Neseniai moteris atsisveikino su didžiąja scena, bet pripažįsta, kad jaučia sentimentus praeityje populiariai laidai.
„Kai būna kokia proga ir susitinku seną telebimbietį ar rengiu vasaros stovyklas, tada yra tas jaudulys. Po 30 metų, šiemet prieš Kalėdas, atsisveikinau su scena, pasakiau sau: Neringa, tu – šaunuolė, bet gal jau užteks. Išėjau, nes supratau, kad nenoriu būti sena ant scenos“, – atviravo žinoma moteris.
Buvusi laidos vedėja atskleidė, kaip gimė jos šlageriais vadinamos dainos, ir kad, širdelė vis suvirpa išgirdus kai kurias iš jų.
„Kad gimtų tokios dainos, kaip mano, reikia visiškai nevartoti. Jos atsirado iš ilgesio, meilės. Dainą „Musė“ parašiau iš ilgesio savo vaikui Justukui, nes tuo metu buvau Miunchene, tarptautiniame vaikų festivalyje. Mano Justas raides s ir š sakydavo kaip š. Taip atsirado daina „Mušiu tą mušę“. „Mamos suknelė“ gimė labai greitai: leidybinė kompanija mane spaudė, nes artėjo Kalėdos ir reikėjo 10 dainų, o aš turėjau 7. Tuo metu gyvenau savo tėvų namuose ir dainas priduodavau jų komisijai. Atsisėdavo tėtis, šalia mama, ir išklausydavo, bet aš vis tiek labai jaudindavausi. Padainavau šią dainą ir tėtis sako: „bus šlageris“. Tai ir dainuoja visa Lietuva. O suknelė – tai reali mano mamos išleistuvių, taftinė suknelė, kurią ji vis parodydavo. Visada pergyvenau, kad niekada negalėjau į ją įlįsti. Iš tikrųjų, tas vaizdinys buvo galvoje. Tai susisiejo su ta mamos suknele, pirmu jų bučiniu, kaip įsivaizdavau tuo metu, kad vaikai iš to atsiranda. Labiausiai širdis virpa dainuojant šį kūrinį, nes mamos nebėra jau 9 metai. Dar daina „Baltoji varnelė“, kur nuostabūs Sigito Gedos žodžiai. Ją gi dainavo ir Edita Stasytė, ir Andrius Mamontovas“, – prisimena dainų istorijas Neringa.
Žinoma moteris prisimena savo nelengvą kelią televizijoje, kur patyrė daug streso, mat jautė spaudimą išsilaikyti konkurencinėje aplinkoje, kol, galiausiai, jai ten užsidarė durys.
„Televizija buvo mano kelias – baigiau televizijos režisūrą ir aktorinį meistriškumą. Tad visada ėjau tiesiai ir šviesiai tuo keliu, kuriuo norėjau eiti. Bet visi kiti dalykai kentėjo: jutau stresą, turėjau būti visada pasiruošusi ir negalėjau net šeštadienį susirgti sloga. Mano kūnas buvo taip ištreniruotas, nes gi turėjau tiesioginį eterį. Galėjau pailsėti tik vieną dieną per savaitę. Augo mano trys vaikai, norom nenorom, jie buvo surišti su „Tele Bim Bam“. Po to atsirado spaudimas išsilaikyti televizijoje, net ir nekomercinėje, kai atsirado kviestiniai prodiuseriai, o tu su kiekviena diena nejaunėji ir norisi daryti kitus darbus. Šalia buvo žmonės, kurie paskyrė tam visą gyvenimą ir man tai atrodė, kad bus visą gyvenimą, kol, galų gale, tos durelės nebeatsidarė“, – atsimena televizijos laikus Neringa.
Palikusi televiziją, Neringa pasuko kitu keliu ir dabar užsiima edukacija. Ji neslepia, kad Vilniuje yra stipri konkurencija tarp darželių ir mokyklų.
„Esu mokyklos ir darželio steigėja. Mano įsitikinimu, mums reikia stiprių lyderių Lietuvoje po 20 metų. Bet tai nėra lyderystės mokykla, mokome vaikus būti savimi. Visokių įvykių yra pas mus buvę. Vaikai rado kieme mirusią pelytę ir užkasė, labai garbingai apdėdami kapelį gėlėmis. Tada vienas žmogeliukas pasiūlė sugiedoti pelytei Lietuvos himną. Arba kita situacija: atvažiavo pikti dėdės kirsti medžių, o mūsų vaikai visą tai matė pro langą. Kas ten dėjosi, buvo labai daug negerų žodžių, skirtų tiems pjovėjams. Vienas vaikas sako: „Neringa, čia visai kaip Sausio 13-oji“. Mes labai džiaugiamės tokiomis jų reakcijomis, nes jie auga sąmoningi.
Dar viena istorija – mes pagyrėme vaikus, kai jie apvogė mokytojos spintą. Prieš Kalėdas mokytoja padėjo saldainių dėžę į spintą ir ją užrakino. Mūsų antrokėliai tai pamatė. Mokytoja grįžta kitą dieną, spinta atrakinta, o saldainių nebėra. Įvyko kriminalas. Pasirodo, buvo absoliučiai organizuotas veiksmas: vienas atsinešė visraktį, kitas – vielutę ir spinta buvo atidaryta bei viskas suvalgyta. Lengviausia, ką galima pasakyti: vogti negražu. Bet esmė – su jais pasišnekėti apie tą saldumą, o jau po to šnekamės apie tai, kas vyko jų širdyse darant tai“, – pasakoja įvairiausius nuotykius moteris.
Žinoma moteris turi savo nuomonę ir apie ateinančią naują kartą, kuri gali kažką pakeisti Lietuvoje.
„Turi pasikeisti trys kartos, kad Lietuvoje būtų geriau. Turi keistis mūsų požiūris į valstybę: turi būti garbė tarnauti jai, o ne prašyti tik iš jos pagalbos. Per okupaciją buvo stipriai dirbama ties tuo, kad tu daugiau nieko nenorėtum daugiau negu tau duoda, bet ir nieko neprašyk, nes be šansų. Bet ateina nauja, atvira karta, kurie jau gali kažką keisti“, – įsitikinusi Neringa.
Neringa atvirai prisipažįsta, kad yra gana griežta mama, nors trečiasis vaikas, pagrandukas, tai pakeitė.
„Nors labai mylėjau ir myliu savo vaikus, buvau griežtesnė nei tėtis. O jis, kaip išaiškėjo, pavyzdžiui, vaikus nuveždavo į greito maisto kavines, nors sakydavo tada, kad tikrai neveš, nes aš drausdavau tai daryti. Auklėjome vaikus taip, kaip tada supratome. Labai skubėdavome, daug dirbome, dviem mašinomis vežiojome juos į popamokines veiklas, darėme savo verslus. Kai vaikai buvo maži, tai atsimenu tą laikotarpį tarsi verstumeisi kūlversčiais“, – sako ji.
Buvusi laidų vedėja atskleidžia, kad turi savo ypatingą žvilgsnį, kuriuo suvaldydavo vaikus tam, kad nereiktų pakelti balso.
„Gi nekrioksi visada, užtenka kartais tik pažiūrėti ir vaikui jau aišku. Bet labai gera turėti trečią, pagranduką, jam bus šiais metais 18-ika. Čia mes kažkaip persilaužėm. Man dukra su vyresniuoju sako: „tu jį kitaip myli“. Stengiuosi jau kažkaip kitaip auklėti su trijų kartų perspektyva į priekį. Bandome patys pasikeisti bei bendrauti susitarimo būdu – ir pavyksta“, – džiaugiasi ji.
Neringa pasakoja patyrusi ekstremalių situacijų ne tik darbo kelyje, bet ir keliaujant.
„Plaukėme per audrą Raudonoje jūroje ir netikėtai atėjo audra iš giedro dangaus. Tai buvo mūsų pirmas nardymas naktį, nebuvo gilu, koks 10 metrų, neriu su prožektoriumi ir žiūriu, kad aš viena, nė vieno žiburėlio. Didžiulė srovė, kur nieko negaliu padaryti ir žiūriu - mažas taškelis artėja link manęs. Bet tai buvo ne mano porininkas, o kitas žmogus, kuris išgelbėjo mano gyvybę. Tuo metu buvau pikta kaip širšė, bet nieko negalėjau pasakyti, nes tai buvo grupės vadovas. Daugiau nebenardžiau. Buvo tiek adrenalino, kad spaudimas pakilo, užmigti negalėjau, ir taip savaitę laiko“, – dalinasi ne itin smagiais kelionių įspūdžiais moteris.
Čereškevičienė turi savo mėgstamą pomėgį – gėlininkystę ir augina savo mylimas gėles – rožes.
„Užsiimu vazonine gėlininkyste. Su gėlėmis aš kalbuosi, bet prieš tai jas reikia palaistyti, kad būtų su kuom kalbėtis. Šiemet mūsų rožė praaugo mūsų dviejų aukštų namą, ji pasiekė stogą ir žydėjo taip, kad kaimynams saulę užstojo. Bet vasara buvo labai karšta ir ji peržydėjo labai greitai“, – juokiasi moteris.
Visą „Laikykitės ten“ laidą su N. Čereškevičiene galite pamatyti čia: