Aktorių pažinojęs jo kolega Arūnas Sakalauskas pripažino, jog žinia apie bičiulio mirtį buvo netikėta ir tarsi perkūnas iš giedro dangaus.
„Kai jis išėjo iš teatro, maniau, kad viskas bus gerai. Nekalbu dabar apie darbus ar teatrą, o tiesiog žmogiškai. Tuomet jis tapo kino režisieriumi ir aš filmavausi jo diplominiame darbe. Jis kažkur išnyko. Tai buvo labai netikėta ir mums visiems priminė, kad turime gyventi dabar ir esame mirtingi“, – kalbėjo žinomas teatro ir kino aktorius.
Aktorė Monika Vaičiulytė taip pat neslėpė, jog kolegos mirtis itin sukrėtė. „Vakar tikrai labai nuliūdino ir sukrėtė ši žinia. Toli gražu negaliu savo pažinties su Remigijumi lyginti su tais kolegomis, kurie jį pažinojo ar dirbo kartu daugybę dešimtmečių. Aš priklausau tai kartai, kuri dar tik augo matydama visus legendinius filmus ir tyliai žavėjosi, o gal net mokėsi iš tokių nuostabių aktorių.“
„Visgi jaučiuosi palaiminta, kad mūsų kūrybos keliai susitiko. Jis režisavo serialą, kuriame aš vaidinau. Man jis iš karto labai patiko. Pajaučiau didžiulį pasitikėjimą. Jo mintys ir pastebėjimai buvo tikslūs, aiškūs, nuoširdūs ir gairės aktoriui konkrečios. Aptaręs sceną su juo tiksliai žinojai, ko turi siekti, kokią mintį tavo vaidyba turi perduoti. Jis leido atsiskleisti. Kai kur padrąsindavo, kai kur suvaldydavo mano temperamentą. Pagirdavo, jei kažkas pavykdavo. Jis spinduliuodavo tokį pasitikėjimą. Komandoje kuriant dažnai išsiskiria nuomonės, nes dirba daug žmonių, bet man visada lemiama buvo tik jo. Aš labai juo pasitikėjau. Mes buvome tarsi sąjungininkai tame darbe.“
„Keista. Šįryt pajutau didžiulį norą surasti savo papuošalų dėžutėje apyrankę, kurią turėjo mano personažas. Nežinau kodėl, bet ieškojau visą rytą. Dabar taip graudžiai simboliška, nes ji vadinasi Deimantinė Ašara. Jis spinduliavo pasitikėjimą, gerumą, šilumą. Visada prisiminsiu jį tokį šiltą, palaikantį ir su geranorišku žvilgsniu. Kaip tada tą šiltą vasarą filmavimo aikštelėje“, - šiltais prisiminimais apie aktorių dalijosi M. Vaičiulytė.
Mirusį teatro ir kino aktorių bei režisierių Remigijų Sabulį jo kolegos prisimena kaip menininką, daug davusį Lietuvos kinui ir teatrui, taip pat puikiai su režisieriais bendrą kalbą atrasdavusį aktorių.
„Netekome didelio ir brangaus žmogaus, kuris daug davė mūsų teatrinei ir kino kultūrai", – BNS sakė jo kursiokas, režisierius ir aktorius Valentinas Masalskis.
„Nustebau, kad Remis išėjo taip netikėtai ir staiga“, – teigė jis.
Režisierius V. Masalskis kartu su R. Sabuliu ne tik kartu studijavo, tačiau kartu dirbo ir teatre, taip pat drauge filmavosi ne viename kino filme.
„Jis kaip aktorius man buvo labai įdomus, labai imlus, labai muzikalus visomis prasmėmis – ne instrumentų valdymo prasme, bet girdėjimu kito žmogaus. Labai greitai surasdavo kalbą su režisieriumi“, – pasakojo V. Masalskis.
„Jau ką, ką, bet Remis tikrai būdavo atsidavęs iki galo ir Kauno periodas turbūt brandžiausias jo periodas kaip didelio menininko“, – pridūrė režisierius.
V. Masalskis išskyrė kelis didžiausią įspūdį jam palikusius R. Sabulio vaidmenis – Čarlio „Raudonmedžio rojuje“, prelato Konstantino Olšausko „Devyniuose nuopolio ratuose“, taip pat Leo Algimanto Puipos filme „Nuodėmės užkalbėjimas“.
„Sukurti vaidmenys – dideli“, – sakė V. Masalskis.
R. Sabulis gimė 1954 metų rugpjūčio 29 dieną Kaune. 1976 metais baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją, aktorinio meistriškumo studijas.
1976–1989 metais R. Sabulis buvo Kauno dramos teatro aktorius, o kine vaidina nuo 1979 metų.
1986 metais aktoriui suteiktas sovietinės Lietuvos nusipelniusio artisto vardas. Po dar šešerių metų jis baigė Aukštuosius kino režisūros kursus ir pradėjo režisuoti trumpametražius filmus.
2008 metais R. Sabulis pelnė „Sidabrinę gervę“ už antraplanį vyro vaidmenį filme „Nuodėmės užkalbėjimas“.
