„Esu ambicingas, labai orientuotas į rezultatą – jei turime užduotį, reikia ją įvykdyti. Tiesa, automobilių sporte išmokau pralaimėti ir eiti toliau – visada atsiras jaunesnių, geresnių, turinčių daugiau pamokų. Tas suvokimas davė labai daug ir pačiame gyvenime. Kai sieki pergalės, o gauni niuksą, neprivalai suklupti“, – sako A. Juknevičius, vienas labiausiai patyrusių dykumų ralio lenktynininkų Lietuvoje.
- Ne vienas žiūri jūsų komentarus po lenktynių vien dėl skleidžiamos pozityvios energijos. Visada buvote toks nenustygstantis vietoje?
- Visada buvau tikras gyvsidabris. Žaidžiau stalo tenisą – esu Lietuvos jaunių čempionas. Daug sportavau ir visur trykšdavau energija. Tačiau mokydamasis mokykloje dar negalėjau atsakyti, kuo noriu būti. Įstojau į grafikos dizaino specialybę ir studijų metais, pradėjęs galvoti apie gyvenimą, supratau, kad gal ne visai noriu čia būti... Tada prasidėjo mano paieškos, nors Dailės akademiją ir baigiau.
- Principingai nusprendėte baigti?
- Niekada neatsakiau sau į klausimą, ar dar to norėsiu, ar apskritai galiu būti dailininkas. Skirtingas technikas tu gali išmokti, bet jei neturi, ko iš vidaus pasakyti, esi amatininkas. Sutinkate? Supratau, kad eidamas amatininko keliu būsiu vidutinybė.
- O vidutinybė būti nenorėjote...
- Nenorėjau. Mano ego visada buvo didelis. Jau studijuodamas suvokiau, kad gyvenime vidutinybės nėra gerai, o mene jų išvis nereikia. Didieji pasaulio menininkai skleidė žinią iš vidaus. Aš piešti mokėjau, bet kas iš to? Laiku susikroviau daiktus. Jei mano vidus atsivers ir aš norėsiu kažką pasakyti, grįšiu – mano piešimo įgūdžiai niekur nedingo.
- Gyvenime vadovaujatės emocijomis ar sveiku protu?
- Manau, gyvenime reikia visko. Kaip žmonės, mes esame subalansuoti. Turi pats suvokti, kas yra praktiška ir racionalu, o kartais vidinis balsas sako elgtis kitaip. Savo vidinį balansą esu suradęs.
- Šiuo metu jaučiatės esantis savo vietoje? Sukūrėte save, kaip žmogų, iki galo?
- Visada yra situacijų, kai norisi išbandyti save daugiau, kažką pakeisti, sukurti. Nuolat save analizuodamas ieškau, kada ir kur galėčiau būti dar geresnis – visomis prasmėmis. Vis svarstau, ar teisingai elgiuosi.
Esu labai emocingas, nuolat kovoju su savo jausmais, emocijomis. Tik automobilių sportas man leido pažaboti jas. Emocijų reikia truputį, bet negalima joms pasiduoti, nes tai trukdo siekti rezultato. Galima tvotis jau artimiausiame posūkyje – nebus partnerio, nebus pagarbos, nebus rezultato, nebus rėmėjų ir t. t.
- Mąstote kaip verslininkas...
- Taip, bet turi pereiti tą kartų kelią. Automobilių sportas labai brangus, o aš esu iš paprastos šeimos, tėvai nuo pat pradžių negalėjo man niekuo padėti. Į profesionalų sportą žengiau dvidešimt šešerių – tuo metu su partneriu buvau įkūręs savo dizaino agentūrą, kuri leido užsidirbti. Pinigus, kuriuos uždirbau krauju ir patirtimi, investavau į savo hobį.
- Kada supratote, kad automobiliai yra jūsų sritis?
- Nuo pat pradžių tai žinojau – man tiesiog buvo be galo įdomus procesas. Iš pradžių automobiliai buvo brangus laisvalaikio užsiėmimas, bet juk ne vienintelis tokį turėjau – kažkas nardo, kažkas į kalnus kopia. Tik ilgainiui supratau, kad tam laiko skiriu daugiau nei verslui, iš kurio uždirbu pinigus.
O aš visada sakau: jei tik įdėsi daug širdies, net ir beviltiškiausioje sferoje pinigų būtinai atsiras. Žmonės įvertina tavo atsidavimą. Man taip ir nutiko: geri rezultatai, preciziškas automobilių paruošimas – visa tai buvo įvertinta. Supratau, kad galiu užsidirbti ir šioje srityje.
- Dėl tokio savo pasirinkimo turėjote kažką paaukoti?
- Teko įveikti didelį abejonių ruožą. Net mano tėvams atrodė, kad užsiimu ne tuo, kuo turėčiau. Žmona didelio palaikymo nerodė, bet matė, kad duoklę šeimai atiduodu. Laikas turbūt yra svarbiausias dalykas, kurio kiekis daro įtaką šeimai. O savo laisvalaikį, kurį, regis, galėtum skirti šeimai, atiduodi savo pomėgiui.
- Jūs net nevadinate to, ką darote, darbu?
- Labai bijojau, kad jei pomėgis vieną dieną taps darbu, tai užmuš polėkį. Esu matęs ne vieną atvejį, kai taip nutinka, tuomet žmonės priversti vėl ieškoti kito pomėgio. O manyje iki šiol to gero jausmo niekas neužmuša.
Dalyvauju Dakaro ralyje, bet pats neturiu lėšų važiuoti ir pasaulio čempionate. Tačiau nuvažiuoji ten, būni tarp geriausių, padedi kitiems, kaupi patirtį, mezgi ryšius – viskas dėl to, kad reikiamu metu „iššautum“.
- Mokate išlaukti?
- Aš visada išlaukiu. Man Dakaras prasidėjo dar 2003 metais. Paskaičiuokite, kiek metų turėjau laukti savojo važiavimo. Daug metų dirbau kitiems – tiems, kurie vertino mano patirtį. Jei aš, pavyzdžiui, svajočiau apie raketas, bet kokiu atveju dirbčiau prie raketų, net jei būčiau tik šlavėjas.
- Į ką remiatės, kai būna sunku? Kas motyvuoja judėti į priekį?
- Visada randu vidinio užtaiso eiti toliau. Niekada nebuvau taip palūžęs, kad reiktų ieškoti, į ką atsiremti. Negaliu skųstis nė vienu savo gyvenimo etapu, visi jie buvo šaunūs.
- Esate labiau komandos žmogus ar lyderis, kuriam geriau vienam?
Šiuo atžvilgiu iš tiesų esu universalus. Charakterio prasme, galiu būti vienas kaip vilkas, užsidaryti ir kurti. Vienatvė man tikrai netrukdo, tai – kaip meditacija. Bet esu komunikabilus, žmonių man reikia.
- Apie jus ilgą laiką viešai nebuvo kalbama, visi tarsi staiga sužinojo, kad yra toks lenktynininkas Antanas Juknevičius, kuris dar ir gerus rezultatus rodo. Sąmoningai nesirūpinote savo viešaisiais ryšiais?
- Kol nedirbi su viešaisiais ryšiais, esi žinomas tik savo kolegų rate, o tai turi įtakos ieškant partnerių. Viešumas man nėra artimas: gerai jaučiuosi savame rate, esu kompanijų siela. Tačiau dabar nebegaliu nuo viešumo bėgti, tad stengiuosi bent atsirinkti, su kuo ir kada kalbėti.
Visą interviu su Antanu skaitykite IKONA.TV portale ČIA.
