Apie tai, kad susidūrė su netikėtomis sveikatos bėdomis po erkės įkandimo Ž. Kropaitė pasidalino socialiniuose tinkluose. Čia moteris ne tik papasakojo, kas jai nutiko, bet ir nepamiršo padėkoti savo darbui atsidavusiam VUL Santaros klinikų medikui.
„Kažkas mane yra pamokęs, „tik nepasitikėk rezidentais“. Maždaug, jei kokia liga ir klinikoje patenki pas rezidentą, tai bėk privačiai, bėk bet kur, kur tik veda akys, bet tik jau nepasiduok nepatirčiai.
Prieš kelias savaites išsitraukiau erkę. Praėjo dvi dienos, regis, viskas ramu, neištino, nesukarščiavau, nusiraminau, kad nėra encefalito, nes „viskas kitkas mažiau baisu“, bet padėtis ėmė blogėti. Nesiplėsiu, tik pasakysiu, kad apie encefalitą nekalbama, bet procesas tęsiasi.
Suvokusi, kas manęs potencialiai laukia, žinoma, puoliau skambinėti. Vienoje privačioje klinikoje išgirdusi pasakymą, kad „nesusiformavę dar antikūniai laimo tyrimams, ko jūs iš mūsų norite? Be to, mes neturim infektologo“, nuverkiau lašą (receptionistės tono nesušvelnino pasakymas, kad esu nėščia ir tikrai nežinau, ko aš iš ko noriu – jūs padėkite man suprasti, ko noriu ir ką turiu daryti), ir tada paskambinau į Santaras. Ten mane, nusiuntus nuotrauką, po valandėlės jau priėmė... rezidentas.
Laikas nuo laiko jam vis siunčiu duomenis apie būklę, o jis dėlioja žingsnius, kaip man patogiau, kur ir kada atvažiuoti, kada ir kur kokį tyrimą pasidaryti, ir visiškai nevengia papasakoti, kad pasitaria ir su skyriaus vedėju (ir visa tai – užlūžusių sistemų laikais, kas kelia stresą savaime). Nors jaunas, o veido per kaukę nesimato, vis dėlto patikimumo tokio, kad aš ir be to vedėjo juo tikiu, bet, žinoma, suprantu, kad patirtis leidžia ir iš akies matyti problemą – gal čia toks vienintelis dalykas, ko neturi rezidentai.
Tokios kruopščios priežiūros net nepamenu, jaučiuosi saugi ir rami, kiek tai leidžia būklė, visus būtinai raginu skiepytis nuo erkinio encefalito (kaip žinot, nuo laimo skiepų nėra), ir raginu nepamiršti pasidžiaugti, su kokiais medikais ir kokioje nuostabioje šalyje gyvename.
Bravo rezidentams, bravo Andriui Jurėnui, jūs tik dirbkit ir toliau savo darbą, ir ginkdie negalvokit, kad mes, paprastieji gyventojai, jūsų darbo nevertinam ir jūsų nedievinam.
Ačiū, ačiū, ačiū!“ – nuoširdžiai dėkojo Ž. Kropaitė.
