Ir visgi – tos laimės kaina yra nuovargis ir, cituoju Tave pačią, amžinas neprimiegojimas?
Palyginti su savimi, kokia buvau prieš tapdama mama, dabar esu labiau subrendusi ir užaugusi, atradusi daug naujų dalykų. Gyvenimas visur pasikeitęs 180 laipsnių kampu, tad ir aš gyvenu kitokioje realybėje. Suprantu, kad kiekvienas laimės etapas turi savo kainą. Ir suprantu, kad tai būna laikina. Todėl stipriai dėl nuovargio ir nemigos nesinervinu. Aišku, būna sudėtingų akimirkų, kai eilinį kartą po bemiegės nakties nėra galimybės dienos metu pasnausti, tad vaikštai visą dieną kaip kosmonautas, viską darai autopilotu, o sūneliui visai nerūpi, kad tau skauda galvą ir nieko nebesupranti. Tokiomis minutėmis tik viena sukasi galvoje: o Dieve, kaip čia dabar išgyventi?! Bet juk visa tai praeina ir greitai pasimiršta! Tas ir yra unikalu, kad malonūs dalykai, emocijos ir pojūčiai kasdieniniai, susiję su vaiku, užgožia visą blogį ir rūpesčius. Dabartinė Daiva man labiau patinka už prieš tai buvusią, nors ji ir labiau pavargusi (šypsosi). Viskas šviečia visai kitokiomis spalvomis.
Kas labiau sujaudina: vaiko šypsena ar jo verksmas?
Jaudina viskas. Nemoku apsakyti, iki kokio lygio su Mykolo atsiradimu išaugę mano jausmai vaikams. Dabar į kiekvieną, nesvarbu, kokio amžiaus jis bebūtų, reaguoju itin stipriai, šypsena, ašara ar kokia kita emocija labai jaudina. Kartais net pagalvoju, ar čia taip normalu? O paskui sau atsakau – taip, tai veikia motinystės instinktai.
Bet ar tie instinktai parodo, iki kiek galime ir turime mes, mamos, būti griežtos savo atžaloms?
Aš labai pasitikiu žmonėmis, kurie yra išmanantys savo sritį profesionalai. Man labai padeda Aušros Kurienės – kuri yra ir mano psichologė, ir apskritai nuostabus žmogus – įžvalgos ir patarimai, o jos knyga „Kaip užauginti žmogų. Mintys iš vaikų psichologo smėlio dėžės“ yra tobulas vadovėlis kiekvienai mamai ar tėčiui. Nuolat ieškau naujos informacijos, ir man labiausiai įstrigusi Aušros mintis, kad mums nereikia būti idealiems, tobuliems tėvams – mums užtenka būti pakankamai geriems. Užtenka to, kad vaikas gerai jaustųsi – kol kas tiek galiu pasakyti apie griežtumą. Suprantu, kad darau klaidų, pati mokausi būti mama kiekvieną dieną, bet tikriausiai kitaip ir negali būti.
O savigrauža kada nors prikiša nagus?
Nuolat – kai išeinu į darbą ar kur su reikalais. Dabar Mykolas išgyvena etapą, kai jaučia didelę atsiskyrimo baimę. Jis yra ypatingai prie manęs prisirišęs ir kiekvienas jo lūpos patempimas prieš mano išėjimą perveria širdį. Bet jau išmoko mojuoti per langą, suprasdamas, kad grįšiu (šypsosi). O aš važiuoju automobiliu su didžiausia sąžinės graužatimi, su baisingu kaltės jausmu. Bet aš gi irgi turiu išmokti su tuo gyventi! Juk išeinu iš namų daugiausia porai valandų keliskart per savaitę…
Kas Tau yra ramybė?
Šis laikotarpis, kuriame dabar visi gyvename, yra labai įdomus visomis prasmėmis. Pirmiausia dėl to, kad visi buvome priversti sustoti nuo savo nuolatinio lėkimo ir besaikio vartojimo, teko atsigręžti į savo šeimas, į savo namus, į save, išmokti būti su savimi, pabūti ramiai – kas daugeliui žmonių yra labai sunkiai įveikiamas dalykas, todėl atsiradę daug pykčio, nepasitenkinimo, daug neigimo, visiškai nereikalingo ir beprasmiško skepticizmo. O man visada labai svarbu ramybė, kurios anksčiau stengdavausi ieškoti gamtoje ar tam tikrose praktikose, suteikiančiose vidinę pusiausvyrą, tai ir dabar, kai gyvenimas beveik sustojęs, man nėra sunku, sakyčiau, kaip tik šis pandeminis laikotarpis labai dėkingas auginti vaiką, kad mama ir tėtis nuolat yra namuose (šypsosi). Tobuliausias variantas, kuomet visa šeima yra kartu. O keliauti ar dar kažką daryti už namų ribų ir taip dėl Mykolo nelabai galėtume.
Kita vertus, šis laikmetis labai daug moko, labai daug išryškėjo ir labai gerų, ir labai blogų dalykų. Aiškiai atsiskyrė blogis nuo gėrio. Visai kitoje šviesoje pasimatė, kiek žmonės yra atsakingi, visuomeniški, kiek jiems rūpi esantys aplink juos. Man labai apmaudu ir gaila, kai žmonės, gyvendami bendrame sociume, nesuvokia galintys ir privalantys rūpintis šalia esančiaisiais, kuriems ne taip gerai sekasi kaip jums. Liūdna ir nemalonu, kai net ir pažįstami nesilaiko elementarių saugumo taisyklių, kurių dabar visiems labai reikia, ignoruoja COVID-19 faktą, prisigalvoja sąmokslo teorijų ir panašiai. Bet... per šitą laikotarpį išmoksime gyventi kiek kitaip ir pats pasaulis taps kitoks. Todėl jau dabar visi mes turime prisitaikyti prie tos naujos realybės, nebeignoruoti jos, išmokti gyventi kitokiomis aplinkybėmis ir būtinai atrasti ramybę.
Tavo galva, kodėl žmonės apie COVID-19 prisigalvoja visokiausių mitų ir sąmokslo teorijų? Kuo pasitiki Tu?
Labiausiai pasitikiu mokslu! Priimdama tam tikrus sprendimus visada pasigilinu į bet kurią situaciją ar reiškinį. Kai kažko nežinau ar nesuvokiu, pasiskaitau ir pasiklausau žmonių, kurie išmano už mane daugiau, kurie mokėsi daugybę metų tam, kad darytų tai, ką dabar daro. Negaliu ignoruoti to, ką viso pasaulio mokslas sako apie mus užklupusią katastrofą. Vis pasvarstau, kodėl dabar yra tiek sąmokslo teorijų, netikėjimo, neigimo apie COVID-19 virusą. Manau, kad tai elementari žmonių psichologija – kai mums yra nepažįstama situacija, kuri nepatinka ar mums nepatogi, dauguma jos tiesiog nepriima. Buvome pratę laisvai gyventi – o čia baisingi suvaržymai! Štai ir natūrali reakcija viską neigti ir piktintis, nes nežinai, su kuo turi reikalą, negali nei paliesti, nei užuosti ar dar kažką padaryti – tai visgi gal nieko ir nėra? Bet, mano galva, kai kas mums tikrai išeis į naudą. Juk pūtėmės kaip balionai vartodami, turėdami visko per daug, konkuruodami kas daugiau, įmantriau – o viduje realiai tai buvo baliono tuštuma! Tuštybė, puikybė turi subliūkšti, nes esame nusodinti ant realios žemės...
Jeigu nesilaikyčiau saugumo taisyklių, elgčiausi neatsakingai, o dėl mano kaltės užsikrėstų koks nors žmogus ir numirtų – aš su šituo sąžinės graužimu negalėčiau gyventi. O jūs?
Ko šiandien Daivai labiausiai trūksta?
Labai trūksta vienintelio – gyvo bendravimo. Ypač pasiilgau savo artimųjų, nes turiu labai mylimus vyresnio amžiaus tetas ir dėdes, kuriems apskritai kiekviena gyvenimo akimirka yra aukso vertės ir todėl kiekvienas susitikimas su jais yra aukso vertės. Betgi negaliu pas juos vykti, nes noriu juos išsaugoti, noriu, kad jie dar GYVENTŲ! Dar noriu su jais išgerti arbatos! Todėl dabar dažniau kalbamės telefonu. O kokia artimiausia ateitis mūsų laukia, juk niekas nežino ir nekontroliuoja. Reikia tiesiog gyventi pagal šiandienos taisykles ir logiką, tikėtis geriausio ir laukti šviesos tunelio gale. Vakcina nieko nepagreitins, taip laisvai, kaip gyvenome anksčiau, vargiai begyvensime. Ramina tai, kad žmogus istoriškai geba prisitaikyti prie bet kokių situacijų.
O dabar lengvesnis klausimas, tegu tai bus duoklė moteriškam smalsumui: ar derini savo apsaugine kaukes prie aprangos?
Man atrodo, tas derinimas yra mažiausia problema (juokiasi). Turiu dėžutę medicininių kaukių – ir man to pakanka. O svarovskiai ant kaukių – juk dar viena tuštybė, klaikybė ir išsidirbinėjimas... Na, nebent tai padėtų psichologiškai. Kita vertus, jei tik žmogui nuo to geriau – tegu ta kaukė būna ir su svarovskiais!
Ar pavyksta karantino metu pinigų išleisti mažiau?
Man – taip. Mano pajamos ir šiaip sumažėjusios, nes esu motinystės atostogose, nedirbu visu tempu. Augančio vaiko poreikiai nemenki ir didėja, ir tas sudaro nuolatines išlaidas. Aš su vyru Mindaugu jeigu jau investuojame, tai tik į reikalingus dalykus, pavyzdžiui, šiais metais pasistatėme pirtį. Tai vienas iš tų labai sėkmingų mūsų projektų, nes karantino metu man ji atstoja SPA, kurio procedūras ir masažus be proto mėgstu! Pirtis – tarsi SPA, irgi atpalaiduoja, leidžia užsimiršti, atitrūkti nuo rutinos.
Feisbukas pasufleravo, kad pirtis Tau šiuo metu neretai atstoja ir darbo kabinetą...
...nes namuose Mykolas neduoda mamai nei telefonu kalbėti, nei normaliai susikaupus padirbėti bent valandėlę. Tuomet pasidarau ką reikia pirtyje (juokiasi).
Iš ten vedi netgi nuotolinius mokymus?
Apskritai darbas nuotoliniu būdu man išėjo į naudą: auginant mažylį nebereikia judėti iš namų. Ant treninginių kelnių apsivelki puošnesnę palaidinę ar švarkelį – ir į eterį (juokiasi)! Buvo ir kuriozų. Pavyzdžiui, kai pirmą sykį darėme eterį – rodos, tai buvo interviu su S. Skverneliu – mano kompiuteris stovėjo ant vaiko maitinimo kėdutės, aš sėdėjau apsistačiusi lempomis prieškambaryje, kad būtų šioks toks vaizdas į plytų sieną – taip bandžiau susikurti studiją (šypsosi). Didelio nepatogumo dėl to nejaučiu. Tačiau kai vedu nuotolinius mokymus apie žiniasklaidą, būna nesmagu ir apmaudu, kad turiu kalbėti tarsi pati sau, nes nematau visų pasijungusių dalyvių, trūksta gyvo bendravimo ir vizualaus grįžtamojo ryšio. Keistas jausmas.
Bet nedramatizuoju situacijos. Darbą myliu, man patinka tai, ką aš darau, nors jam dabar kaip niekada trūksta laiko – juk pirmiausia esu mama. Bet neatitrūkstu nuo įvykių, seku juos. Ir galiu drąsiai teigi – motinystės su darbu suderinti neįmanoma! Girdėjau sakant, kad viskas įmanoma, tačiau aš teigiu – NEĮMANOMA. Reikia tiesiog prisiderinti prie tos situacijos. Antai, kai Mykolas miega – jam reikia, kad mama šalia būtų, jei pro miegus neranda manęs, tuomet prabunda. Tad gulėdama šalia jo dirbu telefonu, štai jo užrašinėje dabar rasčiau kokius keturis savo komentarus, kuriuos išspausdino DELFI, yra ir kitų darbų. Guliu ir dirbu (juokiasi). Kartais taip ruošiuosi ir savo vedamai aktualijų laidai „Pokalbis su Daiva Žeimyte“, kurią galite stebėti per DELFI TV trečiadieniais 11 val. Pašnekovus pasirenku pagal tai, kas aktualu šiandien. Pati laida transformavosi iš buvusios priešrinkiminės mano vedamos laidos „Darbo pokalbis“, kurios metu kalbinau potencialius kandidatus į premjerus.
Daiva, kodėl Tau svarbios visokios iniciatyvos?
Čia turbūt įtakos turi šviesios atminties mamos pavyzdys ir pamokos. Ji buvo labai empatiškas žmogus, labai didelės širdies, labai mylėjo žmones, mūsų namuose visada būdavo daug įvairių žmonių ir giminaičių. Todėl ir man rūpi kiti žmonės, noriu po savęs pasaulį palikti geresnį – kiek sugebėsiu ir spėsiu. Taip ir gimsta iniciatyvos. Su Mindaugu prieš porą metų įsteigėme labdaros ir paramos fondą „Žmogaus namai“. Vyras, būdamas Parolimpinio komiteto prezidentu, dirba socialiai jautrioje srityje. Jo veikla neapsiriboja vien neįgaliųjų sportu, jo iniciatyvos nukreiptos į visus negalią turinčius Lietuvos gyventojus. Parolimpinis komitetas Mindaugo dėka yra viena aktyviausiai neįgaliuosius atstovaujančių organizacijų šalyje. Kadangi pats turi negalią, jis labai gerai suvokia tų žmonių poreikius. Ir mūsų fondas neapsistoja ties labdara ir parama, turime ir kitokių minčių apie įvairiausias iniciatyvas, apie didesnius projektus. Kiekviena iniciatyva, kad ir mažiausia, yra labai svarbi vien dėl to, kad tai žinutė, kuri daugiau ar mažiau pasklinda tarsi priminimas apie egzistuojančią problemą – kad ir nuotoliniu būdu. Sakoma, blogiems žmonėms reikia, kad geri nieko nedarytų. Vadinasi, turime daryti! Iš mažos idėjos, kad ir pamažėle, gali gimti dideli dalykai. Vienas iš mūsų fondo tikslų yra daryti kuo daugiau nemokamų projektų, kad būtų kuo didesnė sklaida.
Vienas iš paskutinių mano projektų buvo keturios viešos visuomeninės pilietinės nemokamos diskusijos miesto aikštėse aktualiais klausimais. O nuo lapkričio mėnesio kartu su Lietuvos policija ir vaistinių tinklu „Eurovaistinė“ vyksta mūsų iniciatyva KAUKĖ-19. Idėją į Lietuva perkėlėme iš Kanarų salų: dabar į bet kurią „Eurovaistinę“ atėjusiam šeimoje smurtą patiriančiam asmeniui ir pasakiusiam raktinį žodį KAUKĖ-19 vaistininkai pagal specialias instrukcijas informuos atitinkamas institucijas ir, pasirūpindami privatumu, iškart suteiks prieglobstį ir pagalbą.
Betgi tos lietuvės tokios nedrąsios kalbėti ir atvirauti apie savo šeimos bėdas – o čia prisipažinti apie smurtą...
Žinau, kad Lietuvoje dar labai nedrąsu kalbėti apie smurtą, kurį tu patiri artimoje aplinkoje, tvyro didelė baimė. Bet reikia drąsinti – juk čia nėra jokios gėdos! Pati iš savo patirties žinau, kad jeigu leidiesi, kad su tavimi taip elgtųsi, tu visiškai prarandi savivertę, pasijunti absoliučiai niekinga. Arba užvaldo didžiulė baimė netekti vaikų, išsigąstama vyro smurtautojo manipuliacijų, kad juos atims. Dėl to moterys irgi tyliai kenčia... O juk tiems vaikams yra baisiausia matyti mušamą mamą! Mano pačios pats baisiausias prisiminimas iš vaikystės, kai patėvis mušdavo mamą...
Visai neseniai įgarsinau vieną iš Gretos Kondrotaitės iniciatyvos „Prisėsk, turiu tau kai ką papasakoti“ skelbiamų smurtą patiriančių moterų istorijų, ji jau penktoji. Tai vienos merginos vaikystės prisiminimas apie tai, kaip tėvas muša mamą ir kaip ji sėdėdavo ant laiptų, jausdama baisiausius išgyvenimus – užaugus liko baisi trauma, toliau ją persekiojanti prisiminimuose... Todėl manau, kad padėti labiausiai tokioms moterims gali tie, kas patys išgyveno tokias patirtis – kaip kad aš. Apskritai viešų žmonių, kurie visur matomi ir girdimi, pareiga yra garsiai kalbėti apie tai. Mūsų skelbiama žinia apie smurtą gali pasiekti plačią auditoriją. Mūsų pareiga stengtis padaryti, kad po mūsų pasaulis liktų geresnis! Ir jeigu Dievulis skyrė tokią misiją, kad mes esame žinomesni ir matomesni, tai tą dalyką reikia išnaudoti ne savo ego tenkinti, o gerui daryti visuomenei, bandyti spręsti tam tikras problemas, keisti stereotipus, stigmas ar rodyti teisingą kelią.
Ar su Mindaugu tenka pasiginčyti?
Konfliktų vengti nereikia. Jie, būdami proto ribose, yra sveikų santykių požymis. Porose, kurios visiškai nesiginčija, tikriausiai ne visai viskas gerai. Druska santykiuose reikalinga. Nes per kokį nesusipratimą daug dalykų su savo antrąja puse galima išsiaiškinti. Aš su vyru tą pačią vieno mėnesio dieną esame gimę (du Vandeniai) – esame panašūs, todėl ir ginčijamės, kartais būna netgi audringų susidūrimų (juokiasi). Mindaugas tarsi degtukas, o aš nelinkusi ilgai tęsti ginčo, nutylu, tada vyras per tą pauzę pamąsto, paskui ateina ir pasiūlo kažkaip kitaip pasikalbėti (šypsosi).
Kas labiausiai padeda sunkiais emociniais momentais?
Esu išmokusi tokiais momentais pati save „atstatyti“, nes mano karčios gyvenimiškos patirtys vertė susigalvoti būdų, kaip susitvarkyti su emocijomis. Sugebu susikoncentruoti, susidėlioti mintis, pergalvoti padarytas klaidas ir kaip jas taisyti. Būna, kad ir kelias dienas analizuoju situaciją, ypač jei lieku nevisiškai patenkinta darbo rezultatu – daug svarstau, kol pagaliau po truputėlį viskas susidėlioja, tada žinau, kad čia, čia ir čia dar turiu pasistengti, pasitobulinti. Netrankau galvos į sieną, nesiraunu plaukų nežinodama, kaip toliau gyventi (šypsosi), neperkeliu atsakomybės ant kitų, nors tai būtų lengviausias kelias. O sau pripažinti, kad suklydai ar kažką ne taip padarei, yra tikrai labai sunku. Ir savigrauža gali ligą įvaryti.
Kas slypi po tavo suvokimu apie žmogiškumą, kurį dažnai pamini?
Pamėginkite kiekvieną dieną padaryti ką nors gero, kad ir visišką smulkmeną, ir pasižiūrėkite, kas bus. Pavyzdžiui, paskambinkite savo seniai matytai ir girdėtai giminaitei ir pasakykite „kaip aš tavęs pasiilgau“ – iškart pajausite, koks tas grįžtamasis ryšys. Čia ir yra žmogiškumas. Visiems žmonėms labai reikia dėmesio ir nuoširdumo, nuo jo žmogus pasikeičia, pražysta, suminkštėja jo širdis. Žmogiškumas bet kurioje srityje yra varomoji jėga. Be jo negali suktis pasaulis.
Kalėdų laukimas Daivos šeimoje šįmet bus kitoks?
Bus toks pats kaip pernai – ramiai namuose (šypsosi). Tik šįmet saugome savo tėvelius – reikia pagal situaciją padaryti pauzę su važinėjimais ir lankymais. Bet liūdna tikrai nebus su mūsų mažyliu. O skaitytojams linkiu labiausiai sveikatos –visa kita uždirbama arba pasiekiama.
