aA
Dabar Bernadeta Lukošiūtė labiau žinoma kaip sekmadieninės radijo laidos „Tetos Betos viktorina“ vedėja. O tiems, kuriems per trisdešimt ir kurie neįsivaizduoja savo vaikystės be Tetos Betos iš laidos „Labanakt, vaikučiai“, galiu pasakyti, kad ji beveik nepasikeitė – ją lengvai atpažintumėte, nors laidos nebėra beveik dvidešimt metų. Ir jos balsas toks pat – švelnus, ramus, motiniškas.
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

-Jūs ir laida „Labanakt, vaikučiai“ esate tarsi seserys dvynės. Kas buvo laidos sumanytojas?

-Laida atsirado pagal Maskvos pavyzdį ir ten kurtą laidą, „Spakojnoj noči, mališy“. Idėja priklauso tuometiniam Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pirmininkui Jonui Januičiui. Buvo aštuntojo dešimtmečio pradžia. 

Teko parinkti laidos vedėją. Nežinau, kodėl išrinko mane, jokio konkurso nebuvo, aš tuo metu dirbau radijuje. Va, į radiją patekti tai buvo didžiulis konkursas – mus tris (Reginą Jokubauskaitę, Aleksą Anikiną ir mane) atrinko iš dviejų šimtų žmonių. Mano mokytoja radijuje buvo Undinė Nasvytytė. Tarimui, kirčiavimui tuomet buvo skiriamas didžiulis dėmesys. Darbe esu perfekcionistė, mėgstu būti pasiruošusi darbui gerai, taip mane išmokė, taip dirbu iki šiol. Man patinka darbą dirbti gerai, man ne tas pats, kaip sukirčiuosiu žodį. Gerbiu savo profesiją ir klausytoją.

-Tikrai nebuvote tik ta vedėja, kuri paskaitė tekstą, ir darbas baigtas. Vaikai jus įsimylėjo, neįsivaizduodavo vakaro be jūsų. Ar ką nors specialiai darėte, kaip nors gudriai elgėtės, kad mažieji žiūrovai jus pamiltų, juk ir ant galvos nevengiama stovėti, siekiant įtikti?

-Sužavėti vaikus nebuvo sunku, nes tada Lietuvoje buvo vienintelė televizija ir vienintelė laida vaikams. Nežinau, kaip būtų dabar, ar vaikai žiūrėtų toką laidą, nes yra ne vienas kanalas, daugybė laidų, galima rinktis. 

Kiekvienam mūsų būdingos individulios psichinės ir fizinės savybės. Manosios, ko gero, atitiko mažųjų žiūrovų įsivaizdavimus. Nieko specialiai nedarydavau, dirbau savo darbą, man atrodė, kad buvau tik laidos vedėja. Laidos sėkmė priklauso nuo viso kolektyvo. Dirbome vaikų ir jaunimo redakcijoje. Laidos režisierius buvo Algirdas Paukštaitis. Jis ir aktorius Petras Dimša, kai vedžiau pirmąsias laidas, stovėdavo už durų, bijojo, kad nepabėgčiau iš baimės, juk laidas transliuodavo tiesiogiai, jokių išankstinių įrašų. Laida buvo rodoma tarp iš Maskvos transliuotos informacinės laidos „Vremia“ ir lietuviškosios „Panoramos“. Tekdavo improvizuoti, nes kartais paprašydavo: „Būk gera, pašnekėk ilgiau su vaikais, nes iki „Vremia“ – dar kelios minutės“. Niekas mūsų specialiai šiam darbui neruošė, nebuvo jokios diktorių ar laidos vedėjų mokyklos. A. Paukštaitis nepuldavo manęs, jei kas nepasisekdavo, o pagirdavo už sėkmę ir užsimindavo, kad aną vakarą galbūt ne taip pasisekė. 

„Labanakt, vaikučiai“ tekstus rašydavo talentingieji laidos redaktoriai, aš tik kartais improvizuodavau. Iš tiesų, buvau tik laidos vedėja, o prie laidos sėkmės prisidėjo daugybė talentingų žmonių už kadro. Dabar radijuje rengiama „Tetos Betos viktorina“ – jau labiau mano autorinė laida.
O vaikai iš tiesų laukdavo laidos. Žinau, kad kai kurie prie televizoriaus man padėdavo saldainį ar pyragėlį, o jų tėvai stengdavosi nemačia paslėpti saldumyną, antraip vaikas nusimins, jog Teta Beta nepasivaišino. Dirbau ir dirbu ne dėl to, kad mane pamiltų, myliu ir mylejau savo darbą ir jį dorai dirbu.

Jokiais stiliaus, įvaizdžio kūrimais tuomet taip pat niekas neužsiėmė.

Žinoma, apie jokius įvaizdžius nieko nežinojome. Rengdavomės savo rūbais, tik po kelerių metų vieną kitą gaudavome iš Vilniaus modelių namų.

-Kai pradėjote dirbti šios laidos vedėja, jūsų sūnus buvo mažas. Kaip jam sekėsi gyventi su visų mylima Teta Beta? Jūsų sūnus užmigdavo matydamas jus per televiziją?

-Mano sūnų pravardžiuodavo labanaktuku. Ir jis labai nenorėjo būti žinomos mamos sūnus, prašydavo: „Mama, neik į mokyklą“. Po laidos kuo skubiausiai maudavau namo, norėdavau palinkėti sūnui labos nakties ne iš televizijos ekrano.

-Gaudavote maišus laiškų. Jie visi būdavo tikri, o gal dalį parašydavo laidos redaktoriai?

-Viskas buvo tikra, laiškai – taip pat. Rašydavo ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Suaugusieji, dirbantys vakarais, prašė, kad laidą kartotų rytą. Laiške viena moteris skundėsi neištikimu vyru. Kai kuriuose vyrai prisipažindavo meilėje. Visi vaikų laiškai būdavo parašyti su didžiausia meile, daugelis atsiųsdavo piešinukų, prašydavo parodyti patikusį filmuką. Vaikų laiškai – atviri, nuoširdūs, gražūs. Ir dabar mane kartais užkalbina buvusieji žiūrovai, pažįsta, šypsosi, sveikinasi. Smagu, kad ne keikia, o šypsosi, turbūt juos užplūsta geros emocijos. Tokios reakcijos - tarsi balzamas mano širdžiai.

-Ne tik gražiausios, bet ir dramatiškiausios jūsų darbo akimirkos susijusios su televizija. Baisiosios Sausio 13-osios minutėmis girdėjome jūsų ir Algimanto Saduko žodžius: „Mes dar čia, mes dar gyvi...“ Ar buvote apsitarę, numatę tos nakties darbo ir poelgių variantus?

-Mes, diktoriai, tuomet dirbdavome pagal tvarkaraštį pamainomis. Mes su A. Saduku dirbome vakare, o nakčiai jis turėjo likti vienas. Bet, matydama, kas darosi, pasakiau: „Algi, liksiu su tavimi“. Taip ir likau. Buvo ir Vytautas Markevičius, Andrius Užkalnis, dabar BTV laidos „Užkalnio 5“ vedėjas, ir daugybė kitų kolegų. Lauke susirinkę žmonės dainavo, degė laužas, grojo armonika.
Tą naktį žmonės nuolat skambino, pasakojo, kur matė tankus, į kurią pusę jie juda. Mes tas žinias greit užsirašydavome ir skaitydavome.

Buvo parengtas tekstas tam atvejui, jei mus užimtų. Kai pasigirdo tanko šūvis, pabiro patalpos, kurioje buvome, langai. Mes su Algiu įbėgome į studiją ir užsirakinome, bandėme įjungti garsą iš televizijos, bet mums tai nepavyko. Kažkas lakstė ir trankėsi koridoriuje. Pradėjo daužyti mūsų duris. Tada ir ištariau į eterį: „Mes čia, mes dar gyvi...“ „Alfa“ būrio smogikai išjungė šviesas, sėdėjome apšviesti tik vietinio apšvietimo stalinių lempų, eteryje mūsų niekas nebegirdėjo. Viena kolegė iš aparatinės per vietinį ryšį man perdavė: „Beta, atidarykite duris, nes jie šaudys. O jūsų jau niekas negirdi“. Nesupratome, ar šaudys į juos, aparatinėje, ar į mus. Pasiėmėme tekstus ir išėjome į koridorių. Ten pamatėme ginkluotus žmones su šalmais, automatais, neperšaunamomis liemenėmis. Kadangi tada dar buvau ūmaus būdo, puoliau vienam jų aiškinti, kad čia mano namai, prašau nevarinėti mūsų. Jis užsimojo automato buože, bet pajutau, kaip mane kolegos traukia atbulą ir išvengiau smūgio.

-Lietuva nepriklausomybę atgavo, o su ja ir visus laisvo pasaulio privalumus ir trūkumus – demokratiją, laisvę rinktis, bet ir bedarbystę, didžiulę socialinę atskirtį, emigraciją. Kas jums Lietuvos laisvėje skaudžiausia, o kokiais privalumais džiaugiatės ir naudojatės?

-Žinoma, didžiausia vertybė - pati laisvė. Mano anūkas studijuoja Londone, nors padėti finansiškai jam negalime, bet jis turėjo galimybę rinktis ir mokytis ten, kur nori, pats užsidirba pinigų. O šiaip buvau naivi, kaip ir daugelis, maniau – mes dabar visi kaip vienas – už Lietuvą, bet paaiškėjo, kad kai kuriems Lietuva yra tik sava kišenė, bet juk dėl to aš negaliu pasidaryti tokia pat. Ir toliau gyvenu pagal savo supratimą, principus ir moralę. 

Labai nustebau, kaip už mūsų suteiktą garbę pasirašyti nepriklausomybės atstatymo Aktą, netrukus pareikalauta (ir gan agresyviai) materialinio atlygio. Mane tai labai nustebino, stebiuosi iki šiol. Juk mes suteikėme garbę mūsų išrinktiesiems pasirašyti šį aktą. Tai kaip tada tie tūkstančiai stovėjusių beginklių prie Parlamento, svarbiausiųjų objektų - jie juk neprašo už tai materialinio atlygio?

-Jaučiatės labiau televizijos ar radijo žmogumi? Ar nesiilgite nuolatinio darbo televizijoje?

-Save labiau sieju su radiju negu su televizija. Pagal savo charakterį esu labiau radijo žmogus.
Man labai patinka tai, ką darau dabar radijuje. Kiekvienai laidai „Tetos Betos viktorina“ turiu sugalvoti po penkis klausimus, bet pasiruošiu daugiau, nes kartais klausytojai labai greitai atsako. Ruošiuosi ne naršydama po internetą, o iš knygų. Knygų turiu ir skaitau labai daug.

-Ir televizijoje, ir dabar radijuje dirbate vaikams. Ko vaikams visais laikais labiausiai trūksta?

-Visada labiausiai jiems reikia artimo žmogaus šalia. Tai ne tušti žodžiai – turi pasaulyje būti bent vienas žmogus, su kuriuo vaikas galėtų kalbėtis visiškai atvirai, nesvarbu, kas atsitiktų, - ar jis ką padarė, ar jam ką padarė. Turi būti bent vienas žmogus, kuris būtų besąlygiškai su juo. „Kalbėkime ne vaikams, kalbėkime su vaikais“ - tai ne mano žodžiai, bet jie labai teisingi. Dar labai gera mintis: „Auklėkime tėvus, o vaikai išsiauklės žiūrėdami į juos“. Ir šiais laikais vaikui labiausiai reikia ne kompiuterio ir ne naujo telefono, nors suaugusiems taip gali pasirodyti, labiausiai reikia artimo žmogaus. Ir ne tik vaikams, suaugusiems taip pat. Juk ir man laiškus rašydavo suaugusieji, slegiami vienatvės.

-Kokia močiutė esate savo anūkams – nuolaidi ar griežta?

-Jiems esu tokia pat močiutė kaip ir visos. Kai reikia, ir pabaru, bet visada sakau: “Aš nepykstu, tik prašau to ar to nedaryti”. Anūkė visiems taip pat aiškina, kad močiutė nepyksta, tik prašo elgtis taip, kaip reikia. Esu paprasta, žemiška moteris. Jei turiu laiko, kepu pyragus, verdu pietus, su anūkėle skaitome knygas. Mudvi neseniai perskaitėme knygą “Broliai Liūtaširdžiai”. Perskaičius šią knygą, jai buvo lengviau išgyventi mūsų šeimos gyvūnų netektį. Kaip tik teko atsisveikinti su šuneliu, kuris augo mūsų šeimoje šešiolika metų. Jis iškeliavo į laimingos medžioklės plotus knygoje aprašomame pomirtiniame pasaulyje Nangijaloje. Katytė, kurią buvome priglaudę, vieną vakarą grįžo sužalota - nutraukta priekine koja. Naktį vežėme gyvūnėlį į Veterinarijos kliniką, bet teko užmigdyti. “Broliuose Liūtaširdžiuose” kaip tik aprašomas iškeliavimas, į Nangijalą, kur iškeliavę gyvūnai tarsi atgimsta iš naujo, sutvirtėja ir toliau gyvena laimingą gyvenimą.
Skaitėme knygą “Alisa stebuklų šalyje”, vis bijojau, kad ši knyga jai bus per sunki, nes net suaugusiems reikia gerai pasukti galvą, bet anūkėlė suprato, apie ką rašoma.

-Nei anksčiau, nei dabar jūsų pavardė neminima jokiuose skandaluose, meilės peripetijose. Saugote savo privatumą ar tiesiog gyvenate taip, kad pirmo puslapio antraštėms jūsų gyvenimas netinka?

-Esu labai neįdomus žmogus – dirbu, penkiolika metų esu našlė, gyvenu kaime su savo sūnaus šeima, nesipykstame su marčia, nes ji – nuostabi. Esame tipiška krizės paliesta šeima – prieš pat krizę pasiėmėme paskolą, marti buvo netekusi darbo ir dabar sėdime banko kišenėje. Mėginame išsilaikyti, nes kitos išeities neturime.

-Išduokite bent šią paslaptį - kaip sutarti su marčia ir draugiškai trims kartoms gyventi viename name?

-Jokių patarimų duoti neįmanoma. Kiekvienas žmogus – individulybė, su savo charakteriu. Mes su marčia esame labai skirtingos, skirtingai augome, mus skirtingai auklėjo, bet, manau, jei turi bent kiek proto, kitame stengsiesi įžiūrėti geriausias savybes, o ne mėginsi surasti blogesnių. Mums nereikia per didelių pastangų gražiai bendrauti – mano marti išmintinga, labai darbšti ir kūrybinga, žmogus, ieškantis išeičių. Kai per krizę neteko darbo, nesėdėjo sudėjusi rankų, mėgina kurti savo verslą, gamins ir parduos pyragėlius pagal mano receptą. 

Nors ir gyvename viename name, aš nesikišu į jų gyvenimą, o jie į mano. Neauklėju jų šeimos ir nemanau, kad marti atėmė iš manęs vienintelį mano sūnų. Iš tiesų, jei jiems gerai, man – tūkstantį kartų geriau. Kai reikia, stengiamės vieni kitiems padėti. Vertinu nepriklausomybę ir pritariu tam, kad gyventi reikia atskirai, bet kadangi esame neturtingi, tai pardavėme du butus, pirkome žemės, paėmėme banko paskolą ir statėmės namą. Įrengėme du atskirus įėjimus, atskirus vonios kambarius, tad esame pakankamai autonomiški. 

Vyresnysis anūkas studijuoja Londone, mažoji anūkėlė – pirmokė. Labai gerai, kad esu šalia, verdu jai pietus, turiu galimybę dažnai pabendrauti. Gyvenimas kartu ir atskirai turi ir pliusų, ir minusų. Gyventi trims kartoms kartu – smagu. Smagu gyventi kaime, kai gali nusipirkti čia išaugintų daržovių, kiaušinių. Šalia – miškas.

-Kokių pyragėlių, gamintų pagal Tetos Betos receptą, galėsime ragauti? 

-Mano marti kuria savo verslą, bandys gaminti miltinius pyragiukus tokius, kokius namuose gaminu pati. Juos parduos šaldytus. Jau surado ūkininkus, kurie tieks ekologišką mėsą ir varškę. O receptas – iš Raseinių rajono, iš mano gimtosios Viduklės. Tai, ką kiti vadina cepelinais, mes irgi vadindavome pyragiukais. Pyragiukus pagal mano viduklišką receptą gamins su varške, paskaninta mėtomis arba peletrūnais, su mėsa, paukštiena. Gamins ir bulvinius šaltanosius, kuriuos daugelis valgo su uogomis, o mano mama juo gamindavo taip - jei likdavo bulvių košės (o ji visada būdavo pagardinta spirgiukais), tos košės įdėdavo į miltų tešlą kaip įdarą, gražiai užraitydavo, taip gamindavome mūsų šaltanosius. Valgydavome su spirgiukų padažu. Fantastiškai skanu! Pyragiukus pagal mano mamos, o dabar jau mano receptą ir gamins marti, jie taip ir vadinsis “Tetos Betos pyragiukai”.

-Tetos Betos pyragiukų dar teks kiek palaukti, o naujausią jūsų darbą - knygą “Kai šalia Teta Beta” - jau galima nusipirkti knygynuose. Apie ką ši knyga?

-Tai viktorinos, kurią rengiu sekmadieniais per radiją pagrindu atsiradę tekstai apie gamtą – augalus, žvėris, paukščius. Na, pavyzdžiui, apie mėlynę toks pasakojimas: „Gyveno nykštukai (o, pasak rašytojo Kazio Sajos, peldai), jie buvo labai turtingi ir juos nuolat apvogdavo. Jie nežinojo, kur paslėpti turtus. Šalia augo mėlynės ir jos pasiūlė nykštukams turtus palėpti tarp jų šakų. Nykštukai taip ir padarė, nuo to laiko jų niekas neapvogdavo. Atsidėkodami nykštukai apdovanojo mėlynes visokiomis galiomis. 

Taip rengiu visus viktorinos klausimus, jie visi su kokia nors istorija. Kai papasakoju istoriją, klausytojams tenka spėti ir atsakyti į klausimą. Knyga nėra mano autentiška kūryba, o mano iš įvairių knygų surinkta informacija. 

Ir laidose, ir knygoje, nepretenduoju būti mokslininke, žinove, bet mano tikslas – paskatinti domėtis, pamilti ir suprasti svarbius dalykus. Pasakyti, kad neplėštume vandens lelijų, juk jos nuvysta iš karto ir nebeatsigauna net pamerktos vandenyje. Priminti, kad negalima Velykoms draskyti pataisų, nes jie sparčiai nyksta. Nenaikinkime to, ką turime geriausia.
Dažnai su anūke žingsniuoju į mišką. Praėjusį pavasarį drėgnoje lomoje aptikome plukių. Anūkė stebėjosi keistu jų pavadinimu. Noriu, kad apie gamtos grožį, augalus, gyvūnus daugiau sužinotų ir viktorinos bei knygos skaitytojai. Jaudinuosi ir viliuosi, kad skaitantiems bus įdomu, knyga pažadins smalsumą ir padės suprasti, jog nesame gamtos valdovai, o tik jos dalis.

-Vaikams ir suaugusiems padėjote ir padedate gyventi, sukeliate geras emocijas, žadinate smalsumą, o kas jums pačiai didžiausia atrama, kai aplink susitelkia vien juodi debesys?

-Esu intravertė. Kai man labai blogai, noriu būti viena. Mėgstu su šunimi vaikščioti miške. Mintis nukreipti padeda geras detektyvas, pavyzdžiui S. Šeldono (S. Sheldon). Kai kiek atlėgsta prislėgta nuotaika, pasikalbu su marčia – jai galiu iškloti viską, kas guli ant širdies, žinau, kad supras, išklausys. Galiu pakalbėti su Klaipėdoje gyvenančia seserimi. Dar turiu brolį Viduklėje. Kuo labiau bėga laikas, tuo labiau mes džiaugiamės turėdami vienas kitą. 

Mane labai džiugina mano tikri draugai iš jaunystės laikų. Matomės retai, bet susitikus visada turime apie ką kalbėtis, mums labai įdomu. Esame karta, skaičiusi “samizdato” (nelegaliai mašinėle atspausdintą literatūrą, kuri sovietmečiu buvo platinama iš rankų į rankas – I.L.), A. Solženicyno, M. Bulgakovo, B. Pasternako knygas. Su jais nekalbame apie tai, koks kieno automobilis, kas kur poilsiavo ar kokios garsenybės siūtą drabužį nusipirko. Kalbamės apie tai, ką skaitome, kas mums brangu. 

Atsibundu iš ryto ir džiaugiuosi, kad atsibudau, kad keliuosi, galiu eiti, kad matau ir girdžiu. Džiaugiuosi, kad dar dirbu, dar galiu padėti savo artimiesiems. Džiaugiuosi, kad gyvenu paprastai.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Skaisgirių skyrybos bus skandalingos: išplatintuose kadruose tik suaugusiems – jų santykių dramos? (145)

Skirtingais keliais sukantys Vaida ir Rolandas Skaisgiriai, regis, gražiuoju neišsiskirs. Nors pora...

Dėl galimo Sandros Grafininos nužudymo įtariamam jos sutuoktiniui – negailestingas teismo sprendimas (63)

Didelio visuomenės susidomėjimo sulaukusi buvusios „Olialia pupytės" Sandros Grafininos dingimo...

Niekada nedirbusi ir su tėvais gyvenanti 30-metė Lina įpykdė lietuvius: pasakiau garsiai, ką galvoja kiekviena moteris (719)

Laidos „ Yra, kaip yra “ herojė savo pasisakymais apie pinigus ir vyrus kaip reikiant įkaitino...

40-metį atšventęs Vilius Tarasovas – apie (ne)tikrus „Bavarijos“ skandalus, pažintį su Violeta ir tai, ko niekada sau neleistų (35)

Penktadienis dainininkui Viliui Tarasovui buvo ypatingas. Gegužės 17-ąją jis atšventė prasmingą...

Top naujienos

Oligarchai nusamdė aukščiausios kategorijos mušeikas, gyventojai įtūžo – galiausiai įsikišo Putinas (29)

Istorija apie nepastatytą bažnyčią Uralo kalnų mieste Jekaterinburge pasižymi visais elementais,...

Nauja tendencija: turtingieji kuria šeimos biurus, kad dar labiau praturtėtų

Pasaulyje daugėja šeimos biurų, kurie skirti padėti turtingoms šeimoms ne tik valdyti jau turimą...

Pirmadienį dalyje Lietuvos viršyti šilumos rekordai (26)

Pirmadienį dalyje Lietuvos viršyti šilumos rekordai – sinoptikai žada, jog prie jų bus...

Vaida Kurpienė – apie nedovanotinas lietuvių klaidas: mano, kad gamina sveikai, o iš tiesų mirtinai sau kenkia (49)

Pastaraisiais metais Lietuvoje grilinimo mada išpopuliarėjo tiek, kad kepti maistą ant žarijų...

Pranckiečio prognozė: „valstiečiai“ viešai neparems nei vieno kandidato į prezidentus (38)

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis prognozuoja, kad antrajame Prezidento rinkimų ture Lietuvos...

Ką būtina žinoti apie pirmuosius kūdikio metus: gydytoja įvardijo, kokias dažniausiai klaidas daro jaunieji tėvai

Grįžus su naujagimiu iš ligoninės prasideda naujas ir dažnai daugiau klausimų nei pats...

Dermatologė pataria, kaip atsikratyti karpų: kai kurie metodai viską gali tik dar labiau pabloginti (15)

Veikiausiai bent vieną karpą ant odos per gyvenimą yra daugelis. Vieniems jos išnyko pačios, o...

Gentvilas: Valdybos sprendimas remti Nausėdą – tik patarimas (51)

Liberalų sąjūdžio partijos pirmininkas Eugenijus Gentvilas teigia, kad formalaus partijos...

Viena svarbi taisyklė, kurios būtina laikytis valgant pievos žalumynus ir ruošiant iš jų kokteilius

Nuo pavasario iki pat rudens gamta mums dovanoja itin daug naudingų sveikatai dovanų. Nemažai jų...

Lauras Bielinis. Labai, labai sunkus valstiečių-žaliųjų pasirinkimas prieš balsavimus (173)

Jau tampa aksioma nuomonė , kad valstiečiams-žaliesiems palaikyti Ingridą Šimonytę reiškia...