, bet kiekvienas turim savo kelio atkarpą ir renkamės, kaip ją gyvensim.
Žinoma, kaip mama, bandžiau „pastumti‘‘, padėti, bet kiekvieną kartą nusivildavau savo veiksmais, nes to nereikėdavo daryti. Aš myliu savo vaikus tokius, kokie jie yra.
– Jūsų gyvenime artimi žmonės išėjo per trumpą laiko tarpą, tuo metu daug emocijų sukilo, tarp jų – pyktis, savigaila...
Pyktis nekilo, pirmiausia susidūriau su šoku, gedulu, liūdesiu. Netektis yra tik fizinė: mano vyras, tėvai yra kitame pasaulyje, ir tai nereiškia, kad jų nėra su manimi. Žmogus turi būti laisvas, prie nieko neprisirišęs ir mylintis. Tai atrodo paprasta, bet tai, kas atrodo paprasta, toli gražu ne visiems pasiekiama. Aš irgi nuolat to mokausi, ir tai mane džiugina.
– Visgi Jūs minėjote anksčiau, kad nebuvo noro gyventi po netekčių.
Tai manipuliacija mano žodžiais žiniasklaidoje. Taip, kartais būna taip tamsu, kad tu leidiesi į tą tamsą ir atrodo, jog numirti yra lengviau nei gyventi. Bet kita tavo dalis žino, kad to niekada nebus.
– Jūsų vaikai suaugo ir netrukus išeis iš namų. Kaip gyvenate su vienišumu?
Pagal holodinamikos principus, esu tik savo gyvenimo stebėtoja, o gyvenimas eina ciklais. Mano krizė prasidėjo nuo 50 metų: netektys ir ciklas ištiko vienu metu. 52 metai yra labai stiprus laikotarpis, kai tave krečia tokia turbulencija, tu atsisveikini su visais gyvenimo žaidimais. Turint omeny šimtmetį, tu persiriti iš vienos pusės į kitą.
– Kas atsitinka persiritus į kitą amžiaus pusę?
Vienas iš dalykų – supranti, kad atėjo laikas skirtis su vaikais. Mano dukra jau turi širdies draugą ir planuoja vestuves. Atsimenu, nuvažiavome visi į parduotuvę ir matau, kad ji dedasi prekes į savo krepšelį. Tą akimirką suvokiau, kad man daugiau nebereikia nieko pirkti šeimai. Vaikštau po parduotuvę ir nesuprantu, ką man rinktis. Beveik 30 metų nebuvau pirkusi tik sau. Ir klausiu savęs: Dalia, ką tu mėgsti? Savotiškas sutrikimas, nes tai – naujas gyvenimo etapas; nors gyvename dar visi kartu, bet jau esu apsvarsčiusi, kaip mes išsiskirstysime. Po Gintaro ir tėvų išėjimo mes galvojome parduoti namą, nors viduje suvokiau, kad to nereikia, bet atrodė, kad atėjo metas visiems skirstytis. Kita vertus, jei būtume taip padarę, to būčiau neištvėrusi. Po netekčių praėjo 6 metai, ir dabar išsiskyrimas su vaikais turėtų vykti natūralia gyvenimo eiga.
– Vaikų paleidimas – irgi savotiška netektis, tai nėra lengva. Kaip tai išgyvenate?
Aš turiu metodą, kaip su tuo dirbti, paleisti ir atverti save. Labai svarbu pamatyti savo ateitį: ką tu dar nori nuveikti šiame gyvenime. Turi matyti save ne kaip auką, o kaip visavertį žmogų. Gyvenimas priklauso tik nuo tavo pasirinkimų. Seminaruose mėgstu dėlioti koliažus, ten pamatai, ko tavo siela nori. Pavyzdžiui, nuo 39 metų aš pakeičiau viską gyvenime.
– O įsileisti naują žmogų į savo gyvenimą būtų sunku?
Niekada nesakyk „niekada‘‘. Svarbiausia, kad jausčiausi gerai su tuo žmogumi, bet vienai irgi yra patogu gyventi. Visgi senti vienumoje nenorėčiau. Turiu savo tėvų pavyzdį: jie beveik iki paskutinės dienos buvo kartu ir išėjo vienas paskui kitą poros mėnesių skirtumu. Kai palaidojau tėvą, paprašiau mamos: „Mama, duokite atsikvėpti, neišeikite taip greitai.‘‘ Ji prasilaikė du mėnesius. Mačiau gražų jų išėjimą. Visgi mano abi senelės liko be vyrų ir pabaigė amžių be jų. Augau tarp brolių, vyriška energija visada mane supo, nematau priežasčių, kodėl turėčiau jos vengti.
